Kai tik buvo kuriama VTB Jungtinė lyga, buvo aišku, kad tinkamą pasipriešinimą Rusijos klubams parodys tik komandos iš vienos valstybės. Bent jau pradžioje.
Žinoma, kalbama apie Lietuvą. Valstybės, kurios tiesiog neįmanoma įsivaizduoti be krepšinio. Kaip ir neįmanoma rasti kitos, kurioje „geriausias žaidimas su kamuoliu“ yra toks populiarus. Dar sovietiniais laikais baltai pateikdavo nacionalinei rinktinei geriausius žaidėjus. Kaip ir dabartiniais laikais dovanoja aukščiausio lygio krepšininkus geriausiems Europos klubams. Žinoma, nepamiršdami ir savo augintojų.
„Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“ – komandos, su kuriomis nejuokaujama ne tik VTB Jungtinėje lygoje, bet ir visame Senajame žemyne. Pavyzdžiui, kauniečiai praeitame sezone pateko į Eurolygos Top-16. Nors tame etape ir patyrė 6 nesėkmes, bet privertė pasinervinti pajėgius Kantu ir Tel Avivo klubus. O Džikičiaus auklėtiniai sugebėjo patekti į du Finalo ketvertus – tos pačios VTB Vieningoisos lygos bei Europos taurės. Deja, šį sezoną toks pasiekimas bus barjeru, kurio nepavyks peršokti net su kartimi.
Apie tai, kad vasaros tarpsezonis negailestingai ir labai stipriai smogs Lietuvos vicečempionams, buvo aišku iš anksto. Tuo momentu, kai Jonas Valančiūnas galutinai nutarė persikelti už Atlanto. Komandai dar pasisekė, kad jis nutarė metams likti Europoje (NBA naujokų biržoje jis buvo pakviestas dar prieš metus). Tačiau ir ežiui aišku, kad vunderkindas negalėjo sėdėti vietoje. Bandyti uždrausti jam išvykti į stipriausią pasaulio krepšinio lygą – tas pat, kaip slėpti uogienę nuo Karlsono arba prašyti Arnoldo Schwarzeneggerio atsisakyti kultinės frazės „I'll be back“. Žodžiu, komandai teko susitaikyti bei rasti tinkamą pamainą. Su pirmu punktu viskas gerai, bet to nepasakytum apie antrą.
Sostinės klubas ne tik nerado tinkamos pamainos vienam perspektyviausių Europos aukštaūgių, o sugebėjo paleisti dar keletą svarbių žaidėjų. Pavyzdžiui, T.Rice'ą. Reaktyvinis gynėjas ne tik buvo pagrindinis taškų rinkėjas, bet ir padarė praktiškai neįmanomą dalyką amerikiečiui legionieriui, dažnai pasirinkdamas kombinacinį žaidimą, o ne individualius veiksmus. Dabar tuo įsitikins krepšinio gerbėjai Vokietijoje.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Tyrese'as Rice'as |
Tačiau tuo nemalonumai nesibaigė. Ekipą paliko ir universalusis puolėjas L.Robertsas bei snaiperis A.Rašičius. Gerai, jei pavyktų suderinti debetą su kreditu ir nors dalinai pakeisti netektis. Deja, lietuviams to padaryti nepavyko.
Kas buvo pakviesti užlopyti skyles? Pirmiausia, Dejanas Ivanovas. Taip, milžinas rinktinėje atlieka ne paskutinį vaidmenį. Tačiau bulgaro niekaip negalima įtraukti į elitinių Europos krepšininkų sąrašą. Be to, puolėjo rodikliai klubiniame lygyje yra, švelniai tariant, kuklūs. Paskutinį sezoną jis žaidė Montegranaro komandoje, kuri vos išvengė iškritimo į antrąją Italijos lygą, todėl jo lyderiavimas ekipoje pagal atkovotus kamuolius ir trečia vieta pagal renkamus taškus įspūdžio nesudaro.
Taip pat atvyko Leonas Radoševičius, kuris kadaise buvo laikomas vienu perspektyviausių Kroatijos krepšininkų. Tačiau pastarąjį sezoną jo progresas sustojo. Nuo seno įpročio gauti pražangą po pražangos jis neatsikratė. Be to, praktiškai netobulėjo. Todėl ir nekeista, kad Milane turėjo tik „šiukšlių“ minutes.
 |
| Luko Balandžio nuotr./L.Radosevičius |
Užtektų vien netvarkos priekinėje Lietuvos klubo linijoje, kad būtų galima susilaikyti nuo komplimentų jam. Tačiau rimtas aukštaūgių stygius yra ne vienintelė baltų problema. Ne kartą sezono metu iškils problemos puolimo organizavime. Kaip jau kalbėjome, tarpsezonyje komandą paliko pagrindinis atakų organizatorius Rice'as. Jį pakeisti pakviestas Nedovičius. Talentingas, tačiau šiuo metu atsiliekantis nuo buvusiojo visomis prasmėmis. Vaikinas neturi ne tik kad stabilaus, o bent jau vidutinio pataikymo iš toli. Jau nekalbant apie tai, kad praeitame Adrijos lygos sezone jo atliekamų rezultatyvių perdavimų skaičius praktiškai buvo lygus prarastiems kamuoliams.
