R.Kurtinaitis su žurnalistu susitiko „Chimki“ krepšinio centre. Strategas įsikūręs nedideliame kambarėlyje – du stalai, sofa, televizorius ir spinta drabužiams. Paklausęs, nuo ko prasidės interviu, R.Kurtinaitis sulaukė atsakymo:
– Nuo pergalės prieš CSKA...
– Jokių paslapčių – daug darbo ir geležinė disciplina. Žaidėjai turi vykdyti visus trenerio reikalavimus. Nesuprantu, kai sako – komanda nebuvo nusiteikusi. Juk tai ir yra trenerio darbas. Svarbiausia atrasti aukso viduriuką – neperlenkti lazdos, kad vyrai nežengtų į aikštę bijodami rungtynių. Taip pat nesuprantu ir to, kai sako – „perdegė“.
– Arvydo Sabonio kažkada paklausė: kodėl jis netapo treneriu?
– Ir ką jis atsakė?
– „Aš neseniai buvau R.Kurtinaičio treniruotėje. Kaip gi jis rėkia ant žaidėjų... Aš taip negaliu.“– Neneigiu – rėkiu ir iš treniruočių išvarau, jei nesupranta... Yra trenerių, kurie nesinervina dėl žaidėjų. Ypač dideliuose klubuose, kurie turi daug žaidėjų. Neįvykdė ko reikia – visam sezonui ant suolo. O aš – aprėkiu, bet po to vėl išleidžiu.
– Kaip tradiciškai švenčiate Kalėdas?
– Visų pirma pasninkaujame. Aš mėsos nevalgau. Naktį prieš Kalėdas reikia paragauti 12-os patiekalų – žuvis, bulvės, pyragai. Svarbiausia – jokios mėsos. O štai vidurnaktį jau patiekiama kepta žąsis su obuoliais. Pageidautina – antaniniais. Jie rūgštūs, todėl suteikia patiekalui ypatingo skonio. Žmona žąsį gamina labai skaniai.
– Kokią įsimintiniausią dovaną jums Kalėdų senelis padėjo po eglute?– Tikėjau Kalėdų seneliu iki 15-os metų. Pati įsimintiniausia dovana – laikrodis. Kai buvau 13-os, jį man po eglute padėjo senelis.
– Sunkiai gyvenote?
– Gyvenome nuosavame name prie Kauno. Du kambariai ir nedidelė virtuvė. Už 200 metrų buvo šulinys. Žiemos rytais, pamenu, nosies iš po antklodės neiškiši – toks šaltis. Krosnį kas rytą reikėjo kūrenti. Tėtis dirbo gamykloje, uždirbdavo po 150 rublių, mama – 300, o aš „Žalgiryje“ taip pat – 150 ir užtekdavo.
Su tėvais gyvenau 20 metų, kol nevedžiau.
– Jei nebūtų jūsų išvarę iš instituto, kitaip būtų susiklostęs likimas?
– Sunku nuspėti... „Žalgiris“ vis tiek būtų buvęs, rinktinė, manau, irgi. Nors tada skaudu buvo. Po sezono visi geriausi krepšininkai rinkosi viename mieste ir rengė čempionatą. Aš kūno kultūros institutui atstovavau, Sergejus Jovaiša kažkokiai gamyklai, Vitoldas Masalskis – irgi. Visą sezoną Sovietų sąjungos čempionate žaidę, norėjome pailsėti. Gegužė, žydi gėlės – geresnių sąlygų linksmybėms nesugalvosi. Tai vyko Druskininkuose, vakarais sėdėdavome restoranuose.
Ir atvažiavo pareigūnai iš Vilniaus. „Tai ne Lietuvos čempionatas, o – nešvankybės. Žaidėjai išbėga į aikštelę girti,“ – teigė jie. Sporto komitetui pareigūnai parašė, kad viso to iniciatorius R.Kurtinaitis. Pranešė ir institutui, taigi ir išvarė.
– Kas toliau?
