Iki šios vasaros su Kauno „Žalgirio“ sutartį turėjęs, bet Prienų „Rūdupiui“ atstovavęs A. Juškevičius, grįžęs iš Hiustono, ilsėjosi tik savaitę. Po to vėl ėmė sportuoti. O naktimis mėgino žiūrėti, kaip Lietuvos rinktinė Karakase kovoja dėl olimpinio kelialapio. „Bet po antrojo kėlinio vis užmigdavau“, – šypsodamasis prisipažino sportininkas. Jis neslėpė – rungtynes stebi ne kaip sirgalius, nes mato visus žaidimo niuasus, kurie paprastam krepšinio mėgėjui yra nepastebimi.
Krepšininkas turi ne vieną pasiūlymą iš klubų, bet neskuba apsispręsti: „Laukiu, kas pasiūlys geriausias sąlygas.“
A. Juškevičius sezonui rengiasi pagal įprastą asmeninę programą. Bet rytais jo tvarkaraštyje atsirado iki šiol nebandytas dalykas – šiaurietiškasis vaikščiojimas.
Kačerginėje gyvenantis sportininkas kartu su nuolatiniu savo bendrakeleiviu, šiaurietiškojo ėjimo pradininku Lietuvoje Arūnu Milkumi kas rytą žingsniuoja „Šaltinių taku“. Taip vadinasi šiaurietiškajam ėjimui ir bėgimui skirta trasa Kačerginės apylinkėse.
– Kas paskatino vaikščioti su lazdomis?
– Arūnas Milkus. Kadangi grįžęs iš rinktinės turėjau laisvo laiko, nenorėjau skubinti įvykių ir pradėti rimtai sportuoti, tai pasirinkau Arūno pasiūlytą šiaurietiškąjį ėjimą, kuris yra kiek paprastesnis dalykas, nei bėgimas ar rimta treniruotė. Tiesiog pabandžiau, patiko, ir pradėjau rytais vaikščioti. Man tai labai gera sumažinto intensyvumo treniruotė ir rytinė mankšta. Techniškai vaikštant dirba visas kūnas. Po tokios treniruotės visą dieną jaučiuosi žvaliau ir geriau nei įprastai.
– Sunku išmokti taisyklingai vaikščioti šiaurietišku būdu?
– Jei turi gerą instruktorių – ne. Intensyviai dirbant, įsiklausant į instruktoriaus pastabas, savaitės užtenka.
– Toli vaikštote?
– Vaikštome apie dvi valandas. Atstumas – apie 9 km.
– Savaitę pavaikščiojęs, galėtum sakyti, kad šiaurietiškasis ėjimas tave užkabino ir tu tai darysi ateityje?
Ateityje, laisvu metu, manau, aš tikrai tuo užsiimsiu. Bet kadangi sezono metu aš treniruosiuosi du kartus per dieną, laiko tam vargu ar liks. Tiesą sakanti, to aš net fiziškai ištverti negalėsiu, kadangi vaikščioti nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš šono. Visgi grįžtame iš pasivaikščiojimų šlapi. Manau, tai darysiu kiekvieną vasarą.
– Kokį įspūdį susidarei apie „Šaltinių taką“?
– Aš čia vaikštau kiekvieną dieną, tačiau instruktorius Arūnas kasdien trasą pakoreguoja. Vis nukertame kokį kampą, atrandame naują takelį, jis padaro trasą įdomesnę.
– Jei eitum į šį mišką vienas, nepasiklystum?
– Pirmąkart gal ir būčiau pasiklydęs, nors čia gyvenu nuo mažens. Tačiau dabar, kai praėjau visas trasas, spėjau susipažinti.
– Kas bevaikščiojant „Šaltinių taku“ tau labiausiai patinka?
– Nors čia gyvenu jau 23 metus, niekada netikėjau, kad Kačerginės miškuose yra tokių gražių vietų. Patinka, kad čia daug nelygių vietą, trasa kyla tai aukštyn, tai žemyn, ji nėra nuobodi. Pakeliui galima pamatyti daug gražių slėnių. Labai įdomu.
– Tai šiaurietiškasis ėjimas – vieni pliusai?
– Na taip, neįžvelgiu čia jokių neigiamų aspektų. Jei miške vaikštant užpultų koks žvėris – pats nuo jo galėtum lazdomis apsiginti.
