Gruodžio 29 ir 30 dienomis Volgogradą sudrebino du teroro aktai. Vienas mirtininkas susiprogdino Volgogrado geležinkelio stotyje, kitas – troleibuse. Šie teroro išpuoliai pareikalavo 33 aukų. Dar kelios dešimtys žmonių buvo sužeista.
Po sprogimų Volgograde uždrausta organizuoti bet kokius renginius, tad sustojo ir sporto gyvenimas. Apie padėtį Volgograde ir vietos „Krasnyj Oktiabr“ komandos narių reakciją į įvykius 15min.lt kalbino ekipoje trenerio padėjėju dirbantį Marių Linartą ir klubo vadybininką Artiomą Pančenko.
– Žinome, kad sausio 6 dieną turėjusios vykti rungtynės yra atidėtos, ar planuojama atidėti ir kitą namų mačą? Ar numanote, kiek galėtų trukti tokia padėtis?
A.Pančenka: Pirmasis žingsnis buvo nukelti sausio 6-osios rungtynes, jos bus žaidžiamos kovo mėnesį. Kiek tai truks, kol kas pasakyti yra sunku. Šiuo metu tikimės, kad iki kitų namų rungtynių sausio 18 dieną padėtis bent kiek pagerės ir susitikimas įvyks. Mieste imtasi visų įmanomų saugumo priemonių, taigi, mes galime to tikėtis.
M.Linartas: Gubernatorius šiuo metu ne tik nerekomenduoja rengti jokių renginių, bet yra juos tiesiog uždraudęs, todėl mums belieka tik tikėtis, kad sausio 18 dieną galėsime sužaisti rungtynes.
– Kaip į įvykius Volgograde reagavo užsieniečiai? Ar sportininkai neketina bent trumpam išvykti iš miesto?
A.P: Aišku, žaidėjai išsigando, tai – natūralu. Ypač amerikiečiai, jiems bombos sprogimas – baisiausia, kas gali nutikti. Tuo labiau, kad visi suprantame, jog situacija yra nekontroliuojama. Turiu minty, kad auka gali tapti bet kuris. Krepšininkai tikrai išsigandę, bet mes stengiamės juo nuraminti ir sutelkti jų dėmesį į krepšinį.
Dėl išvažiavimo – bėda ta, kad didžioji dalis sportininkų būtent tą sprogimo dieną sugrįžo iš trumpų atostogų.
Žaidėjai išsigando, tai – natūralu. Ypač amerikiečiai, jiems bombos sprogimas – baisiausia, kas gali nutikti.
M.L: Po pirmo incidento, kai spalį sprogo autobusas, reakcija buvo vienokia, dabar – jau kitaip. Kai įvyko antras sprogimas, ir po jo kitą dieną trečias – situacija kardinaliai keičiasi.
Dabar autobusai ir troleibusai važinėja tušti, žmonės į darbus važiuoja taksi. Visos parduotuvės yra tikrinamos, daug policijos, – mieste tikrai juntama panika.
Papildomai dar yra įvesta ir kareivių, kurie tikrina visokias įmones, kuriose dirba nelegalų ar pan.
Kadangi atidėjome rungtynes, susidarė 12-os dienų tarpas, taigi, kartu su komanda planuojame išvykti į kitą miestą. To reikia ir žaidėjams, ir kitiems, kad nusiramintų.
– Ar buvote išėjęs į miestą, kokia ten situacija?
A.P: Labai daug pareigūnų, apsauga sustiprinta kiek įmanoma – prie kiekvienos ligoninės budi žmonės su šautuvais, kiekviename žingsnyje gali sutikti pareigūnus su šunimis ir pan. Nežinau, kiek tai padeda spręsti susiklosčiusią padėtį.
Manau, kad tokia atmosfera sukuria ir papildomą įtampą. Vakar apie 9 valandą vakaro buvau išėjęs į miestą, nesutikau nė vieno žmogaus, tik pareigūnus. Atrodė, kad išėjęs būčiau kokią pirmą valandą nakties.
– Kaip patys reagavote į šiuos įvykius, ar išsigandote?
A.P: Aš esu ramesnis žmogus. Aišku, nemalonu, bet tikrai nedreba rankos ir nepanikuoju. Galbūt yra toks vidinis psichologinis spaudimas, ir, nors stengiesi nepasiduoti masinei panikai, kai išeini į miestą supranti, kaip liūdna.
Prie kiekvienos ligoninės budi žmonės su šautuvais, kiekviename žingsnyje gali sutikti pareigūnus su šunimis
M.L: Kuo daugiau praleidi čia laiko, tuo tas nerimas didesnis.
Prideda įtampos ir tai, kad žmonės aplink kalba, jog yra suplanuoti dar trys sprogimai. Aišku, ar tai tiesa – nežinia.
Kai buvo susprogdintas autobusas, tuo pačiu metu pasirodė informacija, kad sprogo dar du autobusai ir mikroautobusai bei taksi.
Aišku, visa tai žmonės kalba apimti panikos. Be jokios abejonės, visa tai labai slegia.
