Milano „Olimpia“ klubas trečiadienį paviešino vaizdo įrašą, kaip Artūras Gudaitis sportuoja su treniruokliais ir kruta su kamuoliu treniruočių aikštėje. Tačiau A.Gudaičio sugrįžimas ant parketo prasidėjo gerokai anksčiau.
Tą nelemtą vasario 1-osios vakarą ant neštuvų išvežtas į Las Palmaso arenos rūbinę Artūras Gudaitis nuleido kojas ant žemės, atsistojo ir ėmė normaliai vaikščioti.
„Ne, man viskas gerai. Aš einu žaisti“, – Milano klubo daktarui pasakė galingas centras.
Bet patyręs specialistas suprato, kad lietuvis greičiausiai paveiktas adrenalino. Jis gudriai paprašė žaidėjo palūkėti porą minučių. Netrukus apžiūrėjo koją, pačiupinėjo kelį ir pasakė: „Tau nutrūko raiščiai“.
A.Gudaitis taip pasitikėjo specialistu, kad jam nebereikėjo net ir magnetinio rezonanso tyrimo. Į naudingiausių Eurolygos žaidėjų trejetuką patekęs milžinas žinojo, kad geriausias sezonas jo karjeroje baigėsi keturiais mėnesiais anksčiau nei planuota.
– Ką apie ketinimus žaisti rinktinėje galvoja Milano klubas?
– Jie galvoja, kad aš neprotingas (juokiasi.)
A.Gudaitis turėjo per daug laiko susigyventi su šia mintimi.
Pirmiausia, rūbinėje jis laukė, kol Milano „Olimpia“ tik po pratęsimo pribaigs „Gran Canaria“ krepšininkus 106:104.
Iškart po mačo italai privačiu reisu skrido namo į Milaną. Po kelių valandų skrydžio A.Gudaitis paryčiais grįžo namo, bet taip ir nesudėjo gluosto iki 9 val. vizito klinikoje.
Ten tik buvo patvirtinta tai, ką jau buvo pasakęs „Olimpia“ gydytojas nedidelėje „Gran Canaria“ arenos rūbinėje: plyšo kryžminiai kelio raiščiai, reabilitacija – nuo 6 iki 10 mėnesių.
A.Gudaitį užplūdo užuojautos banga.
Aukštaūgiui linkėjimus siuntė Eurolygos žvaigždė Nickas Calathesas, „Milwaukee Bucks“ aukštaūgis Nikola Mirotičius, krūva kitų žinomų krepšininkų.
Padėti greičiau stotis ant kojų siūlėsi net kelių Eurolygos grandų daktarai. Beje, pirmieji parašė „Cleveland Cavaliers“, kuriems NBA priklauso teisės į aukštaūgį iš Lietuvos. NBA klubo atstovai tiesiogiai stebėjo rungtynes, matė A.Gudaičio skausmą ir iškart siūlė savo pagalbą.
A.Gudaitis su delegacija išvyko pasitikrinti į prestižinę kliniką Miunchene, kurioje operavosi tokios sporto žvaigždės kaip Kobe Bryantas ar Usainas Boltas.
Išklausęs keletą skirtingų nuomonių, vidurio puolėjas nusprendė operuotis Milane. Praėjus daugiau nei savaitei po traumos, penki daktarai keturias valandas preciziškai operavo Artūro Gudaičio kelį ir nepriekaištingai atliko operaciją.
Bet dar prieš operaciją A.Gudaitis padarė vieną gudrybę, kuriai prieštaravo net Milano fizioterapeutai. Pabendravęs su plieniniu žmogumi Rimantu Kaukėnu, centras paklausė gynėjo patarimo ir ėmė minimaliai sportuoti dar prieš guldamas ant operacinės stalo.
Nuo jo A.Gudaitis grįžo ir su sporto programa, ir nauju mitybos planu, dėl kurio krepšininkas kontaktavosi net su NBA žvaigžde Kristapu Porzingiu.
