Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Žalgirio“ treneris Joanas Plaza – metalinį žirgą pasikinkęs rašytojas

Joanas Plaza
zalgiris.lt nuotr. / Joanas Plaza
Šaltinis: 15min
0
A A

Kauno „Žalgirio“ komandos vairą į savo rankas šiemet perėmęs 48-erių metų katalonas Joanas Plaza – viena spalvingiausių figūrų per 68-erius metus trunkančią legendinės ekipos istoriją. Savo karjeros pradžioje kalėjime dirbęs treneris jau pradėjo rašyti trečiąją knygą, o laisvalaikiu mėgsta pravėdinti galvą apsižergęs motociklą, rašo „Kauno diena“.

Su treneriu „Kauno diena“ susitiko jo darbo kabinete Kauno „Žalgirio“ arenoje. Darbo stalas nuklotas lapais su deriniais ir taktiniais sumanymais. Jau per pirmuosius Kaune praleistus mėnesius J.Plaza užsitarnavo ypač griežto ir ypač reiklaus specialisto vardą. Klube dirbantys žmonės net kartais pajuokauja, kad katalonas dirba daugiau nei abu jo pirmtakai Ilias Zouros ir Aleksandras Trifunovičius kartu sudėjus.

Iš pirmo žvilgsnio ramaus vyro veidas pasikeičia, kai prasitariu, kad šį kartą kalbėsime ne apie krepšinį, o apie jo laisvalaikį ir didžiausią aistrą – knygų rašymą.

„Niekada savęs nelaikiau tikru rašytoju, tačiau tiesa, kad esu žmogus, kuris mėgsta rašyti ir įamžinti įvykius, susijusius su manimi ir mane supančia aplinka. Rašyti pradėjau gana seniai. Esu tas, kuris sugeba įsiklausyti ir sugerti informaciją. Iš pradžių tai buvo tarsi nuotykis ir tikrai neturėjau jokių minčių parašyti ir išleisti knygą“, – pokalbį pradėjo treneris.

– Vis dėlto kažkas vis tiek buvo atspirties taškas, nuo kurio prasidėjo rašytojo karjera...

– Kartą vienas mano draugas atnešė man laišką, kurį parašė jo pažįstamas. Tai buvo mažas, tačiau labai nuoširdus laiškas, kurį sūnus rašė savo motinai. Jame per žmogiškumo prizmę atsiskleidžia daug gražių dalykų, o sūnus atvirai rašo savo motinai apie tai, ko jai nedrįso pasakyti gyvendamas kartu. Kai kuriems visa ši istorija pasirodė gana banali, o kitus mano aplinkinius iš karto suintrigavo. Daug dalykų yra niekis, kol jų nesutapatini su savo gyvenimu, į juos neįsigilini. Aš pabandžiau visa tai paanalizuoti ir išgyventi. Per keletą mėnesių ši istorija sugulė į šūsnį lapų, kurie vėliau virto knyga „Andželinos skraistės“.

– Andželina – tai tikrasis tos moters vardas?

– Ne, viskas yra kiek kitaip (šypsosi). Niekada nemėgau filmų ar knygų, kuriose viskas yra aišku dar prieš pabaigą. Man patinka skaityti tarp eilučių. Skaitytoją reikia intriguoti, užduoti jam klausimų, priversti svarstyti. Taip ir šiuo atveju. Andželinos vardą pasirinkau norėdamas įamžinti vieną moterį, kuri prieš keletą metų buvo sunkiai sužeista.

– Apie ką yra antroji knyga ir ar abi jos turi kokį nors ryšį?

– Antroje knygoje, kuri vadinasi „Atsibusti laiku“, sugulė daugiau asmeninių išgyvenimų. Čia ir mano profesinės patirtys, ir asmeninio gyvenimo peripetijos. Žmonės visuomet kovoja dėl savo svajonių. Abi knygos apie tai, kad metams bėgant mes visi bręstame, tačiau beveik niekada neateina laikas priimti teisingus sprendimus. Privalome branginti savo gyvenimą, tausoti savo brangų laiką, kiekvieną minutę išnaudoti kaip įmanoma turiningiau. Atsikėlę rytą privalome užduoti klausimą, ką norime per šią dieną nuveikti, kad vakare eidami ilsėtis nesigailėtume beprasmiškai praleistų akimirkų. Mano knygose – atskiros istorijos, tačiau norint galima rasti jose labai daug bendro.

– „Andželinos skraistės“ parašyta iš moters pozicijų. Ar rašytojui vyrui lengva įsikūnyti į moteriškos lyties vaidmenį?

– Tai dar vienas mano eksperimentas ir iššūkis. Rašyti iš moters pozicijų nėra lengva, bet labai įdomu. Galiu pasidžiaugti, kad man neblogai pavyko. Nemažai moterų, kurios perskaitė knygą, sakė man, kad visi išgyvenimai yra tikroviški ir moters esybė išjausta labai tiksliai. Man tai buvo didžiausias komplimentas.

– Ką jums reiškia knygų rašymas? Ar tai geriausias būdas užmiršti aistras krepšinio aikštelėje?

– Būtent taip ir yra. Tai yra pagrindinė priežastis, dėl ko rašau. Kurti galiu tik naktimis, tai yra mano laikas, tuomet jaučiuosi labai artimas sau. Tos kelios valandos su savimi ir savo mintimis man tikrai padeda užmiršti pagrindinį darbą. Trenerio darbas aukščiausio lygio klubuose yra nelengvas. Jei nori išsilaikyti viršūnėje, tu privalai ištverti milžinišką psichologinį spaudimą, didžiulius fizinius krūvius.