Tarp kitko, sostinės klubo gerbėjų viltys daugiausia susijusios su aukščiausio lygio snaiperiu Seibučiu. Tiesa, gynėjui gyvenimas nebus medumi teptas. Pagrindinio atakuojančio žaidėjo vaidmuo sukelia padidintą oponentų dėmesį. Nekalbant, kad Blūmo ir Dulkio žaidimas nepakeis Rašičiaus sugebėjimų.
Skirtumai – lyg diena ir naktis
O „Žalgirio“ transferų politika nuo pagrindinių konkurentų skiriasi kaip diena ir naktis. Kaip spiritas ir vanduo. Kaip Balzakas ir Hugo. Net turint omenyje, kad Romanovo komandai nepavyko išlaikyti lyderio. Tačiau Sonny Weemso perėjime į CSKA galima įžvelgti ir teigiamų dalykų. Taip, amerikietis kartais siautėdavo aikštėje. Pavyzdžiui, galime prisiminti kovo mėnesį, kai jis mače prieš „Chimki“ ekipą surinko 25 taškus bei pataikė 8 iš 11-os metimų. Tačiau dažnai puolėjas tapdavo vėžiniu augliu, kuris savo egoistiškumu sugriaudavo visą komandinio žaidimo mechanizmą.
Kas liečia Aleksandro Trifunovičiaus pasitraukimą, „Žalgiriui“ praradimai trenerių štabe nėra naujiena. Juolab kad Joanas Plaza – profesionalas iš didžiosios raidės, suspėjęs padirbėti su Madrido „Real“. Pastaruosius trejus metus jis dirbo Sevilijoje. Ir su gana kuklia sudėtimi pasiekė gerų rezultatų, triskart su komanda patekdamas į geriausiųjų dešimtuką Ispanijoje, kas iki jo buvo retas pasiekimas.
Naujas strategas neturi kuo skųstis. Treneris turi puikią medžiagą gero produkto kūrimui. Šioje srityje klubo vadovybė pasistengė kaip reikiant. Pirmiausia, išlaikyti beveik visi lyderiai: Popovičius, Kalnietis, Jankūnas, Javtokas (tiesa, pastarasis dėl traumos dar ilgokai negalės žaisti) – čia tik dalis, kurie liko komandoje.
Žinoma, „Žalgiris“ nesustojo vien su kontraktų pratęsimais su pagrindiniais žaidėjais. Ir transferų politika nebuvo sukoncentruota ties masiniu legionierių įsigijimu. Pavyzdžiui, į gimtinę grįžo broliai Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai, kurie kartu nežaidė net nuo „Uniks“ laikų (daugiau nei penkeri metai). Po jų iš „Montepaschi“ atsikraustė ir Rimantas Kaukėnas, kuris užsienyje žaidė daugiau nei dešimtmetį ir pagarsėjo kaip vienas geriausių Europos gynėjų.
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Rungtynių akimirka |
Tačiau apie svečius iš užsienio Lietuvos čempionai taip pat neužmiršo. Labiausiai nenuspėjamas pirkinys yra Oliveris Foote'as. Praeitą sezoną jis NBADL per susitikimą vidutiniškai rinko 14,6 taško ir sugriebdavo po 9 atšokusius kamuolius. Tačiau akivaizdu, kad milžinui reikia laiko priprasti prie Europos krepšinio. Kaip bebūtų, o „Žalgirio“ priekinei linijai gali pavydėti ne vienas garsus Senojo žemyno klubas. Ketvirto–penkto numerio pozicijoje pas žalgiriečius atsiras po du, o gal ir po tris aukšto lygio žaidėjus.
Kas liečia mažesnius, be Kaukėno galinę liniją sustiprino Lafayettas ir Dardenas. Pirmasis pažįstamas po atstovavimo „Asseco Prokom“ ir „Anadolu Efes“ ekipoms, o Dardenas pastarąjį sezoną vilkėjo Malagos „Unicaja“ komandos marškinėlius. Tiesa, Ispanijoje jis nebuvo trenerio numylėtinis, tačiau savo laiką aikštėje realizuodavo puikiai, pataikydavo 42,9 proc. tritaškių.
Taip kad „Žalgiris“ turi visas galimybes žygiuoti toli: jaunystės ir patirties simbiozę, gyvenimo pamokytų veteranų, mažiausiai po du aukšto lygio žaidėjus kiekvienoje pozicijoje, subalansuotą sudėtį, ilgą atsarginių suolelį. Neteks nustebti, jei Lietuvos klubas sugebės pasiausti Eurolygoje, O VTB Jungtinėje lygoje pateks į Finalo ketvertą. Kitaip, nei „Lietuvos rytui“, kuriam pernykščio pasiekimo pakartojimas būtų tolygus stebuklui.
Norite sužinoti daugiau sporto naujienų, pamatyti išskirtinių kadrų ir vaizdo įrašų, ar dalyvauti diskusijose? Prisijunkite prie mūsų socialiniame tinkle „Facebook“ – 15min Sportas
