| Penktadienis | Eurolyga | „Olympiakos“ – „Žalgiris“ | 21:30 | Pirėjas |
Mariaus Grigonio žmona Salomėja jau nebeskrenda paskui vyrą į „Žalgirio“ rungtynes Eurolygoje. Antraip kitą kartą gali tekti priverstinai tupdyti komandos lėktuvą pakeliui į tolimuosius Graikijos ir Ispanijos taškus.
Grigoniai balandžio pabaigoje laukia šeimos pagausėjimo – pirmagimio. Stebuklas planuojamas maždaug iki balandžio 22-osios. Panašiu metu „Žalgirio“ organizacija meldžia kito fenomeno.
Balandžio 15-ąją startuoja Eurolygos atkrintamosios varžybos. Kad į jas patektų, žalgiriečiams patiems dar reikia sukurti stebuklą – laimėti abejas likusias rungtynes Pirėjuje bei Madride ir sulaukti palankių rezultatų kitose arenose.
M.Grigonis bus vienas tų, į kurį lemiamu metu kryps žalgiriečių žvilgsniai.
Per septynerias pirmąsias Eurolygos rungtynes gynėjas rinko vid. vos 2,6 taško ir nervingai spurdėjo griežtuose Šarūno Jasikevičiaus rėmuose. Bet nuo lapkričio 21-osios rungtynių Maskvoje, M.Grigonis renka solidų 10,8 taško, 2,4 atkovoto kamuolio, 2,2 rezultatyvaus perdavimo ir 11 naudingumo balų vidurkį.
Nuo 8-ojo Eurolygos turo jo +/ – rodiklis yra geriausias visoje komandoje. M.Grigonio pavardė yra pirmuose penkiuose didžiausią teigiamą įtaką žaidimui darančiuose „Žalgirio“ penketuose.
„Marius yra vienas mūsų lyderių“, – jau ne sykį po rungtynių pabrėžė Šarūnas Jasikevičius.
M.Grigonis tapo ne tik parketo lyderiu. Jo balsas vis garsiau skamba „Žalgirio“ rūbinėje. Bet tai jau buvo užprogramuota prieš sezoną, nes M.Grigonis atitinka visas grynakraujo žalgirinio savybes.
Jis gimė Kaune. Jo svajonė buvo žaisti „Žalgiryje“. Jis perėjo visą „Žalgirio“ dublerių sistemą. Jis viešai pareiškė, kad nesvarstytų „Ryto“ pasiūlymo ir buvo nušvilptas Vilniuje. Ir klajodamas po Europą jis visada vylėsi sugrįžti į Kauną.
„Toks jausmas, kad jis grįžo namo, – šypsosi P.Jankūnas. – Atrodo, kad čia laukė visi jo draugai. Atrodo, kad čia visi jo pažįstami.“
Vienas tų pažįstamų – Edgaras Ulanovas. M.Grigonio kambariokas Eurolygos komandiruotėse su bendražygiu gali pasikalbėti ne tik apie taškus ir atkovotus kamuolius.
„Su juo smagu leisti laiką, nes Marius labai mėgsta kalbėti. Kartais net per daug“, – juokėsi Edgaras Ulanovas.
„Žinote, kai atvažiuoja naujokai, jiems reikia laiko apsiprasti – visi paprasčiausiai būna tylesni. O Marius visada diskutuoja, bendrauja ir mielai eina į kontaktą. Nesvarbu, ar tai būtų jaunas žaidėjas, ar šalia jo rūbinėje sėdintis Deonas Thompsonas“, – 24sek pasakojo P.Jankūnas.
M.Grigonis yra toks, kaip jo žaidimas. Po siautulingų sezonų Ispanijoje ir ispaniškoje krepšinio sistemoje Berlyne, snaiperis „Žalgirio“ brėžiniuose, atrodė, jautėsi nepatogiai lyg su vilnonėmis kojinėmis vasarą.
Rezultatyviausiose sezono rungtynėse su Pirėjo „Olympiakos“ Kaune (19 tšk.) lietuvis paleido ne vieną tolimą metimą, kuris, gali būti, laužė Šarūno Jasikevičiaus derinius. Tą buvo galima perskaityti iš trenerio kūno kalbos. Bet metimai skrudino tinklelį – nugalėtojai neteisiami.
