– Neseniai žiniasklaidoje Modestas Paulauskas pareiškė, jog Lietuvos krepšinio kubams vertėtų keliems metams „pamiršti Europą“, susikoncentruoti į Lietuvą ir išsiugdyti naujų savų krepšininkų. Kaip vertinate šią idėją?
– Tai ne nauja idėja – apie ją krepšinio užkulisiuose kalbama senokai. Tačiau klubai nenori laukti ir investuoti į būsimus komandų atstovus, jiems reikia pergalių dabar. Tam reikia krepšininkų, kurie žaidžia dabar, o ne po kelių metų.
Be to, susiklostė tokia situacija, kad dėl mokestinių dalykų labiau apsimoka į komandą kviesti legionierių, o ne vietos žaidėjus. Užmokesčio jie pageidauja panašaus, tačiau už Lietuvos pilietį reikia sumokėti daugiau mokesčių, o mūsų klubai pinigų pertekliumi pasigirti negali. Tad situacija parodoksali: žaidžia legionieriai, o į komandas atėję pradedantys lietuviai lieka sėdėti ant atsarginių suolelio. Kaip žinia, šildant suolelį – žvaigžde netapsi.
– Gal tiesiog nėra į ką investuoti?
– Vaikų, jaunimo rinktinės labai stiprios, laimime Europos, pasaulio čempionatus. Turime stiprias mokyklas, geras iniciatyvas. Pats prisidedu prie „Samsung kartos“ mažųjų krepšininkų ugdymo. Tai išties naudinga iniciatyva, kai suburti gabiausi mažieji, 10–12 metų sportininkai, susipažįsta su profesionalų treniruotėmis, darbu.
Lietuvoje krepšinio ugdymo sistema yra aukšto lygio. Turime perspektyvių sportininkų, tačiau jiems parengti reikia kantrybės ir lėšų, reikia investuoti. Reikia 3–4 metų, kad į profesionalų sportą atėjęs krepšininkas taptų rimtu pasaulinio lygio žaidėju. Numatyti ilgalaikes strategijas, tačiau krepšinio klubai šiuo metu orientuoti į trumpalaikę sėkmę.
– Ne paslaptis, kad nemažai perspektyvių sportininkų emigruoja, išvyksta mokytis į užsienio valstybes, kur tęsia ir sportinę karjerą. Ar tai didelė problema?
– Mokytis ir sportuoti į užsienį išvyksta labai daug jaunų gabių sportininkų. Tai nėra blogai – užsienyje jie gauna gerą išsilavinimą, turi geresnes sąlygas treniruotis, tai vilioja ir naudinga. Problema ta, kad sportuoti į Lietuvą grįžta tik 2–3 procentai išvykusiųjų.
Likę arba pasuka į verslą, lieka dirbti užsienio šalyse, arba bando įsitvirtinti tų šalių sporto komandose. Tačiau tai labai sudėtinga. Lietuvoje konkurencija krepšinio pasaulyje yra didelė. Tokiose krepšinio šalyse, kaip JAV, konkurencija dar didesnė, tad imigrantams joje sužibėti dar sunkiau. Ar žinote bent vieną lietuvį, kuris išvyktų mokytis į JAV ir iškart po universiteto pakliūtų į NBA? Tokių nėra.
Tad kalbant apie profesionalųjį sportą, Lietuva yra palankesnė šalis tobulėti ir kilti. Turime ne vieną žaidėją, kuris žaidė ar žaidžia ir toje pačioje NBA, ir Eurolygos komandose.
O kalbant apie emigraciją, tai apskritai sportui skaudi problema. Ne tik dėl to, kad emigruoja sportininkai. Mažėja vaikų. Rajonuose sporto specialistai jau nesugeba surinkti grupių treniruotėms, nes tėvai išvyksta dirbti į užsienį ir išsiveža vaikus.
– Ne kartą esate sakęs, jog nemažai galimų sportininkų pasiglemžia internetas ir žaidimai, tačiau esate ir projekto, kurį inicijuoja technologijas gaminanti kompanija, ambasadorius.
– Išties vaikai labai daug laiko praleidžia prie kompiuterių, žaisdami žaidimus ar naršydami po internetą. Aktyviai fizinei veiklai lieka vis mažiau laiko ir noro.
Tačiau negalima dėl to kaltinti technologijų, tiesiog tėvai, mokykla turėtų skirti daug daugiau dėmesio tam, kad vaikai judėtų, gyventų aktyvų gyvenimą. Pačios modernios technologijos suteikia daug galimybių ir duoda didelę naudą visur, taip pat ir krepšinyje.
Nebėra problemų gauti varžybų vaizdo įrašus, juos peržiūrėti, analizuoti, treneriai gali naudotis įvairiomis programomis, kurios analizuoja krepšininkų klaidas, po kiekvieno kėlinio operatyviai gaunami statistiniai duomenys, į kuriuos atsižvelgdamas treneris gali koreguoti žaidimo strategiją. Informacinės technologijos išties labai palengvina trenerių darbą.
