Jaunas, tačiau jau daug pasiekęs sporto veikėjas pasakoja apie krepšinį, politiką ir apie universiteto vaidmenį jo gyvenime.
Studijos ir darbas LKF susiję
Ką veikia Lietuvos krepšinio federacijos vykdantysis direktorius?
Kol kas labai daug mokosi. Krepšinio čempionatai – tai nemažas iššūkis tiek federacijai, tiek miestui, tiek visai Lietuvai. Esu įpratęs būti krepšinio renginių dalimi, o dabar pats turiu viską suorganizuoti – būti pasiruošęs visus paimti, nuvežti, viską užsakyti.
Dabar pagrindinė mano atsakomybė – viską sustyguoti taip, kad veiktų kaip laikrodis – kad niekas nevėluotų, visi gautų pavalgyti, atvažiuotų į salę, saugiai jaustųsi. Tai be galo įdomi patirtis.
Baigėte Tarptautinių santykių magistrantūros studijas – dauguma šią sritį sieja su Užsienio reikalų ministerija, diplomatija. Ar yra sąsajų tarp jūsų darbo ir to, ką studijavote?
Žinoma, yra. Nuolat tenka bendrauti su savivaldybių ir kitų valstybinių institucijų darbuotojais, o tai labai siejasi su Viešojo administravimo bakalauro studijomis. Žinodamas teoriją, viską geriau suprantu – žinau, kodėl vyksta būtent taip, kodėl vieni žmonės elgiasi vienaip, o kiti – kitaip.
Tarptautinių santykių studijos naudingos kitu aspektu – bendraujant su įvairių valstybių gyventojais, tarptautinėmis organizacijomis. Tad studijų metu įgytos žinios pritaikomos praktikoje, tik kiek kitaip – per krepšinį.
Egzistuoja terminas sporto diplomatija. Ar teko su tuo susidurti?
Ši sritis kol kas labai nenagrinėta, tačiau visada mane domino. Stengiuosi kuo daugiau į tai gilintis doktorantūros studijose. Sporto diplomatijos mokausi ir kasdieniame savo gyvenime bei darbe – žinau nerašytas taisykles, bandau jas perprasti, pritaikyti.
Galbūt dėl valstybės autoriteto ir vykdomos politikos su kai kuriais partneriais bendrauti yra lengviau ar sunkiau?
Žinoma. Daug kas priklauso nuo valstybės politinės sistemos. Tai pastebiu tarptautinėse lygose, FIBA. Kai suvažiuoja komandos iš visų žemynų, jau žinai, kodėl jų nariai vienaip ar kitaip elgiasi. Tad reikia mokėti ir pačiam elgtis atitinkamai – žinoti, ko jie nori ir ko tikisi.
Siekė profesionalo karjeros
Esate kaunietis. Ar darbas su krepšiniu nuo pat vaikystės buvo svajonė?
Niekada negalvojau, kad dirbsiu krepšinio srityje – visuomet galvojau, kad tiesiog būsiu krepšininkas. Visi to tikėjomės, o ir Kauno „Žalgiris“ atrodė pasiekiama svajonė.
VDU buvo pirmas žingsnis link to, ką darau dabar – buvome pirmoji karta, kuri mokėsi, tačiau visada žinojo, kad galės grįžti į profesionalų sportą. Tačiau dauguma negrįžome. Kolektyvas buvo puikus, bet beveik visi norėjome mokytis. VDU buvo tas universitetas, kuris suteikė galimybes ir padėjo išsaugoti svajonę tapti krepšininku bei baigti mokslus. Jo dėka dabar turiu tokias karjeros galimybes.
Jums neblogai sekėsi žaisti krepšinį VDU komandoje. Ar užtekdavo laiko ir mokslams, ir krepšiniui, ir laisvalaikiui?
Užteko. Aišku, būdavo nelengva persiorientuoti – iš darbo eiti į paskaitas, o po paskaitų rasti energijos sportui... Tačiau krepšinis buvo gyvenimo dalis, o ir mokslai buvo įdomūs. Tai padėjo rasti jėgų ir viską suderinti. Tiesiog reikia labai norėti ir įprasti prie ritmo – tada viskas įmanoma.
Sunku buvo pasirinkti – profesionaliai žaisti krepšinį, ar toliau mokytis?