Marius iš tų, kurie linkę veltis į konfliktus, persimesti keliomis purvinomis frazėmis su priešininkais, kelti įtampą ir nugalėti.
Po emocingo tritaškio jis atiduos kareivišką pagarbą arba judesiu ranka į burną imituos, kaip taršo varžovų gynybą.
„Taigi jis iš Aleksoto! Ten juk visi nagli, – juokavo P.Jankūnas. – Marius dar nuo dublerių laikų naglas. Tik kai buvo jaunas, tas jo naglumas imdavo viršų ir tai buvo negerai. O dabar jis įgijo patirties ir naglumą pavertė pliusu.
Jis Aleksoto vaikas.“
M.Grigonis yra tarsi džiazas „Žalgirio“ žaidimo fone. Kartais jis rėžia ausį, kartais nepataiko į taktą, bet su juo „Žalgiris“ atrodo smagesnis ir įdomesnis. O kai Marius uždžiazuoja, 15 tūkst. sirgalių „Žalgirio“ arenoje nebesisėda į kėdes.
Eurolygos išvykos rungtynėse du jauniausi „Žalgirio“ nariai įprastai turi padėti komandos personalui nukelti krepšius nuo autobuso galo. Sykį žalgiriečiai išskaičiavo, kad už 24-erių M.Grigonį tuo metu žaliai baltų delegacijoje buvo tik vienas jaunesnis krepšininkas. Reiškia – teks eiti pakilnoti krepšių.
Nors M.Grigonis jau turėjo svarbų vaidmenį komandoje, žalgiriečiai pasismagindami išsiuntė snaiperį paplušėti. Gynėjas užduotį priėmė su šypsena. Bet tokiais tempais žalgirietis pats greitai taps tuo, kuris nustatys rūbinės taisykles.
„Taip, senbuviai ramūs dėl ateities – medžiaga gera, – juokėsi P.Jankūnas. – Jis su Brandonu jau kelintą mėnesį yra vieni pagrindinių mūsų žaidėjų. Ir mes už juos labai džiaugiamės.
Pradžia Mariui buvo sunki. Anksčiau jis mėgdavo žaisti visai kitaip. Bet jis protingas, valingas, prisitaikė ir išgyveno.“
Prieš pat karštą penktadienio mūšį su „Olympiakos“ – 24sek interviu su M.Grigoniu iš Atėnų.
– Mariau, kokie „Žalgirio“ šansai patekti į Eurolygos ketvirtfinalį?
– Retai žiūriu į lentelę. Gal tik porą kartų esu pasižiūrėjęs. Nėra ten ką žiūrėti – baigsis paskutinės rungtynės su „Real“ ir žiūrėsime, patekome ar ne.
Niekada neskaičiuodavau. Nes kai galvoji, dažniau prisigalvoji ir gali pastatyti save į blogą situaciją.
– Kelintos jums tai „gyvenk arba mirk“ rungtynės šį sezoną?
– Mums jau tiek kartų visi sakėte, kad tai do or die (juokiasi.), kad jau to nebesureikšminu. Į „finalą“ važiavome penkis kartus ir visada pralaimėdavome (juokiasi.).
Tai bus eilinės reguliariojo sezono rungtynės. Reikia eiti į aikštę taip, kaip visada. Nes jei apsikrausi...
O jų problemos... Mes patys visą sezoną turime problemų. Manau, tokiose rungtynėse problemų skaičius nieko nebelems. Kas geriau sužais, tas laimės.
– Kas bus svarbiausia Pirėjuje?
– Manau, turėtume žaisti panašiai kaip Kaune.
Vėl bandysime rizikuoti gynyboje ant tų pačių žaidėjų. Praėjusį kartą Printezį rizikavome ir truputį nesigavo (juokiasi.). Primetė keturis tritaškius per kėlinį.
Bet manau, kad taktika bus panaši. Žiūrėsime, kaip planas veiks mačo metu, nes jei kažkas neveikia, turi keistis ir prisitaikyti.
