Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jonas Kazlauskas: griežtas, bet ne despotas

Jonas Kazlauskas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Jonas Kazlauskas
Šaltinis: Savaitraštis „15min“
0
A A

Liberalus ir griežtas, bet ne despotas. Taip save apibūdina naujasis Lietuvos rinktinės treneris Jonas Kazlauskas. Jis konkretus, taktiškas, turintis tvirtą nuomonę. Patyręs krepšinio vilkas jau žino, kaip elgsis antrą kartą priėmęs iššūkį vadovauti geriausiems šalies krepšininkams.

Išskirtiniame interviu 15min.lt J.Kazlauskas dalijosi savo krepšinio filosofija, prisiminimais ir suteikė galimybę geriau pažinti jį, kaip būsimą Lietuvos rinktinės trenerį.

57-erių strategas neslepia, kad nuo pat karjeros pradžios pateko į geras rankas. J.Kazlauskas turi savo autoritetus krepšinio trenerių bendruomenėje, tačiau jo požiūris į darbą – savitas ir labai tvirtas.

- Ar jūsų treniruojamose komandose yra kažkokios kitokios elgesio ar treniruočių taisyklės? Kaip treneris jūs esate labiau liberalus ar autokratiškas?

- Jeigu pildomi mano reikalavimai – aš galiu būti liberalus, jeigu viskas vyksta ne taip, kaip noriu – galiu būti kitoks, tačiau despotas nesu. Visada stengiuosi su žaidėjais pasikalbėti, jiems paaiškinti bet jei matau, kad žaidėjas nenusiteikęs, noriu žinoti to priežastis. Jei rimtų priežasčių nėra – tenka kariauti. Mano treniravimo nuostata yra tokia, kad iš dešimties treniruočių septyniose žaidėjai turi šimtu procentų dirbti patys ir viską atlikti gerai. Dviejose aš galiu juos pastumdyti, pareguliuoti, o į vieną treniruotę galiu numoti ranka.

- Grįžote treniruoti Lietuvos krepšinio rinktinę. Sakoma, kad tai vienas sunkiausių darbų Lietuvoje. Kaip jūs tvarkotės su stresu, įtampa, žurnalistų ir sirgalių spaudimu?

- Stresas trenerio darbe yra kasdienis dalykas, nesvarbu, kokioje komandoje esi. Jei negali su tuo susitvarkyti – tokio darbo negali dirbti. Žinoma, rinktinės trenerio darbas yra labai matomas, dažnai kritikuojamas, ypač dėl krepšinio populiarumo Lietuvoje. Filmas baigiasi gerai arba blogai, o čia nieko nesurežisuosi.

Stengiuosi daryti savo darbą pirmiausia sąžiningai ir jau išmokau, kad neklystančių nebūna. Visada priimu gerus patarimus, tačiau nepriimu nereikalingų emocijų ar pykčių. Visada skaitau straipsnius, tačiau komentarų ne.

- Ar jūs pritartumėte siūlomai FIBA reformai, pagal kurią norima palikti tik vieną Europos čempionatą per ketverius metus, didelę reikšmę suteikiant Pasaulio čempionatui ir olimpiadai?

- Nepritarčiau. Tvarka jau yra nusistovėjusi. Manau, kad turėtų būti skirti devyni mėnesiai klubiniam krepšiniui, du – rinktinei ir mėnuo atostogoms. Jei laikytumėmės to principo, užtektų laiko viskam. Juk futbole nebūna, kad žaidėjai atsisakytų savavališkai žaisti už rinktinę, nes grėstų įvairios sankcijos. Krepšinyje to nėra.

Antra, jeigu tarptautinių varžybų ir klubinio sezono kalendoriai būtų visada vienodi, suderinti, tada krepšiniui būtų geriau. Visi galėtų atvykti į rinktines pasirengę, pailsėję. Nedaryčiau jokių atrankinių turnyrų į pasaulio čempionatus ar olimpines žaidynes. Manau, kad „bilietai“ turėtų būti skirstomi Europos čempionatuose.

Europos ar pasaulio čempionatai, olimpinės žaidynės man visada buvo labai mieli akiai. Tik pažiūrėjus matyti, kas su kuo žaidžia, matosi kitoks stilius, kita krepšinio mokykla. Dabartinėje globalizacijoje klubai yra taip susiniveliavę, kad vienais metai žaidėjai ar treneris gali būti viename klube, kitais metais – jau kitame. Prieš 15 metų buvo aiškiai matyti – čia žaidžia CSKA, čia „Barcelona“, čia „Žalgiris“. Su tuo mes kažką vis dėlto prarandame.

- Ne vienam krepšinio gerbėjui ar pradedančiam treneriui esate autoritetas. Kas buvo jūsų autoritetas karjeros pradžioje?

- Jau nuo Panevėžio sporto mokyklos laikų buvau patekęs į geras rankas. Dirbau su treneriu Raimundu Sargūnu, po to su Rimantu Endrijaičiu – su juo teko dirbti it kaip su žaidėju, ir kaip su treneriu.

Taip pat labai daug man jau rinktinėje davė Stepas Butautas ir Vladas Garastas, įvairių stovyklų metu teko susidurti su Rusijos specialistais, Vladimiro Kondrašino mokykla.

- Kuo skiriasi darbas rinktinėje ir klube?

- Tai yra visiškai skirtingi dalykai. Klube tu gali klysti ir bandyti taisyti klaidas sezono metu, o rinktinėje vietos klaidoms nėra. Aš buvau išauklėtas Lietuvoje, kur klubai neturi didelių biudžetų, tad klaidos dažnai taisomos treniruotėse, turi išspausti maksimumą iš tų žaidėjų, kokius turi.

Man teko dirbti tokiuose klubuose, kur yra kitoks mentalitetas – tu gali atsisakyti netinkamo žaidėjo ir įsigyti kitą bet kuriu metu. Jeigu sezono metu pamatai kažkokius trūkumus, eini pas savininkus ir sakai – man reikia tos ar anos pozicijos žaidėjo.

- O ar tai nėra blogai, kuomet galima bet kuriuo metu mėtyti žaidėjus iš komandos?

- Ir gerai, ir blogai. Jei žaidėjas geras, tačiau dar nespėjo atsiskleisti, galime paskubėti ir išmesti per anksti. Kuomet į „Žalgirį“ atvyko Anthony Bowie, pirmose trijose rungtynėse iš 18 metimų jis nepataikė nei vieno. Vėliau sekė dar vienas prastas pasirodymas ikisezoniniame turnyre Ventspilyje. Turėjome rimtą pokalbį, pradėjome galvoti, ką daryti. Vis dėlto laukė pirmas sezonas Eurolygoje, o žaidėjas žaidžia blogai. Tada A.Bowie pats atėjo pas mane ir paprašė dar truputį pakentėti. Visa laimė, kad aš pakentėjau. Tačiau ne visi žaidėjai yra angelai, žinoma, būna tokių, nuo kurių komandoms reikia apsivalyti.

Norite sužinoti daugiau sporto naujienų, pamatyti išskirtinių kadrų ir vaizdo įrašų, ar dalyvauti diskusijose bei konkursuose? Prisijunkite prie mūsų socialiniame tinkle „Facebook“ – 15min Sportas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 24sek