Sunku. Visi galvojom, kad būsim tokie, kaip Mantas Kalnietis, Paulius Jankūnas ar Jonas Mačiulis. Tačiau man buvo labai svarbi tėvų įtaka – jie visuomet sakė, jog reikia baigti universitetą, nes traumos atveju nežinosiu, ką veikti gyvenime. Dėl tokio spaudimo buvo sunku, tačiau niekada nesigailėjau savo sprendimo.
Sprendimą įtakojo tėvai
Prisimenant studijų metus, ką geriausio suteikė universitetas?
Didžiausia galimybė ir turtas yra tai, kad studijuodamas išmokau prisitaikyti kitoje erdvėje. Krepšininko gyvenimas yra labai paprastas – sportuoji, miegi, valgai, vėl sportuoji. O studijuodamas patenki į visai kitokią erdvę. Atsirandi tarp žmonių, kurie skaito knygas, domisi mokslu, gyvenimu. Ir jie tuo domisi iš visai kitos perspektyvos nei krepšininkas.
Jei būdamas krepšininku gali „peršokti“ iš vienos erdvės į kitą – tai pati didžiausia vertybė. Taip pleti akiratį ir atrandi daug naujų galimybių. Būtent tai labiausiai ir įsiminė. Be to, dėstytojai buvo įdomūs, o ir daug kolegų, su kuriais baigėme mokslus, toliau dirba universitete. Dar dabar bendrauju tiek su dėstytojais, tiek su komandos draugais.
Daug profesionalių sportininkų, ypač – krepšininkų, baigė VDU. Kaip manote, ar mokslo siejimas su sportu yra tėvų įtaka, ar tiesiog mąstymas apie ateitį ir gyvenimą?
Tai priklauso nuo to, kaip augai, kaip buvai auklėjamas. Anksčiau juk buvo labai populiaru išvažiuoti į Ameriką – ten buvo sukurtos sąlygos mokytis ir sportuoti. Lietuvoje tokių galimybių nebuvo, o ir išvažiuoti ne kiekvienas išdrįsdavo. Todėl kai kūrėme komandą, mūsų tikslas buvo sukurti galimybes bei sąlygas visa tai daryti Lietuvoje.
Tai jūs ne tik pradėjote žaisti nuo pirmųjų metų, bet buvote ir vienas šio projekto iniciatorių?
Na, ši idėja buvo pristatyta mums visiems ir netiesiogiai buvome viliojami nepasirinkti profesionalaus krepšininko karjeros. Mes iš esmės buvom bandomieji triušiai , kurie pirmieji tą kelią pramynė.
Galbūt kas nors iš „bandomųjų triušių“ visgi nuėjo ir profesionalaus krepšinio keliu?
Dauguma visgi tęsė mokslus. Aišku, yra ir pasirinkusių krepšininko karjerą – ir pats baigęs studijas bandžiau žaisti Lietuvos krepšinio lygoje, tačiau labai traukė kita gyvenimo pusė. Kai supranti, kad krepšinio karjera yra labai trumpa, o tavo lygis nėra toks kaip Mačiulio, Kalniečio ar Jankūno, renkiesi kitus dalykus.
Kaip manote, kodėl krepšininkai mokosi būtent VDU?
Visų pirma, žaisti VDU krepšinio komandoje jau yra legenda. Taip tu įeini į istoriją – kiek kartų tapai studentų lygos čempionu, Europos čempionu ir t.t. Antra, visi žaidėjai bendrauja tarpusavyje, kalbasi, kur kuris stos. Ir jei kažkas pasako „aš stosiu ten, kur mokėsi Mačiulis, Jankūnas ir Kalnietis“, tai kitų variantų net nebesvarstai.
Sunkiausia - per egzaminų sesijas
Ar universitete dėstytojai į krepšininką žiūri kitaip?
Žinoma, su profesionalais, kurie žaidžia „Žalgiryje“, visada būdavo kiek kitaip – dėstytojai jiems labiau padėdavo, prisitaikydavo, nes profesionalūs krepšininkai dėl kelionių tiesiog fiziškai ne visada gali būti paskaitose ar atsiskaitymuose.
Mano atveju buvo kitaip, paskaitas lankydavau kaip visi kiti bendrakursiai, mokiausi irgi taip pat, kaip ir visi. Asmeniškai kitokį dėstytojo požiūrį patyriau tik kartą per visus 6 mokslo metus – pažymys svyravo tarp 8 ir 9, dėstytojas jau norėjo rašyti 8, tačiau pasakiau, jog žaidžiu krepšinį VDU komandoje – tuomet parašė 9. Tačiau tai vienintelis atvejis, kai faktas, jog žaidžiu krepšinį, man pagelbėjo moksluose.
