Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimantas Kaukėnas: „Žmonai pasipiršau Barbadose“

Rungtynių akimirka
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Rungtynių akimirka
Šaltinis: 15min
0
A A

Žalgirio radijas“ tęsia tradiciją supažindinti Kauno „Žalgirio“ komandos gerbėjus su ekipos naujokais rubrikoje „Užribis“. Šios savaitės laidos svečiu tapo vyriausias žalgirietis Rimantas Kaukėnas.

Daugelį metų žaidęs Italijos klubuose, ne kartą atstovavęs Lietuvos krepšinio rinktinei dabar R.Kaukėnas griežia vienu pirmųjų „Žalgirio“ komandos smuikų. Šį sezoną Eurolygoje vidutiniškai pelnantis po 9,4 taško gynėjas taip pat yra vienas patikimiausių baudų metikų komandoje.

„Užribio“ rubrikoje R.Kaukėnas „Žalgirio radijui“ papasakojo apie Italijoje praleistus metus, savo šeimą ir jo vardo paramos grupę.

– Daug metų jums teko žaisti Italijos klubuose. Ar lengvai prisitaikėte ten? – R.Kaukėno paklausė „Žalgirio radijas“.

– Visai neblogai. Iš pradžių žaidžiau Kantu miestelyje, pakliuvau į gerą komandą. Joje nebuvo daug spaudimo, būdavo svarbu tiesiog žaisti gerai. Komandoje visi jautėmės kaip šeimoje. Buvo daug šaunių draugų, kurie padėjo gana lengvai prisitaikyti. Taip pat patarė, kur ką geriau nuveikti, ką pamatyti, kaip geriau važiuoti, kur pavalgyti...

– O ar labai itališkas maistas skiriasi nuo lietuviško? Gal išmokote ką nors pagaminti?

– Taip (juokiasi). Turiu pripažinti, kad tikrai skiriasi. Ten visiškai kitokia virtuvė. Aišku, negalima būtų sakyti, kad ten daug skaniau, ar čia, Lietuvoje, nes viskas yra skonio reikalas. Kiekvienam žmogui skirtingai. Bet ką galiu tikrai pasakyti, tai kad Italijoje tikrai maistas buvo geras ir jie labai didžiuojasi savo virtuve. O aš pats taip, gaminu, tik kad to laiko dabar nelabai yra. Geriausia, kai nuvažiuoji pavalgyt į restoraną ir ramu (juokiasi).

– Kaip sekėsi susitvarkyti su italų kalba? Ar sunki ji?

– Na nebuvo lengva, kadangi komandose visi dažniausiai šneka angliškai, tai tos kalbos išmokimas sudėtingas, bet kažkaip „prasimušiau“ (juokiasi). Pati kalba nėra labai lengva, ją gali išmokti taip paviršutiniškai, aš pats dar iki šiol darau daug klaidų. Bet suprasti, ką šneka, galiu lengvai.

– O kaip šeimai sekėsi prisitaikyti prie Italijos subtilybių?

– Mes su šeima visuomet ir visur esame kartu. Mano vaikai beveik visi gimė Italijoje, tai tas pripratimas gavosi kiek kitoks. Jie juk gimė ir užaugo Italijoje.

– Labai įdomūs jūsų mergaičių vardai – Tia, Vanessa, Emma – kas juos išrinko?

– Abu su žmona kartu bendrai taip nusprendėme. Tiesiog stengėmės, kad jie būtų trumpesni ir daugiau tarptautiniai, nes vis tenka pakeisti daug šalių. Vaikams augant skirtingose šalyse, jiems lengviau tampa bendrauti, kai vardai būna paprastesni.

– O kur susipažinote su savo žmona ir kaip vyko tos piršlybos?

– Su žmona susipažinome Izraelyje. Ji taip pat žaidė krepšinį ir taip po truputį ir susibendravome, kol galiausiai pasipiršau jai Barbadoso salose. Tai buvo kažkur 2001 m. Oi, kaip seniai jau tai buvo...

– Esate savo vardo fondo įkūrėjas, kuris rūpinasi onkologinėmis ligomis sergančiais žmonėmis, o kaip kilo idėja jį įkurti?

– Net nežinau, tiesiog taip ir kilo. Manau, kad kiekviena šeima, gal ir ne tiesiogiai, bet yra susidūrusi su onkologinėmis ligomis, todėl, iš tiesų, labai norisi padėti tiek vaikams, tiek ir suaugusiems, kurie serga šia liga, nes ir mano šeimoje tėtis mirė nuo šios ligos.

Apskritai ateities planuose turime tokią mintį – įkurti tokią tarsi laboratoriją ant ratų, su ja važinėti po kaimelius, miestelius ir tikrinti nemokamai visus norinčius, nes geriausia prevencija yra išankstinis ligos nustatymas. O kol kas jau dabar galima įsigyti mūsų išleistą knygutę „Taškuota pasaka“ apie boružėlę, kuri norėjo labai keliauti, bet suprato, kad vis tiek geriausia yra namuose. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 24sek