– Kaip tapote tokios komandos kaip Kauno „Žalgiris“ fizinio parengimo treneriu?
– Pakankamai atsitiktinai. Prieš penkerius metus „Žalgiris“ ieškojo žmogaus, kuris galėtų šioje pozicijoje pakeisti Aleksandrą Kosauską. Tuometinis Kauno klubo generalinis direktorius atėjo pas mano lengvosios atletikos trenerį Aleksą Stanislovaitį. Treneris iš karto pasiūlė mane. Tada pasikalbėjau su tuometiniu žalgiriečių treneriu Ainaru Bagatskiu, sutapo mūsų mintys, nuomonės apie krepšinį ir jis pasiūlė pasilikti ilgesniam laikui. Pasiūlymą priėmiau ir iki šiol esu fizinio parengimo treneris.
– Kodėl pasirinkote krepšinį?
– Taip pat atsitiktinai. Prieš pradedant dirbti „Žalgiryje“ dirbau su vaikų futbolo komandomis, pats daugiausiai užsiiminėjau lengvąja atletika. O krepšinis kaip ir kitiems lietuviams buvo ta sporto šaka, kurioje nusimaniau gerai. Buvau didelis Kauno komandos gerbėjas, todėl persiorientavimas į krepšinį nebuvo kažkas naujo mano gyvenime.
– Ar sudėtingas darbas būti krepšinio komandos fizinio parengimo treneriu?
– Kiekvienas darbas yra savaip sudėtingas, fizinio parengimo trenerio taip pat. Šis darbas, galima sakyti, yra gerai pastebimas. Nemaža dalis žmonių supranta jį neteisingai. Jie mano, kad fizinio parengimo treneris atsakingas tik už žaidėjų ištvermę, todėl jei ketvirtajame kėlinyje komanda žaidžia prastai, kaltinamas būna būtent jis. Tačiau žaidėjų ištvermės stiprinimas yra tik viena iš mano darbo sričių. Fizinio parengimo trenerio darbas yra daug sudėtingesnis ir daugiau dalykų apimantis darbas. Tokių kaip šoklumas, jėgos, greičio ugdymas ir kita.
– Kaip nupasakotumėte fizinio parengimo trenerio dieną?
– Tokia pati kaip ir ekipos žaidėjų. Rytinė bei vakarinė treniruotė ir rungtynės. Jei atsiranda traumuotų žaidėjų – su juo dirbti pasiliekame po treniruotės, o visa diena tokia pati kaip ir kitų krepšininkų.
– Pats niekada nesvajojote apie krepšininko karjerą?
– Kiekvienas Lietuvoje gyvenantis berniukas nori žaisti krepšinį, aš taip pat to norėjau. Kai buvau jaunesnis, vyko atranka į krepšinio mokyklą, tačiau buvau per mažo ūgio ir nepatekau. Na, bet tada pradėjau sportuoti lengvąją atletiką, ja užsiiminėjau apie penkiolika metų. Neblogai sekėsi, todėl keisti sporto šakos neketinau.
– Esate turbūt pagrindinis žmogus „Žalgirio“ komandoje, kuris praėjusią vasarą „pastatėte ant kojų“ Mirzą Begičių. Ar jums pačiam negaila, kad žaidėjas pasielgė būtent taip?
– Aš nebuvau vienintelis, kuris prisidėjo prie žaidėjo tobulėjimo, buvo daugiau žmonių, kurie dirbo su juo, todėl prisiimti visos garbės tikrai negaliu. Žinoma, gaila, kad krepšininkas išvyko žaisti kitur. Jis būtų buvęs svarus ramstis Eurolygos varžybose. Čia kiekvieno žaidėjo apsisprendimas ir laisvė rinktis, todėl kaltinti žaidėjo taip pat negalima.
– Ar žaidėjai į jus žiūri kaip į autoritetą, mokytoją ar labiau kaip į kolegą ar draugą?
– Manau, kad šito klausimo reiktų paklausti pačių žaidėjų. Negaliu skųstis, kad žaidėjai neklauso, atsikalbinėja ar kitaip vengia darbo. Treniruotėse krepšininkai atiduoda visas jėgas bei klauso mano nurodymų.
– Ar fizinio parengimo treneris turi kažkokių užduočių rungtynių metu?
– Būna užduočių: protokolus tvarkyti, patarti treneriams, kiek galiu. Apšilimas prieš varžybas turbūt pagrindinė užduotis. Kartais žaidėjus reikia užvesti psichologiškai, kad palaikytų komandą, stengtųsi.
– Jau 5 metus dirbate „Žalgirio“ komandoje, ar neatsibodo toks darbas?
– Iš tikrųjų net negalėčiau pasakyti, kad jau praėjo penki metai. Laikas labai greitai bėga užsiimant tokia veikla. Kiekvieną dieną treniruotės, išvykos, varžybos. Dirbant „Žalgiryje“, kuriame puiki atmosfera, įdomios varžybos, darbas atsibosti negali.
– Ką veikiate vasarą? Dirbate su komandos žaidėjais ar ieškote papildomo darbelio?
– Dvi vasaras dirbau su Lietuvos dvidešimtmečių rinktine, šią vasarą taip pat planuoju tęsti darbą su vaikinais. Praėjusi vasara buvo ramesnė, kadangi reikėjo dirbti su krepšininkais likusiais Lietuvoje. Iš tikrųjų mano vasaros gana įtemptos, visada yra darbo.