Jokio cukraus, kepto maisto ar alkoholio – tai buvo dar vienas svarbus A.Gudaičio reabilitacijos principas. Kelio raiščiai nesugys greičiau vien dėl to, jeigu sportininkas daugiau sportuos. Geras miegas, tinkamas atsistatymas, sportas ir maistas yra tie rezultatyvūs perdavimai ir atkovoti kamuoliai, kurie dienos pabaigoje prisideda prie naudingumo balų, vis greičiau stumiančių prie sugrįžimo ant parketo.
A.Gudaičio namai tapo savotiška reabilitacijos klinika, prigrūsta technikos, kurios reikia pilnam atsistatymui. O asmeninis fizioterapeutas Claudio Lomma, ko gero, Artūrą matė dažniau nei jo žmona – vyrukai kasdien dirbdavo po 4-5 valandas.
Reabilitacija vyko tokiu tempu, kokiu įprastu režimu nedirba net ir krepšininkai.
Artūras Gudaitis ne šiaip sau pravardžiuojamas terminatoriumi.
Kai gydytojai prapjovė vidurio puolėjo kelį, nepamatė jokio riebalo ar vandens. A.Gudaičio koja atrodė lyg studentams medicinos universitete rodomas pavyzdys: mėsa, švarus baltas kaulas – viskas.
Galėdavau eiti į rungtynes, bet neidavau. Man nepatiko, kad manęs gailėjosi.
Po 20 dienų nuo traumos ir po 11 nuo operacijos A.Gudaitis jau pats vaikščiojo be jokių ramentų ir kitos pašalinės pagalbos.
Nors po tokios traumos A.Gudaitis teoriškai turėjo planuotis sugrįžimą į aikštę tik įpusėjus rudeniui, dabar jis rimtai galvoja apie galimybę užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius ir žaisti pasaulio čempionate Kinijoje, kuris startuos rugpjūčio gale.
Kita vertus, A.Gudaitis nenori tapti našta – rinktinės stovykloje liepos 22-ąją pasirodys tik tuo atveju, jeigu bus geriausios savo formos. Jam nereikia nei trenerių, nei sirgalių pasigailėjimo.
Pavyzdžiui, reabilitacijos metu A.Gudaitis keletą kartų buvo užsukęs į Milano „Mediolanum“ areną gyvai pasižiūrėti „Olimpia“ rungtynių. Be abejo, vietos aistruolių buvo sutiktas šiltų plojimų. Italai kamantinėjo vidurio puolėją dėl sveikatos. Bet toks dėmesys A.Gudaičiui nepatiko.
Jam nereikia pasigailėjimo. Jis, kaip koks terminatorius, nori parodyti save geriausios formos. Aukštaūgis nori, kad žmonės jį atsimintų ne kaip traumuotą, bet dominuojantį žaidėją.
Nežmoniškas A.Gudaičio pastangas stabdo ir žmogiškas Milano klubo susirūpinimas. Tačiau Artūrą į priekį stumia sena svajonė.
„Aš dar sugrįšiu“, – dirbdamas šešias dienas per savaitę savo žingsniais į priekį tarsi sako lietuviškas terminatorius, lenkiantis medikų prognozes jau beveik dviem mėnesiais.
Šio pokalbio galite klausytis audio formatu – krepšinio podkaste „urBONUSas“ A.Gudaitis detaliai papasakojo apie savo reabilitaciją.
– Artūrai, kaip dabar atrodo jūsų diena?
– Pusryčiai, treniruotės, pietūs, miegas ir vėl treniruotės. Šiandien taip atrodo mano diena.
Viskas gan banalu, tik kad prasideda įvairesnės treniruotės – darome visko daugiau.
Krepšinyje aš jau darau viską, tik be kontakto. Krypties keitimas, lakstymai... Darau viską, tik be kontakto. Kelis į krūvį reaguoja gerai.
– Po kiek laiko po operacijos paėmėte kamuolį į rankas?
– Nežinau tikslios datos, bet po pirmo mėnesio į reabilitaciją stengėmės įtraukti bent minimalią dalį krepšinio, kad bent jau neužmirščiau, kaip tas krepšys atrodo.