Tikriausiai būdavo labai sunku sesijų metu?
Žinoma sunku. Sunkiausia yra persiorientuoti – visur leki, bėgi, dirbi visiškai kitokiu ritmu. Todėl labai sunku, kai reikia ramiai atsisėsti, susikaupti, skaityti ir ruoštis egzaminui.
Tačiau mokslas ir krepšinis juk visiškai skirtingos sritys. Sportuojant pavargsti fiziškai, o besimokant – psichologiškai. Ar nėra tame harmonijos?
Jei tai būtų mėgėjiškas sportas, tai harmonija tikrai būtų. Tačiau mano atveju sportas buvo pusiau profesionalus – ruošdavausi varžyboms, dukart per dieną eidavau į treniruotes, vykdavau į stovyklas, kurios trukdavo dvi-tris savaites. Sportavau tiek, kad norėjosi tik miegoti, pavalgyti ir vėl miegoti, nes krūviai labai dideli.
Vakarėliams laiko nelikdavo
Studentiškas gyvenimas dažnai asocijuojasi su įvairiais pasilinksminimais, vakarėliais. Jūs greičiausiai nespėdavote niekur sudalyvauti?
Ne, tokių dalykų nebuvo. Visi pasisėdėjimai būdavo su komanda, ir tai tik po pergalių. Nepamenu nei mediumo, nei kitų švenčių, į kurias paprastai studentai eina – tiesiog neturėdavom tam laiko.
Ar yra nutikę kokių linksmų ar įsimintinų istorijų su universiteto krepšinio komanda?
Tokių istorijų galėčiau papasakoti tiek, kad neužtektų jūsų atminties kortelės. Gal todėl ir buvom čempionai, kad komandoje asmenybės labai tiko vienos su kitomis. Iki šiol kasmet rugsėjo paskutinį savaitgalį susitinkame „Bangos“ salėje pažaisti krepšinį, prisimename universiteto laikus, nueiname į legendinę pirtį, pabendraujame.
„Žalgirio“ lygis – per aukštas
O kada krepšinis jums tapo nebe sportu, o pajamų šaltiniu?
Tai buvo karjeros „Žalgiryje“ pradžia – maždaug 2006 m. Iki tol atrodė, jog jau labai nedaug trūksta, kad patekčiau į „Žalgirį“, Eurolygą. Tačiau atėjęs ir pamatęs jų treniruotę supratau, jog tai – ne mano lygis. Tokiu atveju tiesiog renkiesi, ar sportas tavo gyvenime tampa laisvalaikio praleidimu, ar sieji gyvenimą su krepšiniu kitais būdais.
Kaip sekėsi suderinti karjerą „Žalgiryje“ ir studijas? Įsivaizduoju, jog darbas krepšinio srityje yra gana specifinis – nėra konkrečių darbo valandų, dažnai reikia dirbti savaitgaliais.
Tuo metu jau studijavau doktorantūroje, tad po darbo būdavo smagu važiuoti į seminarus, susitikti su studentais. Buvo įprasta iš treniruotės eiti į paskaitą, o iš paskaitos atgal į treniruotę. Ir dabar taip gyvenu – tiesiog pamirštu viską ir iš darbo einu į universitetą, bendrauju su studentais, mokau juos bei mokausi iš jų. Taigi tame patirties jau turėjau. Aišku, nebuvo lengva, bet buvo smagu.
Kaip atrodė darbas „Žalgiryje“? Ko labiausiai reikėjo ir kaip jis siejosi su tuo, ką studijavote? Juk dabar, dirbdamas LKF, viską matote kiek kitaip.
Žinoma, skyrėsi. Bet iš esmės tiesiog turi žinoti, ką tu nori padaryti ir kokios yra tavo užduotys – lygiai taip pat kaip universitete. Juk universitete gauni literatūros sąrašą, o po to seka egzaminas. Čia lygiai taip pat – jei turi surinkti komandą, tai gauni žaidėjų sąrašą, agentų sąrašą, kontaktų sąrašą, rėmėjų sąrašą, o tada jau viską dėlioji, tvarkai. Esmė išlieka ta pati, tik čia jau neturi dėstytojo.