Daug kas manęs klausia, kodėl aš nerašau knygų apie krepšinį. Trečiosios savo knygos, kurią jau irgi esu pradėjęs, įžangoje trumpai užsimenu apie šį žaidimą, bet šios temos stengiuosi vengti. Noriu, kad tiesioginio darbo mano kūryboje būtų kuo mažiau.

Gyvendamas Badalonoje, Sevilijoje ar Madride turėjau dar vieną puikų atsipalaidavimo būdą – motociklą. Lietuvoje tenka verstis be jo, tad daugiau dėmesio sutelkiu į kūrybą. Kiekvienas žmogus – ar treneris, ar kitos profesijos atstovas – privalo rasti laiko sau. Tik tuomet jis galės gyventi visavertį gyvenimą, dirbti profesionaliai ir kokybiškai.

– Ar Kaune parašėte bent keletą savo knygos eilučių?

– (Šypsosi). Kaune – ne. Užrašiau keletą minčių Druskininkuose, kur ruošėmės naujajam sezonui. Tai nuostabus miestelis, labai graži aplinka. Visa tai mane įkvėpė. Visuomet vežiojuosi su savimi užrašų knygutę. Tokias knygutes su tuščiais puslapiais Ispanijoje mes vadiname Hemingway'aus užrašais. Manojoje, viešint Druskininkuose, atsirado keletas naujų įrašų.

– Ar auklėtiniai skaitė jūsų knygą?

– Taip, kai treniravau Madrido „Real“ komandą, kai kurie žaidėjai tikrai domėjosi mano kūryba, tačiau pirmoji mano knyga išleista gimtąja katalonų kalba. Daugelis „Real“ žaidėjų ir mano asistentai dalyvavo knygos pristatyme. Jiems būtų buvę patogiau, jei ta knyga būtų buvusi ispaniška. Pažadėjau jiems kitą kartą padovanoti savo knygą ispanų kalba. Po dvejų metų atsirado naujas leidėjas, panorėjęs ją perspausdinti. Tikrai neįsivaizdavau, kad ispaniškasis variantas sulauks tokio didžiulio populiarumo. Ji buvo labai greitai išgraibstyta iš knygų lentynų ir tapo bestseleriu. Galbūt mano pirmoji novelė kurią nors dieną bus išversta ir į lietuvių kalbą. Jei atsirastų leidėjų, kurie tuo domėtųsi, aš tikrai priimčiau pasiūlymus. Būtų įdomu įamžinti šį mano karjeros etapą Lietuvoje ir palikti šiai šaliai ką nors savito.

– Savo turtingoje biografijoje turite nemažai įdomių įrašų. Vienas tokių, kad kurį laiką dirbote kalėjime. Papasakokite apie šį periodą.

– Tai viena priežasčių, kuri pastūmėjo mane parašyti pirmąją knygą. Trenerio karjerą pradedantiems jauniems specialistams Ispanijoje pragyventi vien tik iš šios veiklos tikrai nelengva. Aš nebuvau išimtis. Esu kilęs iš labai didelės šeimos. Kentėme nepriteklių, tad reikėjo susirasti kokio nors papildomo darbo. Visgi su kalėjimu susijusi istorija tikrai įdomi. Mano brolis dirbo ten keletą metų, o aš, stebėdamas viską iš šalies, mėgdavau sakyti, kad tas darbas tikrai ne man. Visgi dar kartą įsitikinau, kad posakis „Niekada nesakyk niekada“ turi didžiulę galią. Jei tik taip bent akimirką pagalvoji, gyvenimas tave iš karto priverčia viską persvarstyti iš naujo. Dabar, kai atsigręžiu atgal, dažnai pagalvoju, kad tas laikotarpis man davė daug neįkainojamos patirties.

– Turbūt žinote, kad jūsų dabartiniams auklėtiniams Kšištofui ir Darjušui Lavrinovičiams taip pat yra tekę pabuvoti už spygliuotos tvoros?

– Taip, kažkas man yra minėjęs. Manau, kad kiekvienas gyvenimo periodas yra naudingas. Neabejoju, kad abu broliai per tą laiką labiau suaugo, pasimokė iš savo klaidų. Patikėkit manimi, atsidūrus toje barikadų pusėje visą savo gyvenimą permąstai iš naujo.

– Papasakokite apie savo šeimą.

– Mano žmona Margarita – taip pat buvusi krepšininkė ir trenerė. Gaila, tačiau vaikų neturime dėl fizinių problemų. Kaip minėjau, esu kilęs iš didelės šeimos ir beveik visi jos nariai yra glaudžiai susiję su krepšiniu. Kai kurie broliai dirba treneriais, kiti teisėjais, dar kiti per krepšinio rungtynes sekretoriauja. Mano tėtis niekada nežaidė krepšinio, šį grūdą šeimoje pasėjo vyresnis mano brolis. Visi sekėme jo pėdomis.

– Ar žmona taip pat atvyks į Kauną?

– Ji atvyks artimiausiu metu. Kol kas pasikviesti jos į Lietuvą nebuvo progos. Pasirengimas naujajam sezonui vyko labai intensyviai. Turėjome daug stovyklų, nemažai tarptautinių turnyrų Maskvoje, Miunchene. Ji labai laukia kelionės į Kauną ir nekantrauja, kol galės atvykti. Kita vertus, šiek tiek baiminasi lietuviškų šalčių (šypsosi). Žinau, kad čia termometro stulpelis žiemą nukrenta iki 20–25 laipsnių žemiau nulio. Katalonijoje mums tai neįprasta, tad bus įdomi patirtis. Pabandysime ir žiūrėsime, kaip seksis. Jei jai nepavyks pritapti, ji grįš atgal į Barseloną.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 24sek