„Laukiame geresnių žinių, bet jų vis nėra. Bent prisiskambiname Diliaros broliui – ir tai jau šiek tiek apramina“, – pasakojo ne vieną Rusijos, Lenkijos ar Vengrijos klubą treniravęs A.Paulauskas.
Pastaruoju metu iš Lietuvos šeimai sunkoka ilgai pasikalbėti su giminėmis, mat brolis gyvena vos 30 km nuo Sevastopolio, o Krymo okupantai trikdo ryšį.
Tačiau jis tikina, kad pastaruoju metu iš Lietuvos šeimai sunkoka ilgai pasikalbėti su giminėmis, mat brolis gyvena vos 30 km nuo Sevastopolio, o Krymo okupantai trikdo ryšį.
„Anksčiau galėjome šnekėtis kaip norime ir kiek norime. Dabar, greičiausiai po Rusijos armijos „pagalbos“, šnekėti galime vos keliasdešimt sekundžių ir tai lyg ir girdi, ką jie sako, po to negirdi, brolis aiškina, kad nieko negirdėjo, apie ką mes jam sakėme. Bendravimas dabar – kokias trisdešimt sekundžių. Viena, ką žinome, bent jau jų miestelyje, kaip sakė, kol kas okupantų armijos nėra“, – pasakojo treneris.
Kaip Lietuvos treneriui pasakojo žmonos brolis, nuo rusų nacionalistų ar armijos vietiniai Bachčisarajaus ir aplinkinių miestelių gyventojai bando gintis kurdami savigynos būrius, į kuriuos užsirašo totoriai ir šiame krašte gausiai gyvenantys buvę Afganistano karo veteranai.
Visi jie bando apsiginti nuo vis gausėjančių marodierių armijos ar nekviestų Rusijos agitatorių.
„Ir anksčiau buvo visokių girtuoklėlių ir bedarbių, kurie už 50 grivinų galėjo stovėti mitinguose už velnio šlovinimą ar kokią buožgalvių naikinimo akciją. Kai svečiavausi Kryme, ne vienas toks siūlėsi už pinigus mitinguoti. Kaip pasakojo žmonos brolis, dabar kaina pakilo iki 50 JAV dolerių. Tad nenuostabu, kad staiga padaugėjo vietinių, kurie staiga pamilo Rusiją ir nori būti jos piliečiais“, – kalbėjo A.Paulauskas.
Treneris teigė, kad didžioji dalis Krymo totorių ir Bachčisarajaus miestas yra už vieningą Ukrainą.
„Krymo totoriai – lyg užkeikti. Pastarosios penkios kartos patenka į tragiškų įvykių sūkurį. Juos žudė per sovietinę kolektyvizaciją 1930-aisiais, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje SSRS diktatorius Josifas Stalinas totorius dėl vieno vokiečiams tarnavusio totorių pulko trėmė į Uzbekistaną ir Kazachstaną, griūvant SSRS juos vijo iš šių šalių vietiniai nacionalistai, nėra ramybės ir sugrįžus į Krymą – rusai ten jų nenorėtų matyti“, – istorijos momentus dėliojo A.Paulauskas.
Krymo totoriai – lyg užkeikti. Pastarosios penkios kartos patenka į tragiškų įvykių sūkurį.
Kryme totorių yra apie 250 tūkstančių, beveik visi nori būti Ukrainos piliečiais. Baiminamasi, kad prijungus Krymą prie Rusijos, totoriai ir vėl bus priversti bėgti, nors į tėvynę jie sugrįžo vos prieš du dešimtmečius“, – teigė krepšinio specialistas.
A.Paulauskas prisiminė, kad žmonos brolį ir kitus totorius, sugrįžusius iš tremties Vidurinėje Azijoje, vietiniai rusai sutiko itin priešiškai.
„Buvo net ir tokių istorijų, kad iš tremties sugrįžę žmonės rasdavo ne tik savo namus, kuriuose jau gyveno kiti, bet ir tuos pačius jų pirktus baldus. Bet tiesą 1990-aisiais sunku buvo rasti, todėl dalis totorių tiesiog susirasdavo žemės lopinėlį ir statydavo namelį. Bet juos vydavo nuo žemių. O kas jiems liko daryti?“ – pasakojo 54 metų vyras.
Su draugais ne kartą Kryme viešėjusi A.Paulausko šeima ir šiemet ketino ilsėtis pas brolį prie Juodosios jūros, tačiau treneris svarsto, kad to padaryti greičiausiai negalės.
„Planavome su Diliara šiemet ilsėtis pas jos brolį. Aš dabar nesu moterų rinktinės treneris, žmona vasarą bus laisva – jau suplanavome važiuoti į Bachčisarajų. Bet dabar viską reikės keisti. Tikiuosi, nereikės giminėms bėgti iš Krymo. Nežinau ką sakyti – mano nuotaika slogi, o apie Diliarą ir kalbėti nėra ko: jai labai sunku girdėti žinias apie okupuotą Krymą“, – sakė A.Paulauskas.
