Pasak trenerio, liūdna, kad tenka kovoti ne dėl aukso, o dėl bronzos, tačiau kiekvienas pralaimėjimas yra kelias didesnių pergalių link. Šis interviu yra apie krepšininkų psichologinį pasiruošimą varžyboms. Lietuvos sporto psichologai K.Kemzūrą įvardija kaip geležinį žmogų, sugebantį supratingai valdyti žaidėjus.
- Treneri, į varžybas vykstate po skaudžių pralaimėjimų Rusijos lygos pusfinalio serijoje Maskvos ,,CSKA“, kuriai vadovauja Jonas Kazlauskas. Kaip skatinate komandą kovoti dėl bronzos?
- Taip, mums nepasisekė, reikia pripažinti, kad ,,CSKA“ buvo stipresnė ir ji tinkamai surado savo kelią. Tai stiprus kolektyvas, laimėti nėra paprasta ir mes to padaryti nesugebėjome. Būdavome arti pergalės, bet vis kažko pritrūkdavo. Aišku, apmaudu. Bet mes turime surasti jėgų kautis toliau. Stengėmės nuteikti žaidėjus kovoti dėl trečios vietos. Reikia pabaigti sezoną su pergalės skoniu ir aš manau, kad taip ugdomas charakteris. Jei tau nepasisekė, tai reikia stengtis kilti aukščiau. Tai ir yra stiprybės paslaptis, priverčianti kovoti, kai tau yra labai sunku. Pacituosiu: ,,Jei tu dirbsi tik tom dienom, kai tau lengva, tu netapsi čempionu“.
- Komandos treneris krepšininkams dažniausiai būna ir psichologas. Kaip jums pavyksta padėti žaidėjams įveikti varžybų baimę arba vadinamąjį priešstartinį jaudulį?
- Lengviausia yra tada, kai susikoncentruoji, negalvoji apie pasekmes, kas „būtų, jeigu būtų“. Savo ruožtu aš stengiuosi duoti kuo aiškesnes ir paprastesnes instrukcijas, kaip mes norime žaisti ir kas yra pagrindiniai dalykai. Motyvuoti tuo, kad tas intensyvumas ir agresyvumas būtų kuo didžiausias ir mes suprastume, kaip reikia žaisti. Kitas dalykas – jaudulį nuima geras apšilimas, o vėliau įsivažiavimas į žaidimą. Intensyvumas padeda įveikti baimę. Kartais reikia žaidėją sukritikuoti ir įaudrinti, o kitą nuraminti, trečią būtina pagirti. Ne visada tai būna korektiška, bet jei tai duoda rezultatą, imuosi visokių gudrybių.
- Kiek laiko užtrunka žaidėjus nuraminti ar motyvuoti prieš rungtynes?
- Įvairiai. Kiekvienas žmogus savaip reaguoja į tam tikras situacijas. Vis dėlto prieš varžybas yra įtampa ir atsakomybė. Vieni žaidėjai labiau jaučia įtampą, kiti mažiau. Vienas drąsiai imasi tos atsakomybės, kitas bijo. Rungtynėmis ruošiuosi priklausomai nuo to, kiek turiu laiko. Kai dirbi su rinktine, tu žaidi kiekvieną dieną, tai pirmoms rungtynėms gali geriau pasiruošti, o antroms jau laiko lieka mažiau. Planą koreguoji, bet turi nusistovėjusias taisykles tiek puolime, tiek gynyboje.
- Taip pat neišvengiama, kad krepšininkai kartais „perdega“ prieš rungtynes. Kaip sprendžiate šią problemą?
- Žinoma, kai žaidėjai dega per dideliu noru rungtyniauti. Buvo ir taip. Tas noras užvaldo, atrodo, atbėgsime ir užmėtysime, bet iš to didelio noro žaidėjai nesuvaldo savęs. Krepšinio rungtynės susideda iš momentų. Komandos vienodai žaidžia, bet paskui ima ir kuri nors išiveržia į priekį, ir kartais to užtenka. „Perdegimas“ pasireiškia tuo, kad krepšininką kartais ištinka šokas, puolama į paniką ar nukrypstama nuo žaidimo plano. Kartais to nepavyksta sureguliuoti.
- Kaip manote, ar krepšininkams kartais naudinga būtų pasikalbėti su sporto psichologu?
- Treneris yra priverstas būti psichologu. Bet jei būtų siūlomos kažkokios papildomos psichologo paslaugos, gal būtų geriau. Nereikia pamiršti, kad niekas kitas žaidėjų taip nepažįsta kaip treneris, todėl, kad jis daug daugiau mato, nei galėtų pamatyti psichologas. Be to, žaidėjai labiau pasitiki treneriu nei pašaliniais žmonėmis.
- Lengvojoje atletikoje tvirtai psichologiškai pasiruošusio sportininko pavyzdys gali būti disko metikas Virgilijus Alekna. Ką jūs paminėtumėte iš Lietuvos krepšininkų?
- Vienas iš tokių – Šarūnas Jasikevičius. Jis tą įrodė ne kartą ir ne vienoje komandoje. Kuo sudėtingesnė situacija, tuo geriau Šarūnas įrodo savo pranašumą prieš kitus. Jis tarsi mėgaujasi ta įtampa ir žino, kaip reikia imtis atsakomybės. Jei reiktų kalbėti apie rinktinę Turkijoje, tai joje išskirčiau Liną Kleizą. Jis jautė, kad yra komandos lyderis, ir puikiai susitvarkė su atsakomybe.
* * *
Daugiau skaitykite:
