Kroatas vadinamas vienas geriausių visų laikų Europos krepšininkų. Gimęs 1964 m., po trylikos metų susidomėjo krepšiniu. Pasak jo motinos, D.Petrovičius į dieną atlikdavo bent kelis tūkstančius metimų lavindamas riešą.
1979 m., būdamas 15-os, gynėjas pradėjo treniruotis su pirmąją karjeroje profesionalia krepšinio komanda Šibenkos miesto krepšinio klubu.
Tikrasis žaidėjo kilimas krepšinio olimpo laiptais prasidėjo 1984 m., kuomet jis apsivilko Zagrebo „Cibona“ komandos marškinėlius.
1984 m. D.Petrovičius buvo pakviestas į buvusiosios Jugoslavijos vyrų krepšinio rinktinė ir Los Andželo olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalius.
Tada, būdamas JAV, D.Petrovičius žadėjo sugrįžti į Los Andželą jau kaip NBA žaidėjas.
Praėjus penkeriems metams Kroatijos krepšinio pažiba atvėrė NBA duris. Pirmajame sezone už Atlanto D.Petrovičius vilkėjo „Portland Trail Blazers“ klubo marškinėlius, tačiau negavo itin daug žaidimo laiko – per 12,5 minutės aikštelėje pelnydavo 7,6 taško.
Tačiau didesnė sėkmė kroatui nusišypsojo Pasaulio pirmenybėse Buenos Airėse – su jugoslavų rinktinė D.Petrovičius tapo planetos čempionu, o netrukus sužinojo, jog NBA atstovaus nebe „Trail Blazers“, o „Nets“ ekipai.
Pirmaisiais metais Niūdžeryje D.Petrovičiaus jautėsi geriau nei Portlende, o tai atsispindėjo jo asmeniniuose rezultatuose – laikas, praleidžiamas aikštelėje, išaugo iki 16,6 min., o pelnomų taškų vidurkis – iki 10,2.
1992 m. D.Petrovičių pripažino ir NBA – krepšininkas buvo apdovanotas labiausiai patobulėjusiu lygos žaidėju. Gynėjas pirmavo asociacijoje tarp taikliausių dvitaškių metikų (50,8 proc.) ir buvo neabejotinas „Nets“ lyderis – vidutiniškai pelnydamas 20,6 taško.
1992 m. vasarą D.Petrovičiui prasidėjo nauja gyvenimo era – jis apsivilko gimtosios Kroatijos krepšinio rinktinės marškinėlius ir vedė kroatus į priekį Barselonos olimpinėse žaidynėse. Kroatai iškovojo sidabrą, finale nusileidę JAV „Svajonių komandai“ su Michaelu Jordanu, Magicu Johnsonu ir Larry Birdu priešakyje. Beje, prieš tai JAV pusfinalyje 127:76 pamokė vėliau bronzą iškovojusius Lietuvos krepšininkus.
Atrodė, D.Petrovičiui nebuvo, kur kilti, tačiau 1993 m. sezonas buvo geriausias jo karjeroje – krepšininką žiniasklaidos atstovai išrinko į trečiąją NBA komandą, jis lyderiavo lygoje pagal dvitaškių taiklumą, o komandoje buvo rezultatyviausias.
D.Petrovičius paliko JAV nusiminęs. „Nets“ atkrintamosiose varžybose nusileido „Cleveland Cavaliers“ klubui, o kroatas tikėjosi, jog Niūdžersio ekipa jam pasiūlys sutarties pratęsimą.
Išvykdamas Kroatijos krepšininkas pasakė JAV spaudai, kad svarsto galimybę baigti NBA karjerą ir grįžti rungtyniauti į Europą, greičiausiai į Graikiją.
Tuo metu Atėnų „Panathinaikos“ (Graikija) jam galėjo pasiūlyti trejų metų 7,5 mln. JAV dolerių sutartį.
Grįžimą iš Lenkijos namo suplanavo jo draugė, tad pora nusprendė į Kroatiją vykti asmeniniu transportu.
Deja, Denkendorfo apylinkėse „Volgswagen Golf“ automobilis papuolė į avariją – susidūrė su vilkiku. D.Petrovičius, važiavęs keleivio vietoje, žuvo iškart, o automobilį vairavusi Vokietijos krepšininkė ir modelis Klara Szalansky rimtai sužeista nebuvo. Ant galinės sėdynės sėdėjusiai jos bičiulei Turkijos krepšininkei Hilalai Edebal buvo traumuotos kojos.
Kaip teigė Vokietijos pareigūnai, matotumas buvo blogas, o D.Petrovičius nebuvo prisisegęs saugos diržo.
Po D.Petrovičiaus žūtiės jo oponentas Michaelas Jordanas pripažino, jog tai buvo vienas profesionaliausių jo sutiktų krepšininkų ir vienas pajėgiausių priešininkų.
2002 m. legendinio žaidėjo pavardė atsidūrė tarp Jameso Naismitho Krepšinio šlovės muziejaus laureatų.