– Žaidžiau už Rygos armijos sporto klubą. Nuo krepšinio neatplėšė. Su manimi atvyko ir keli bičiuliai. Kartais suteikdavo mums lengvatų, leisdavo tris paras pagyventi bute. Galėjome ir ilgiau jame pagyventi, jei būtume laikęsi disciplinos. O mes – po mačo bėgte į restoraną. Visi padavėjai mus pažinojo, į skolą duodavo. Kartą skola siekė daugiau nei 100 rublių.
– Kaip treneris Aleksandras Gomelskis ištraukė jus iš Rygos?
– Rygoje vyko kariškių čempionatas ir ten A.Gomelskis mane pastebėjo. Vėliau vyko susirinkimas, mes su draugais sėdėjome, anekdotus vieni kitiems pasakojome ir štai girdžiu „Rimai, apie tave kalbame“. Žurnalistai pasiklausė, kada rinktinėje atsiras naujų žaidėjų, A.Gomelskis sako yra vienas toks, sėdi salėje – Rimas Kurtinaitis. Bėda, kad jis dažnai nesilaiko disciplinos. Taigi tegu išsirenka – kamuolys ar butelis?
– Ir ką jūs atsakėte?
– Aišku, kamuolys. Kitą dieną pervedė į Maskvą žaisti už CSKA.
– Ir niekam nežinomas lietuvis atvyko į CSKA..
– Priėmė mane gerai. Ten buvo tokių žmonių, kuriuos tik per televiziją iki tol galėjau pamatyti. Gera buvo mokykla. Po sezono gavau pasiūlymą – atstovauti rinktinei. Sakė leitenanto laipsnį suteiks, butą duos. Visi tada norėjo likti Maskvoje, o aš norėjau namo. Vis dėlto į rinktinę po metų pakvietė jau iš „Žalgirio“.
– Nesiskundėte atlyginimu „Žalgiryje“? 150 rublių rinktinės nariui?
– Ne, juk sporto komitetas nustatė – 150 rublių. Maskva mokėjo, iš „Žalgirio“ negaudavau – du atlyginimai nepriklausė.
– O premijos?
– Nepamenu premijų. Mes 1986 m. laimėjome W.Joneso taurę Argentinoje. Tai – klubinio krepšinio pasaulio čempionatas. Atskridome į Kauną, mus net ant rankų nešė. Po pietų skridome į Leningradą ir pralaimėjome abu mačus „Spartak“ klubui.
Grįžę į Kauną klausėme, kur premijos už taurę, o jie priminė, kad pralaimėjome Leningrade.
Už Seulo olimpiados auksą gavome po 4 tūkst.
– Bet „Žalgirio“ krepšininkai keitė mašinas kaip kojines...– Užsienyje užsidirbdavo. Rinktinė kiekvieną lapkritį rengdavo turą į Ameriką. Susitarėme, kad ir maistpinigius mums grynais išmokėtų – taip dar po tūkstantį gaudavome. Džinsus pirkdavome už 10 dolerių, o parduodavome už 180 rublių. Doleris tada juodojoje rinkoje kainavo 4 rublius.
– Ar tada kratydavo oro uoste?
– Na, oro uostas vienas, muitininkų ne tiek ir daug, o mes dažnai skraidydavome. Veži lagaminą, pasisveikini, atsakai į klausimą „Kaip sužaidėt?“, praskenuoja tašę ir eini toliau. Bet pamenu, V.Chomičių su juodaisiais ikrais pagavo, tai metus negalėjo niekur važiuoti.
9-ojo dešimtmečio abaigoje jau kompiuterių era atėjo. Mes su V.Chomičiumi pirmi pradėjome juos vežti. Kaune kompiuterį už 55 tūkst. iš rankų plėšė. Tada Kauno oro uoste lėktuvas 250 tūkst. kainavo, o mano namuose tokia suma šiaip sau gulėjo.
– Daugelis sportininkų9-ojo dešimtmečio pabaigoje prarado savo santaupas.
– Aš nedaug. Lietuvoje tada jau nebuvo sunku pasikeisti valiutą. Tiesa, maišas su 50 rublių banknotais užsiliko garaže...