Tada dar derinome pratimus, o dabar tai jau grynai toks priešgrįžiminis laikotarpis prieš krepšinį.
– Koks jausmas atitrūkti nuo mylimos veiklos tokiam ilgam laikotarpiui?
– Sunkiausia buvo, kai dar žaidė komanda. Dabar kažkiek ramiau, nes sezonas baigėsi – grįžau prie rutinos.
Bet normalu, kad tuo metu buvo sunku. Nėra kalbų – norėjau žaisti ir pasiilgau krepšinio, mes man krepšinis yra viskas.
– Ar stebėdavote Milano rungtynes arenoje?
– Galėdavau eiti į rungtynes, bet neidavau.
Man nepatikdavo tas sirgalių dėmesys... Kai ateini ir tau jie ploja, tai faina ir malonu. Bet man nepatiko, kad manęs gailėjosi. Šimtai klausimų, „kaip tu?“ ir panašiai... Sunku tai paaiškinti, bet aš labiau noriu parodyti viską grįžęs, nei kalbėti ir žadėti.
Buvau keleriose rungtynėse ir man to užteko. Man paprasčiau buvo stebėti rungtynes namuose.
Ateinu, visa salė ploja... Gal kažkam tai malonu. Aišku, ir man malonu, bet iki tam tikro lygio. Man tai yra gailėjimosi išraiška.
Aišku, gal tiems sirgaliams aš rūpiu, bet aš tiesiog nemėgstu, kai manęs gailisi.
– Kokių naujų veiklų reabilitacijos metu atradote be krepšinio?
– Manau, per tuos kelerius metus išvykęs iš Lietuvos aš pasikeičiau.
Ta reabilitacija užima daug laiko ir laisvalaikiui laiko nelieka daug, bet stengiuosi perskaityti kuo daugiau knygų. Šiuo metu irgi ieškau kokios nors geros knygos, kuri mane truputį sukrėstų. Man tokios patinka.
Bet esu šeimos žmogus, todėl stengiuosi skirti kuo daugiau laiko ir savo dukrai.
– Kokią knygą skaitote pastaruoju metu?
– Yra visokių. Ir apie tikėjimą, ir motyvacinių.
Galiu paminėti man labiausiai patikusią: „Dievas visada keliauja incognito“. Man tai kol kas didžiausią įspūdį palikusi knyga. Tikiu, atrasiu ir geresnių.
– Kieno patarimų klausėte stodamasis ant kojų?
– Teko nemažai kalbėti su Rimantu Kaukėnu. Jis man padėjo su patarimais. Rimas pirmiausia pasiūlė specialistą, su kuriuo jis dirbo, tad su juo ir konsultavomės.
Rimas man patarė padirbėti dar iki operacijos. Iki operacijos turėjau savaitę-pusantros, o tai nemažas laiko tarpas. Jeigu nieko nedarysi, tai tikrai atsilieps raumenynui.
Mano fizioterapeutai nelabai suprato šio patarimo, bet dariau savaip ir paaiškėjo, kad buvau teisus.
– Treneris Dainius Adomaitis skelbdamas rinktinės kandidatų sąrašą užsiminė, kad lenkiate medikų prognozes 6-7 savaitėmis. Ką dabar kalba gydytojai ir koks jūsų reabilitacijos statusas?
– Viskas gerai.
Nesu linkęs spėlioti, kiek lenkiu laiką, bet svarbiausia, kad galiu daryti tuos dalykus po tokio trumpo laiko.
Gydytojai nustebę. Esu masyvus žaidėjas – sveriu 120 kg, o ta kelio apkrova visai kita. Bet kol kas viskas gerai. Tik nesinori prisikalbėti (šypsosi.).
– Kaip vertinate savo šansus žaisti pasaulio čempionate?
– Vertinu neblogai, bet viskas, ką darysiu, bus proto ribose.
Labai noriu žaisti. Manau, tai normalu. Bet mano sprendimas bus pasvertas.
Noras yra didelis, bet norą reikia derinti su portu. Kol kas viskas gerai, bet žiūrėsime.
– Ką apie ketinimus galvoja Milano klubas?
