Kauno „Merkurijaus“ mokyklos auklėtinė 2005–2008 metus praleido JAV, Sirakūzų universitete. Nepaisant amerikietiško krepšinio patirties, V.Sipavičiūtė teigia, kad jai artimesnis Senajame žemyne propaguojamas krepšinis.
Kalbėdama apie savo vaidmenį Lietuvos rinktinėje, kuri šią savaitę pradės kovas Europos čempionate Lenkijoje, V.Sipavičiūtė išlieka realiste – lyderių vaidmenį yra kam atlikti, tačiau net ir mažas vaidmuo komandai gali būti labai svarbus. Europos pirmenybių atrankos turnyre V.Sipavičiūtė per 11,3 min. rinkdavo po 4,3 taško.
– Vaida, kodėl sezono metu iš Prancūzijos persikėlei į Italiją?
– Teko pakeisti klubus, nes pirmoje sezono pusėje nebuvau patenkinta. Nors komanda buvo gera, daug žaisti negaudavau. Depresija ne juokais buvo apėmusi. Teko kažką keisti. Tai vyko mano iniciatyva. Viskas į gera išėjo.
– Kaip sekėsi Italijoje?
– Faencos klubas Europos turnyruose nežaidė. Iš pradžių žaisti gavau, bet po to susižeidė daug italių, ir tai kiek sutrikdė mūsų, legionierių, rotaciją. Bet šiaip sezonu esu patenkinta, tik kad nepavyko išvengti pasikeitimų.
– Prieš tai žaisdama Vengrijoje turėjai kur kas didesnę žaidimo laisvę, buvai lyderė, galbūt Prancūzijoje tiesiog buvo sunku susitaikyti su pasikeitusiu vaidmeniu?
– Galbūt. Kita vertus, žinojau, kur einu. Žinojau, kad ir lyga, ir komanda gera, be to, Prancūzijoje buvau žaidusi pirmaisiais sugrįžimo iš JAV metais. Vis dėlto netikėjau, kad visiškai negausiu žaisti. Italijoje atlikau didesnį vaidmenį. Nelabai buvo kam ten mane pakeisti.
 |
| Vaida Sipavičiūtė |
– Ar jau aišku, kur žaisi kitą sezoną?
– Kol kas ne. Su italais kontraktas buvo sudarytas pusei metų. Patiko ten žaisti, bet bus matyti, ar grįšiu. Nėra kur skubėti. Labiau traukia Vakarų Europa, bet niekada nesakyk „niekada“. Gal ir į Lietuvą kada nors grįšiu. Viskas priklauso nuo sąlygų, klubo. Nesikratyčiau ir Rusijos.
– Tavo krepšinio kelias kitoks nei daugelio rinktinės žaidėjų. Ar jauti, kad Amerikoje praleisti metai išryškino tam tikrus žaidimo stiliaus skirtumus, lyginant su Europoje subrendusiomis žaidėjomis?
– Kai papuoliau į U-20 rinktinę, tai jautėsi. Dabar tris metus žaidžiu Europoje, bandau įsilieti, pritapti prie to krepšinio, koks yra čia. Krepšinio pagrindą turiu amerikietišką, bet dabar jau nepasakyčiau, kad mano žaidimo stilius yra kažkoks kitoks.
– Vyrų krepšinyje dažnai kalbama apie europietiško ir amerikietiško krepšinio skirtumus. Kokie jie egzistuoja moterų krepšinyje?
– Be abejo, jie yra. Amerikoje viskas daugiau fizine jėga paremta, kiti judesiai. Europoje daugiau greičio, mobilumo. Amerikoje jei tu esi centras, tai tu ir centruosi. Neduok, Dieve, išeisi iš baudos aikštelės ir mesi iš toliau. Europos krepšinis man priimtinesnis.
