Nors vilnietis dar nebaigė teisėjauti, jį ramia sąžine galima vadinti legendiniu krepšinio teisėju.
R.Brazauskas tarptautinės kategorijos teisėju tapo 1987-aisiais. Jis teisėjavo penkiuose Europos krepšinio čempionatuose (2009-aisias Lenkijoje – finale), dviejose pasaulio pirmenybėse, dešimtyje Eurolygos finalų, Barselonos, Atlantos, Sidnėjaus ir Pekino olimpinėse žaidynėse (Sidnėjuje ir Pekine teisėjavo finale).
Londono olimpiadoje R.Brazauskas nešvilpė aikštėje – dirbo rungtynių komisaro darbą šalia jos.
– Pirmą kartą olimpinėse žaidynėse buvote ne teisėjas, o FIBA komisaras. Kokios yra komisaro funkcijos?
– Man tai buvo pirmoji olimpiada, kai neteko bėgioti su švilpuku. Komisaras yra atsakingas už rungtynių sekretoriato stalelio darbą. Jis yra teisėjų pagalbininkas: jeigu teisėjams reikia kokios nors informacijos, jie kreipiasi į komisarą. Jeigu jis gali teisėjams padėti, yra labai gerai.
– Komisaras neatlieka teisėjų vertintojo funkcijos?
– Olimpinėse žaidynėse komisaras nevertina teisėjų. Per jas buvo trys instruktoriai, kurių užduotis buvo stebėti rungtynes, o po jų aptarti teisėjų darbą. Mes, komisarai, buvome septyni. Kol komandos žaidė grupėse, beveik kiekvieną dieną teko dirbti bent vienose rungtynėse. Mažiau darbo buvo per atkrintamąsias varžybas.
Iš viso per 16 dienų teko būti komisaru per 11 rungtynių. Tad krūvis – gana nemažas. Bet, lyginant su teisėjų darbu, psichologinis krūvis yra kur kas mažesnis, o įtampa – minimali. Žinoma, komisarui reikia susikaupti ir atlikti darbą be klaidų.
– Sakėte, kad tokios siauros komisaro funkcijos būna tik per olimpines žaidynes?
– Lietuvoje komisarui priskiriama ir vertintojo funkcija. Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) to nėra, nes yra inspektorių, vertinančių teisėjus, pareigybė, bet Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) teisėjus vertina komisarai.
– Futbolo komisarai ar FIFA, UEFA delegatai atsako ir už visą aplinką: stadiono tinkamumą, saugumą, panašius dalykus. Ar panašias pareigas turi atlikti ir krepšinio komisarai?
– Jeigu kalbėtume apie rungtynes Lietuvoje – taip. Komisaras turi pabendrauti su apsaugos darbuotojais, pasidomėti, kiek jų yra, kad atitiktų varžybų reikalavimus. Olimpinėse žaidynėse apsauga yra organizatorių reikalas. Čia apsauga yra išskirtinė. Ji – kiekviename kampe. Kol patenki į rungtynių salę, kokius šešis kartus tave patikrina.
– Tad kokia to sekretoriato darbo priežiūros specifika? Jūs pats skaičiavote statistiką ir tikrinote, ar nėra klaidų?
– Neskaičiavau. Žiūrėjau, ar teisingai užrašo. Komisaras visada sėdi tarp rungtynių laikininko ir sekretoriaus, turi sekti, ar sekretorius tinkamai užpildo protokolą, ar laikininkas gerai atlieka savo darbą, ar 24 sekundžių laikininkas tinkamai atlieka darbą.
– Ar buvo klaidų?
– Taip, buvo. Nedidelių klaidų. Olimpinėse žaidynėse yra labai daug statistikos darbuotojų. Jie renka labai įvairią statistinę medžiagą. Per didžiąją pertrauką ir pasibaigus rungtynėms patikrinama viskas: kiek taškų kas įmetė, kas ir kiek prasižengė.
– Būnant komisaru rungtynių normaliai pažiūrėti, jas paanalizuoti nepavyksta?