– Jie galvoja, kad aš neprotingas (juokiasi.).
Aš juos puikiai suprantu. Nėra protinga važiuoti į rinktinę po tokius traumos, bet aš pasikartosiu – noriu gerai žaisti krepšinį. Nenoriu atvažiuoti į rinktinę tik tam, kad būčiau.
Man nereikia gailesčio – taip man nepatinka. Noriu būti geros formos, žaisti krepšinį gerai, iš karto, o tai nėra paprasta nežaidus 5-6 mėnesius.
Nenoriu atvažiuoti ir būti tas, kuris maišo.
– Galėtumėte būti rinktinėje tik tuo atveju, jeigu būtumėte sveikas ir pasirengęs žaisti pilna jėga jau pirmą stovyklos dieną, liepos 22-ąją?
– Nėra ten ko važiuoti daug vėliau. Jeigu atvažiuoju, turiu būti 100 proc. pasiruošęs.
Negali būti jokių nuolaidų žmogui, kuris turėjo traumą. Jeigu turi traumą ir negali rodyti tam tikro lygio krepšinio, tai neturi visai važiuoti.
Aš taip galvoju.
– Daugelis jūsų vietoje pasielgtų paprastai – garsiai net nekalbėtų apie norą žaisti pasaulio čempionate. Visi suprastų, kodėl nežaistumėte rinktinėje. Kodėl taip veržiatės ir bandote spėti į rinktinę?
– Mano didžiausia vaikystės svajonė – žaisti olimpinėse žaidynėse. Noriu būti žmogus, kuris padėtų iškovoti bilietą į olimpines žaidynes.
– Ką atsimenate iš to nelemto vakaro Gran Kanarijoje?
– Daug kartų žiūrėjau tas rungtynes – kokius 3, 4.
Tos rungtynės man klostėsi gan neblogai. Žinote, kai būna, kad nesi susikoncentravęs ir kažkas nutinka? Bet tai nebuvo ta situacija.
Reiškia, kažkas iš viršaus pasiuntė tokį stabtelėjimą (šypsosi.).
Po traumos mane nuvežė į rūbinę. Sakau daktarui: ne, man viskas gerai, aš einu žaisti. Sako ne, palūkėk dar porą minučių – noriu pasitikrinti.
Jis pasukiojo koją ir pasakė: tau nutrūko raiščiai.
Nenoriu kalbėti apie savo reakciją, bet ji nebuvo pati geriausia. Man buvo šokas.
– Tai skaudėjo tik nusileidus ant žemės, vėliau – nebe?
– Skaudėjo iš pradžių, bet kai atvažiavau į rūbinę, galbūt mane dar veikė adrenalinas.
Norėjau žaisti, atsistojau iš neštuvų ir pradėjau normaliai eiti. Man atrodė, kad viskas gerai.
– Kas vyko po to?
– Rūbinėje turėjau pažiūrėti iki galo visas rungtynes, kuriose prireikė pratęsimo. O tada į lėktuvą – turėjome tiesioginį skrydį į Milaną, iškart po mačo. Ir tik kitą dieną laukė magnetinio rezonanso tyrimas.
– Kaip atrodė ta naktis?
– Nemiegojau. Berods 9 val. ryto turėjau tyrimus, tai iki tol ir nemiegojau.
Kita vertus, nusileidome Milane apie 3-4 val. ryto. Su tokiomis mintimis ten labai neprimiegosi.
Bet kai Milano gydytojas rūbinėje pasakė diagnozę, magnetinio jau net nebereikėjo. Tas daktaras išmano savo darbą, todėl dėl traumos jau nebebuvo jokių abejonių ir vilčių, kad kažkas bus geriau padarius nuotrauką.
– Kokia buvo pirminė reakcija sužinojus diagnozę?
– Būsena tokia sudėtinga. Turėjau gerą sezoną ir bam!... Bet vėliau supranti, kad privalai augti ir suvokti, jog negali nieko pakeisti. Reikalinga literatūra, kad pradėtum augti, užaugtum ir suprastum, kad gyvenime yra ne tik pakilimai, bet ir nuopoliai, o sporte jau taip būna.
