Tai merginos, kurios kiekvienų „Žalgirio“ namų rungtynių metu linksmina ir džiugina krepšinio aistruolius, minutės pertraukėlių metu atlikdamos akrobatinius triukus. Šokėjos atskleidė ne tik kai kam jau žinomus faktus, bet ir labai asmeniškus ir intriguojančius dalykus. Šį kartą SAVAS kalbėjosi su Kauno „Žalgirio“ šokėjų vadove.
– Diana, kaip susikūrė jūsų kolektyvas?
– Anksčiau Kauno „Žalgiryje“ šoko Klaipėdos šokėjos, tuomet gimė mintis, jog Kauno miestui reikėtų turėti stiprų savo šokėjų kolektyvą. Paskelbiau atranką ir netrukus pradėjo formuotis kolektyvas. Pirmoji mūsų komanda, kurios rungtynių pertraukėlių metu šokome, buvo Kėdainiuose. Du metus mes buvome Kėdainių krepšinio klubo palaikymo šokėjos. Tada mus pastebėjo Kauno „Žalgirio“ atstovai.
– Kaip tapti jūsų kolektyvo nare?
– Svarbu turėti tam tikrus fizinius duomenis. Pavyzdžiui, visos mūsų komandos narės turi sportinės gimnastikos pagrindus. Nėra svarbu išvaizda, svarbiausia sugebėti atlikti pagrindinius gimnastikos elementus.
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Rungtynių akimirka |
– Ar šiame darbe dažnai pasitaiko traumų?
– Europos krepšinio čempionato metu mums labai nesisekė: po pirmų varžybų netekome net trijų šokėjų, antrų varžybų metu mums trūko dviejų mergaičių. Žinoma, traumos, kaip ir visiems sportininkams, yra neišvengiamas dalykas, tačiau mums jos nėra dažnos palydovės.
– Ar keičiasi šokis, jeigu kuri nors komandos narė patiria traumą?
– Kiekviena šokėja pasirodymo metu turi savo vietą, savo vaidmenį, tad, jei kuri nors iš jų patiria traumą ir negali šokti, tenka šiek tiek keisti merginų išsidėstymą, o kartu ir patį šokį.
– Kas jums kuria šokius?
– Šiuo metu mūsų kolektyve yra dvi pagrindinės choreografės, kurios mums kuria šokius – Marina ir Milda. Neseniai su mumis savo patirtimi pasidalino K. Baranauskas, esame jam labai dėkingos.
– O kostiumus?
– Idėjas generuojame pačios, yra tam tikri šablonai, tačiau mes juos keičiame ir viską stengiamės padaryti taip, kaip mums atrodo geriausiai.
V.Romanovas nesikiša į mūsų darbą, bet būna labai smagu, kai pasirodymo metu pastebime, jog jis nusišypso ar paploja mums
– Ar būna kivirčų komandoje?
– Nebūna jokių nesutarimų, aš dažnai mėgstu parėkauti, bet, nepaisant to, mes puikiai sutariame (šypsosi).
– Ar dažnai repetuojate?
– Beveik kiekvieną dieną, po porą valandų.
– Ar jūsų kolektyvo šokėjos labai artimai bičiuliaujasi su krepšininkais?
– Aš merginoms nuolat sakau, kad mes į aikštelę einame ne vyrų ieškoti, o dirbti, todėl nėra, ko į juos dairytis.
– Ar viena su kita bendraujate ir kasdieniame gyvenime? Ar jus sieja tik darbiniai ryšiai?
– Bendraujame ne tik repeticijų metu, visos esame geros draugės.
– Kaip sutariate su kitų kamandų šokėjomis?
– Nedaug tenka bendrauti, bet sutariame gerai.
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Rungtynių akimirka |
– Ar klubo savininkas V. Romanovas daro kokią nors įtaką jūsų pasirodymams?
– Jis nesikiša į mūsų darbą, bet būna labai smagu, kai pasirodymo metu pastebime, jog jis nusišypso ar paploja mums.
– Ar vyksta komandų palaikymo šokėjų čempionatai? Kaip jums sekasi juose dalyvauti?
– Tokios varžybos vyksta Rygoje. 2010 m. laimėjome pirmą vietą tarp visų Pabaltijo komandų.
– Ar šokate privačiuose vakarėliuose?
– To nedarome, nebent kviečia artimi, pažįstami žmonės.
– Ar pasirodymų metu pasitaiko kuriozų, nesusipratimų?
– Na, dažniausias atvejis, kai pradeda groti ne tas muzikinis fonas, kurio reikia. Būna, kad reikia šokti šokį su tokiais įrankiais kaip lankai ar kaspinai, o mes išbėgame į aikštelę pamiršusios juos pasiimti (juokiasi). Baisu būna tada, kai išbėgi šokti su trumpu sijonuku ir, vos prasidėjus šokiui, sudvejoji, ar po sijonu tu su šortukais ar be jų.