– Kai rungtynėse su „Olympiakos“ Kaune pasiekėte savo sezono rezultatyvumo rekordą, sakėte, kad varžovai nebeduos jums mesti laisvų tritaškių. Kaip bėgant sezonui keitėsi varžovų požiūris į jūsų puolimą?
– Nelabai kažkas keitėsi (šypsosi.). Europoje žaidžiu ne pirmą kartą, todėl visi daugmaž žino, koks aš žaidėjas.
Kiekviena komanda pasirenka gynybinę taktiką ir vos ne kiekvienose rungtynėse tenka žaisti prieš skirtingą gynybą. Turi būti pasiruošęs, ar varžovai eis per apačią, ar stepoutuos.
Treniruotėse mokomės skaityti gynybą. Jeigu gerai pulsi prieš kiekvieną gynybą, tai jokios geros gynybos prieš tave nebepastatys.
– Startas buvo sunkus, bet po to persilaužėte ir tapote vienu svarbiausių žaidėjų. Kada įvyko lūžio taškas?
– (juokiasi.). Kai supratau, kad galiu žaisti... Vis tiek neišėjo padaryti (juokiasi.).
Sudėtinga šioje sistemoje. Sudėtinga, manau, būtų bet kuriam žaidėjui. Net jei ir atvyktų labai geras krepšininkas, vis tiek, reikėtų laiko.
Sunku pasakyti, kas pasikeitė. Sako, geriau supranti sistemą... Nežinau. Tiesiog kažkaip pradėjo viskas eiti, gerėjo forma, didėjo pasitikėjimas po kiekvienerių rungtynių.
Bet viską reikia vertinti po sezono. Jeigu dabar pasakysiu, kad čia viskas gerai ir sužaisiu blogai, visi sakys, ką jis čia šneka (šypsosi.).
– Ar žinant jūsų žaidimo stilių, ar galima sakyti, kad jums šį sistema buvo sunkesnė nei kitiems žaidėjams?
– Taip, buvo sunku. Yra sistemų, kur bėgi ir meti, o yra tokių, kur stoji daugiau ant taktikos. Manau, Eurolygoje to reikia, bet geriausia rasti viduriuką.
Manau, dabar geriau išlaikome balansą nei sezono pradžioje. Būna tas šokas, kai negali greitai mesti, bėgti į greitą ir išsimesti. Bet, sakau, jeigu vieną pataikai, antrą, sužaidi geras rungtynes ir viskas pasiteisina, tai gali sau leisti. Bet jeigu ne, žiūri video ir blogai būna (juokiasi.).
– Kartais iš šono atrodo, kad mėgstate nulaužti derinį ir paleisti neplanuotą tritaškį. Ar tada nekyla minčių, kad jeigu pramesite, gausite velnių prie šoninės linijos?
– Jeigu tokią mintį turi, tai dažniausiai nepataikai (juokiasi.).
Jeigu yra kažkokie deriniai ant manęs, jie dažniausiai neilgi. Dažniausiai gaunu misiją arba bandyti kažką prisitraukti ir nusimesti kamuolį, arba pats užbaigti.
Nežinau... Labai sunku kažką sakyti, kai pasiseka keletą rungtynių. Prieš tai žiūrėdavau video ir galvodavau, kodėl aš taip nedarau, o dabar tai išeina.
– Po užtvaros dažnai veržiatės arčiau krepšio ir metate arba iš eigos, arba staiga sustojęs ir atšokęs, arba tiesiog iš vidutinio nuotolio. Kodėl ne tritaškį?
– Kiekvieną sezoną žaidžiu vis kitaip.
Ispanijoje buvau metikas – bėgdavau iš stagerių, deimantų ir mesdavau. Ten neduodavo žaisti du prieš du, o Tenerifėje pradėjau žaisti du prieš du.
Dabar dar visokius floaterius metu, kuriuos kaip ir turėdavau, bet tiesiog dabar dažniau juos panaudoju.
Reikia prisitaikyti prie kiekvienos sistemos. Kiekvienoje sistemoje atsiranda plotai, kuriuose gali atakuoti. Nesu labai ribotas žaidėjas, kuris gali mesti tik tritaškius ar dvitaškius. Bandau išlaikyti balansą.
