Visuose krepšinio turnyruose dominuojanti CSKA komanda aiškiai parodo, kad yra pasirengusi apginti visus praėjusį sezoną iškovotus titulus. Jos rezultatyviausias žaidėjas R.Šiškauskas apie tai pasidalijo mintimis su „Izvestija“ žurnalistu.
– Eurolygos turnyre iškovojote penkias pergales iš tiek pat galimų. Galima pasveikinti...
– Taip. Itin gerai žaidėme su „Armani Jeans“, Panionios“ ir „Efes Pilsen“ ekipomis – jas įveikėme per 20 taškų skirtumu. Su „Partizan“ ir „Real“ sekėsi sunkiau. Manau, po truputį aiškėja, kas pateks į kitą etapą. Veikiausiai nepasiseks italams ir graikams.
– CSKA žengia septynmyliais žingsniais. Ar komanda dar turi paslėpusi kozirių finalo ketverto turnyrui?
– Niekas netaupė jėgų lemiamoms kovoms. Iki šių metų pabaigos mūsų dar laukia trys mačai Eurolygoje ir svarbios rungtynės šalies pirmenybėse su „Dinamo“ ir „Chimki“ ekipomis. Kur čia galima save pataupyti? Kita vertus, daugelis trenerių daro viską, kad komanda aukščiausią sportinę formą pasiektų pavasarį.
– Sprendžiant iš rezultatų, naujokai komandoje jau apsiprato...
– Per Gomelskio vardo turnyrą komanda dar nebuvo susižaidusi. Tuomet buvo sunku, tačiau dabar visi apsiprato su užduotimis.
– Nesusidraugavote su kuriuo nors bendraklubiu?
– Čia visi draugai! Jeigu klausiate, ar mes į restoraną ir kiną vaikštome visa komanda, tuomet – ne. Beveik visi turime šeimas, todėl bendrauti už aikštės ribų paprasčiausiai nelieka laiko.
– CSKA sėkmės priežastis – gera atmosfera kolektyve. Ar kitose komandose – „Benetton“ ir „Panathinaikos“ – buvo taip pat?
– Galbūt man sekasi, tačiau visur, kur žaidžiau, nepasitaikė intrigų ar nesutarimų.
– Nejaugi nė vieno konflikto net rūbinėje nebuvo?
– Pasitaiko kartais... Ypač sezone pabaigoje, kai visų nervai įtempti, kažkas sporgsta dėl smulkmenos. Tačiau po dviejų minučių visi ginčai būna pamiršti.
– Futbolininkai susimaša tiesiog aikštėje...
– Tokių dalykų man neteko sutikti.
– Po Pekino olimpiados nusprendėte baigti karjerą Lietuvos rinktinėje. Kodėl? Juk jums – tik 30 metų...
– Po ketverių metų, kai prasidės Londono olimpiada, jau būsiu senas... (Juokiasi.) Iš tikrųjų nacionalinėje komandoje žaidžiau dešimt metų ir tai man teikė didelį malonumą. Kai žaidi ne už pinigus, o už idėją – tai tikrasis krepšinis. Pastaruosius metus pasibaigus sezonui norėjosi daugiau poilsio, išvykti su šeima. Bet aš kroviau lagaminus ir vykau į rinktinės stovyklą. Išėjau iš komandos turėdamas Europos čempiono titulą ir Sidnėjaus olimpiados bronzos medalį. Esu tikras, kad į mano poziciją ateis talentingų krepšininkų.
– Pekino olimpiadoje Lietuva pusfinalyje nusileido ispanams ir žaidė dėl bronzos su Argentina. Tikriausiai sunku buvo nusiteikti tam mačui, kai svarbiausia dvikova pralaimėta?
– Nesutinku, kad rungtynės dėl trečios vietos nieko nelemia. Daugelis atletų visą gyvenimą kovoja, kad laimėtų olimpinę bronzą... Esmė, koks buvo varžovas prie tai. Jei jis buvo visa galva aukštesnis, kitoms rungtynėms nusiteikti net ir po pralaimėjimo yra lengviau. Pekine buvome pakankamai stiprūs, kad įveiktume ispanus, tačiau pralaimėjome penkiais taškais. Po tokių rungtynių žaisti mažajame finale sudėtinga. Galvoje mintis viena – galėjome dabar kovoti dėl aukso!
– Per olimpiados atidarymą šalies vėliavą nešė Šarūnas Jasikevičius, o jūs tapote rinktinės kapitonu. Jeigu būtų galimybė, pasikeistumėte su juo pareigomis?
– Čia ne mes tai sprendžiame. Jeigu būtų šansas keistis, galvočiau ilgai...
– Be Lietuvos ir Rusijos, dar žaidėte Graikijoje ir Italijoje. Kur labiausiai patiko gyventi?
– Atėnuose buvo nuostabu – saulė ir jūra. Tačiau ten pasiilgdavau sniego. Man labiau patinka Baltijos jūros klimatas, jis panašus į Rusijos. Kai kurie legionieriai nelabai mėgsta Maskvą dėl oro, bet aš čia jaučiuosi gerai.
– Gimėte Kaišiadoryse, netoli Kauno, tačiau atsidūrėte ne „Žalgiryje“, o „Lietuvos ryte“...
– Jeigu mane būtų pakvietęs „Žalgiris“, būkite tikri, net negalvojęs būčiau priėmęs pasiūlymą. Po mokyklos išvykau studijuoti į Vilnių, tuomet mane ir pastebėjo. Po „Lietuvos ryto“ buvo „Benetton“, „Panathinaikos“ ir CSKA. Vadinasi, patekau į komandą, į kurią ir turėjau patekti.
– Vaikystėje tikriausiai sekėte „Žalgirio“ ir Sovietų Sąjungos rinktinės rungtynes su Arvydu Saboniu. Kas jis dabar jums – vis dar dievukas ar tiesiog kolega, kuriam galima sakyti „tu“?
– Jis – puikus pašnekovas. Galime kaip seni bičiuliai kalbėtis kokiame vakarėlyje ar susitikime. Tačiau kaip krepšininkas jis man visuomet liks nepasiekiama viršūnė. Manau, jis yra geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas.