Kad tai suprasčiau, reikėjo kelių dienų. Bet po to pradėjau daryti viską. kad būtų dar geriau, nei buvo.
– Didelę įtaką reabilitacijai sudaro teisinga mityba. Kokie buvo esminiai jos principai?
– Su mityba reikėjo pasistengti, bet žiūrėjau į tai kaip į normalų procesą. Kai nustoji aktyviai sportuoti, natūraliai pradedi mažiau valgyti. Su dietologe sudarėme planą ir aš jo iki šiol laikausi.
Treniruočių krūvis yra didelis, bet jau keturis mėnesius nežaidžiau ir neturėjau tokių treniruočių, kur galėčiau smarkiai išsikrauti.
– Ko buvo sunkiausia atsisakyti?
– Pripažinsiu, kad mėgstu cukrų. Jo kiekį teko labiausiai sumažinti.
– Juokaujama, kad jūsų namai virto reabilitacijos klinika – ten privežta visokių aparatūrų.
– Yra yra visko, ko man reikia. Kad būčiau užimtas ne tik per treniruotes, bet ir po treniruočių. Daug ko čia turiu – viskuo pasirūpino klubas.
– Ar tiesa, kad dėl reabilitacijos konsultavotės ir su Kristapu Porzingiu?
– Taip, kalbėjomės būtent dėl mitybos. Aišku, mes esame skirtingi ir negali žinoti, kaip kiekvienas organizmas priims tam tikrą dietą.
Bet konsultavomės su jo dietologais, kaip ir ką geriausia valgyti ir ko nevalgyti.
Porzingis pakeitęs mitybą ženkliai pagerino reabilitacijos procesą. Vien dėl to kontaktavome su Porzingio atstovais.
– Kokie yra tos mitybos principai?
– Didžiausias iššūkis buvo cukrus – jokio cukraus. O visa kita – reikiamas suvartoti angliavandenių, baltymų ir riebalų kiekis, turbūt niekuo nesiskiria nuo kitų sveikai besimaitinančių sportininko režimo.
Ta dieta nėra kažkuo labai stebuklinga.
– O kokie yra svarbiausi reabilitacijos principai?
– Man sako, kad sportas tiek pat svarbus, kaip poilsis ir atvirkščiai.
Visko po truputį ir truputį daugiau sporto, nei kažko kito. Turbūt daugiau darbo.
Jei dirbsi ir teisingai valgysi bei ilsėsiesi, manau, nėra šansų, kad negrįši į aikštę geros formos.
– Kai grįšite į aikštę, Milane turėsite naują trenerį – Simone Pianigiani pakeitė Ettore Messina. Kaip vertinate permainas?
– Aš džiaugiuosi. Turėsiu šansą treniruotis su vienu geriausių trenerių Europoje ir tuo šansu reikės pasinaudoti.
Manau, laukia daug darbo ir aš tuo džiaugiuosi.
– Ar jau teko kalbėtis su Messina? Kokį įspūdį paliko garsus strategas?
– Teko.
Geras įspūdis. Matosi, rimtas geras žmogus. Aš moku atskirti gerus žmones ir jis man toks pasirodė.
Žinau jo treniravimo metodiką. Tai koks šiltas jis bus už aikštės ribų, toks pat nešiltas jis bus aikštelėje (juokiasi.).
– Kokį vaidmenį Messinos schemose užima vidurio puolėjai?
– Aš žinau, kad jis randa vietą dideliems žmonėms. Jis mėgsta dydį aikštėje.
San Antonijuje Messina praleido penkerius pastaruosius metus ir Europoje buvo senokai, todėl sunku kalbėti apie jo filosofiją. Bet, manau, žaidime bus daug taisyklių ir jų reikės laikytis.
Daug detalių ir mažų dalykų, iš kurių susideda dideli dalykai.
– Kaip su šiomis permainomis keičiasi Milano „Olimpia“ šansai pretenduoti į Eurolygos finalo ketvertą?
– Manau, kad dabar turime geresnius šansus.