– Treneris Jasikevičius jau ne kartą minėjo, kad susiformavote kaip „Žalgirio“ lyderis – ne tik aikštėje, bet ir rūbinėje. Ką galvojate apie jums užklijuotą lyderio etiketę?
– Vieną sako per interviu, o kitaip... (juokiasi.).
Treneris mus visus spaudžia. Bandai ir stengiesi daryti, ko iš tavęs prašo. Kažką padėti, pagelbėti komandos draugams. Bet nesakyčiau, kad aš kažkoks lyderis ar ką. Visi stengiamės būti lyderiais. Manau, tuo ir yra stiprios komandos, kur ne vienas veda komandą. Reikia, kad tas lyderis užkrėstų ir kitus. Bet tą padaryti labai sunku.
Aš pats dar nesu pakankamai patyręs. Esu jaunas ir man tai pirmi metai Eurolygoje.
Pažiūrėsime, kaip bus ateityje, bet dabar tikrai nesimėtysiu skambiomis citatomis (šypsosi.).
– Kaip vyresni žalgiriečiai rūbinėje reaguoja į tokią etiketę? Dar netraukė per dantį?
– Ne, ne..
– Tai gal reiškia, kad pripažino kaip lyderį?
– Gal pripažino (juokiasi.). Bet niekas nieko nesako į akis – viskas į spaudą arba per aplinkui (juokiasi.).
Turime kapitoną – Paulių. Lyderiai turi būti veteranai.
– Kokios asmenybės jums imponuoja savo lyderio savybėmis?
– Kobe Bryantas man nepatiko kaip asmenybė, bet jis buvo ambicingas maniakas. Jis turėjo daug lyderio savybių. Visi jo interviu ir t.t. Jis pats prisipažino, kad buvo sunkus žmogus, bet vis tiek savo pasiekė. Žinojo, kad vienas to nepadarys, susiprato ir sulipdė komandą.
Manau, tai ir yra lyderio savybė – suburti visus aplink save, kad jie taptų geresniais.
Kobe yra pirmas, kuris toptelėtų man į galvą. Bet yra daugiau. Garnettas, Jasikevičius... Jis ir dabar yra mūsų lyderis. Ir emocinis, ir t.t.
– O kokios Jankūno lyderio savybės jums patinka?
– Jis rūbinėje turi bajerius, visada stengiasi būti pozityviausias.
Kiti gal dažniau nusimena, o Jankis visada bando pakelti ūpą. Tik šiais metais jo dažnai nėra (juokiasi.). Reiškia, reikia kažkam kitam.
– O kas dabar tas kitas?
– Visaip būna. Brandonas, aš, Ulė, Milas kažką pasakom. Rūbinėje dominuoja Milas, aš, Brandonas, dar Deonas toks vokalus (šypsosi.).
Manau, kompensuojame.
– O kaip atrodo lyderiška kalba rūbinėje komandai sunkiu metu?
– Tos klišės „pirmyn“, „padarom“ nelabai paeina (šypsosi.). Stengiesi akcentuoti planą. Kai penketas išeina į aikštę, prieš tai susidėliojame akcentus, ką turime daryti.
Kai anksčiau patyrėme daug pralaimėjimų, per peržiūras matydavome, ko nepadarydavome. Tai dabar stengiamės akcentuoti, kad būtų teisinga energija ir agresija prieš tam tikrus varžovus. Dėl to daugiausiai gaudavome barti nuo trenerio.
Pernai Berlyne turėjome Luke'ą Sikmą – jis duodavo visokių (šypsosi.). Tokio žmogaus čia neturime, nes reikia tokiam jau būti iš savęs.
– O ką jis tokio darydavo?
– Jis suburdavo mus, rėkdavo (juokiasi.). Pusę net nesupranti, ką rėkia, bet su gera nuotaika visi išeina į aikštę.
Lietuviai santūresni. Negali taip baisiai užsivesti. Užsienyje buvo truputį kitaip. Sunku paaiškinti, bet kitaip.