– Daugumai žaidėjų tramplinu į Europos krepšinio rinką tampa Kauno „Viči-Aistės“ (anksčiau Vilniaus TEO) komanda. Ką patartum žaidėjoms, kurios svarsto galimybę išvažiuoti į JAV?
– Tai pasirinkimo teisė. Renkiesi arba mokslus, arba žaidimą, iš kurio gali užsidirbti. Man svarbiau buvo mokslai. Ten viskas suderinta. Bet jei kažkam svarbiau pinigai, viskas tvarkoj. Aš suprantu jaunas žaidėjas, kurios gauna pirmus didelius pinigus – akys išsiplėtę, viskas „faina“. Kiekviena renkasi.
Kiekviena turi žinoti savo vietą komandoje ir aikštelėje. Turi suprasti, kad tam tikri žmonės yra lyderiai. Nereikia galvoti, kaip įmesti daugiau taškų ir būti „šustriausia“. Gali daryti mažus dalykus ir tapti svarbia komandos dalimi.
– Nori pasakyti, kad tos, kurios išvažiuoja, renkasi mokslus, kurios lieka – pinigus?
– Na, taip kategoriškai gal ne. Kažkas galbūt ir prisibijo važiuoti, nors norėtų. Juk Amerika ne Kėdainiai. Be to, ne kiekviena gali gauti tokią galimybę. Aš gavau. Nebūčiau gavusi, būčiau čia likusi, ir nebūtų buvę jokios tragedijos.
– Kokio vaidmens šiemet tikiesi nacionalinėje rinktinėje?
– Svarbiausia, kad komanda gerai pasirodytų. Mano pozicija ko gero vienintelė, kurios žaidėjų rinktinėje yra per daug. Konkurencija tarp aukštaūgių išties didelė. Nesiveržiu į lyderes, nes yra daug patyrusių žaidėjų, kurios puikiai atlieka tą vaidmenį, bet pasistengsiu netrinti suolo ir aš.
– Konkurencija tarp aukštaūgių neužgožia, netrukdo kiekvienai atsiskleisti?
– Kiekviena turi žinoti savo vietą komandoje ir aikštelėje. Turi suprasti, kad tam tikri žmonės yra lyderiai. Nereikia galvoti, kaip įmesti daugiau taškų ir būti „šustriausia“. Gali daryti mažus dalykus ir tapti svarbia komandos dalimi. Nereikia verstis per galvą ir viską matuoti pelnytais taškais.
– Su kuriomis rinktinės žaidėjomis tau lengviausia žaisti?
– Su vyresnėmis, labiau patyrusiomis. Aš tik tris metus profesionalų krepšinį žaidžiu, todėl jaučiuosi pakankamai „žalia“. Vyresnių žaidėjų patarimai, pastabos man labai reikalingos. Viską imu į galva ir tikrai kitą kartą stengiuosi tai padaryti.
– Kalbama apie įžaidėjų trūkumą. Kaip manai, jausis ši problema Lenkijoje?
– Nemanau, kad turime silpnas įžaidėjas. Galbūt Rima Valentienė vienintelė tikra įžaidėja, bet yra ir kitų žaidėjų, kurios gali sėkmingai žaisti įžaidėjos pozicijoje. Viskas bus gerai.
– Tikslas patekti į penketuką – utopinis?
– Kartelė tikrai aukštai pakelta. Tačiau pernai labai gerai pasirodėme atrankinėse varžybose ir tai suteikia stimulą. Stengsimės iškovoti kuo daugiau pergalių ir, žinoma, patekti į penketuką.
– Kokios yra stipriosios šios rinktinės pusės?
– Turime išties stiprią ir universalią priekinę liniją. Galime ir įmesti iš toliau, esame pakankamai atletiškos, kad sėkmingai sužaistume baudos aikštelėje, taip pat esame greitos. Įžaidėjų trūksta, bet esame jaunos, stiprios, greitos, tik spėkite gaudyti (šypsosi).