– Tiek būdamas teisėju, tiek komisaru, visada turi būti susikoncentravęs. Kad ir į laikrodį, į tas 24 sekundes. Ir stebėti rungtynes gali nebent akies krašteliu.
– Bet lietuvių rungtynes vis tiek stebėjote...
– Taip, nes lietuvių rungtynėse man komisaru būti neteko – komisarai, kaip ir teisėjai, turi būti neutralūs. Todėl visas lietuvių rungtynes stebėjau normaliai kaip žiūrovas.
– Tad galite įvertinti Lietuvos rinktinės žaidimą ir rezultatą.
– Nenorėčiau vertinti detaliai. Galiu nebent apibendrintai pasakyti – pasirodyta patenkinamai. Jų sudėtis nebuvo tokia, kad galėtų nuversti kalnus. Bet svarbiausiose rungtynėse – ketvirtfinalyje – turėjome galimybių laimėti ir kovoti dėl medalių. Mano manymu, Rusijos rinktinė buvo šiek tiek stipresnė už mūsų, bet tą dieną ji žaidė prastai. Vis dėlto mes žaidėme dar prasčiau. Yra, kaip yra...
– Ar kyla aistrų, kai žiūrite lietuvių rungtynes? Ar kaip ir teisėjaudamas žiūrite akmeniniu veidu?
– Per tiek metų teisėjo akmeninis veidas susiformavo tvirtai. Niekada neišreiškiu jokių emocijų žiūrėdamas krepšinį: ar žaistų lietuviai, ar kiti. Nebent kartais paploju po labai įspūdingų momentų.
– Tarptautinę teisėjo karjerą baigėte visiškai. Lietuvoje dar teisėjaujate. Ilgai ketinate tai daryti?
– Tarptautinę karjerą baigiau prieš dvejus metus pasaulio čempionate Turkijoje. Dėl teisėjavimo Lietuvoje – ilgalaikių tikslų sau nekeliu. Pagalvoju vienais metais į priekį. Metai praėjo – apsisprendžiau – dar metus... Man tas darbas teikia malonumą. Aišku, per kiekvienas rungtynes yra atsakomybė. Bet per tiek metų prie tos atsakomybės esu pripratęs. Po tiek tarptautinių rungtynių, kurioms man teko teisėjauti, rungtynės Lietuvoje man nėra didelis iššūkis. Tačiau tai nereiškia, kad galiu atsipalaiduoti, tenka ruoštis kiekvienam susitikimui. Kita motyvacija – man malonu, kad galiu prisidėti prie jaunų teisėjų tobulėjimo. Manau, kad tikrai turiu, ką jiems patarti. Prisimenu, kai pats buvau jaunas, daug išmokau iš buvusių patyrusių teisėjų, vis norėjau teisėjauti taip, kaip teisėjauja korifėjai.
– Ar bus dar romualdų brazauskų iš mūsų jaunųjų teisėjų?
– Tuo neabejoju. Tai – tik laiko klausimas. Žmonių atsiras – ar po kelerių metų, ar po dešimties, bet mes vėl matysime lietuvius, teisėjaujančius ir pasaulio, ir olimpinėse žaidynėse. Yra daug perspektyvių jaunų teisėjų Lietuvoje. Tik, kaip ir kiekvienoje srityje, norint ko nors pasiekti, reikia įdėti daug darbo. Reikia ir talento, bet be darbo nieko neišeis.
– Kokio talento teisėjui reikia? Gerai matyti? Išmanyti taisykles?
– Matyti – nėra problema. Visai kas kita – kaip tu tai matai. Vienas tą patį mato vienaip, kitas – kitaip. Labai svarbu dirbant krepšinio teisėju – žaidimo supratimas, jo jautimas. To išmokti labai sunku. Tą pajautą arba turi, arba ne. Taisykles gali išmokti kiekvienas. Bet, kaip jas pritaikyti per konkrečias rungtynes, ką švilpti, o ko ne – yra teisėjo menas.
