Ligos pakirsto Maodo Lo netekę Lietuvos čempionai pergalę iškovojo dramatiškame trileryje, paženklintame kardinaliai skirtingomis dviem rungtynių pusėmis.
Jeigu mačo pradžioje kauniečiai sunkiai rado būdų permesti per „Real“ milžino Walterio Tavareso iškeltas rankas, kitoje aikštelės pusėje spindėjo Chuma Okekės (8 taškai) ir Mario Hezonja (11 taškų) duetas, leidęs svečiams iš Ispanijos po pirmųjų 10 minučių pirmauti 29:25.
Tomas Masiulis dėl ankstyvų dviejų pražangų dar 5 mūšio minutę iš aikštelės buvo priverstas išimti pagrindinį vidurio puolėją Mosesą Wrightą, kuris vėliau tapo itin svarbiu faktoriumi po ilgosios pertraukos.
Įdomus momentas – W.Tavareso gynybą „Žalgirio“ vairininkas patikėjo Ąžuolui Tubeliui, o kai bokštas gaudavo kamuolį po krepšiu, tuomet prie jo spausdavosi po 2-3 kauniečių žaidėjus.
Kaip ir pirmajame mače Madride, taip ir rungtynėse Nemuno saloje puotavo „Žalgirio“ žvaigždė Sylvainas Francisco. Prancūzo blokas Andre Felizui ir vėliau sekęs tritaškis metimas pakėlė sirgalius ant kojų.
Po kelių minučių sirgaliai ant kojų jau stojosi iš pykčio dėl arbitrų dviejų švilpukų paeiliui prieš W.Tavaresą.
Nors šeimininkai stulbinamai atakavo nuo trijų taškų zonos (8 iš 13), po dviejų ketvirčių priekyje (55:53) vis tiek buvo „Real“.
Arena maksimaliai įsielektrino trečiojo ketvirčio viduryje, kai W.Tavaresas alkūne nubloškė Arną Butkevičių, už ką arbitrai po T.Masiulio paprašytos peržiūros milžinui iš Žaliojo Kyšulio salų skyrė nesportinę pražangą.
Dar vienas tautiečius supykdęs epizodas – teisėjų pražiopsotas Sergio Llullo linijos užmynimas, pasibaigęs Trey Lyleso tritaškiu.
Po ilgosios pertraukos dvikovos tempas ir rezultatyvumas nukrito.
„Žalgiriui“ per paskutines 4 minutes pavyko praleisti vos 2 svečių taškus, o pergalę nukalė S.Francisco baudų metimai, kuriuos jis realizavo iki mačo pabaigos likus 3,9 sekundės.
„Sveikinimai žaidėjams, kurie parodė charakterį ir ištraukė pergalę. Sveikinimai sirgaliams. Mes jautėme jų palaikymą. Kai laimi maža persvara, kiekviena smulki detalė tampa svarbia, – po pergalės kalbėjo Tomas Masiulis. – Pirmoji pusė, manau, buvo labai smagi sirgaliams, nes krito daug taškų, o antroje dalyje ėmėme fiziškiau gintis. Džiaugiamės, kad iškovojome pergalę.“
– Kaip jūsų akimis atrodė paskutinė ataka?
– Kažko daug pabaigoje neprikombinuosi. Idėja buvo žaisti per Cisco, kad jis turėtų kamuolį ir kažką kurtų. Jeigu dvigubintų jį, mes turime sistemas, kaip Cisco turėtų nusimesti kamuolį. Jis buvo agresyvus, o varžovai turėjo 4 pražangas. Cisco padarė maždaug tai, ko ir norėjome, kad veržtųsi ir būtų aktyvus. Džiaugiuosi, kad nemetė tritaškio, o ėjo link krepšio.
– O ar viskas pavyko paskutinėje gynyboje?
– Man mintis buvo, kad reiktų pramesti antrąjį baudos metimą, nes buvo likusios 3,9 sekundės. Tuo labiau, kai varžovas turi minutės pertraukėlę. Logiškai mąstant, „Real“ būtų metęs sunkesnį metimą, jeigu būtume prametę antrąją baudą. Bet gal tuomet būtų metę dvitaškį ir laimėtų? Gavau žinutę ir iš Stambulo, kodėl leidome įmesti (antrąją baudą). Reikės dar pamąstyti. Nigelas sakė, kad turime mesti ir gintis. Ir daug aplinkui kalbėjo. Tai – pamąstymai, turime nuspręsti, kada norime pramesti antrąją baudą.
– Kokių dar buvo žinučių iš Stambulo?
– „Su pergale“ (šypteli).
– Kas nutiko ketvirtajame kėlinyje, kai jus stumtelėjo Sergio Llullas ir po to apsižodžiavote?
– Pirmiausia tai yra emocijos, nes abu norime laimėti. Aš įžengiau į aikštelę, jis bėgo į kampą... Teisėjas turi mane išvaryti ar duoti techninę pražangą, o ne jis mane stumti. Jis mane nustūmė, o aš pasakiau, kad tu negali manęs stumdyti. Tai yra emocijos, dalis žaidimo. Viskas gražiai išsisprendė.
– Kiek pavyksta atsiriboti nuo visų skaičiavimų, „superkompiuterio“ prognozių?
– Mane labai pykdo tos „superkompiuterių“ prognozės. Man jas išmeta, aš jų neskaitau. Atrodo, kad nereikia net žaisti, kai „superkompiuteris“ po vienų sako „labai gerai“, o po kitų „labai blogai“. Matau tokias antraštes. Aš suprantu, kad turime koncentruotis į save, o ne į varžovus. Jeigu pralaiminėsime rungtynes, tuomet šansų neturėsime. Nereikia smarkiai žiūrėti į varžovą, reikia laimėti pačiam. Niekas kitas mums nepadės pasiekti to, ko norime.
– Kiek rungtynių planą keitė ankstyvos Moseso Wrighto pražangos?
– Svarbiausia, kad jis išliko kantrus. Tai – didžiulis Moseso postūmis į priekį, įgyta patirtis. Sezono pradžioje, man atrodo, jis būtų žaidęs kitaip, bet dabar išlaukė. Svarbiausia, kaip tu žaidi lemiamu momentu. Jis žino, ko mes norime ir kaip mes žaidžiame.
Tai pakeitė planą, bet kiti žaidėjai buvo pasiruošę. Jie turėjo savo privalumų, nes penktoje pozicijoje žaidė tai Sleva, tai Tubelis. Kažkiek reagavome. Mosesas ramiai jautėsi, svarbiausia, kad buvo kantrus.
– Kiek Walterio Tavareso aukštai keliamos alkūnės yra ties taisyklių pažeidimo riba?
– Mes žinome jį, nes esame žaidę daugybę rungtynių. Jis yra didelis, tad normalu, kad kažkur gausi. Kaip mes visada ir sakome, kai esi arti Tavareso, tu gausi iš alkūnės. Ar stovėsi per pusmetrį, ar arčiau, vis tiek tave užgaus. Jeigu bijai, tuomet eik į šoną. Tai – komandos pasiaukojimas. Tikrai reikia būti drąsiam, kai tokio ūgio žmogus mosikuojasi tokiomis alkūnėmis. Žinoma, suprantu ir jį, nes jis yra didelis, jam reikia pasidaryti daugiau vietos. Mes norėjome spaustis kuo labiau, kai Tavaresas gauna kamuolį. Norėjome stumti jį, kad jis mosikuotųsi. Taip ir norėjome. Bet reikia būti tikrai drąsiam, kad pasistatytum veidą prieš jį.
– Ką po rungtynių kalbėjotės su Nigelu Williamsu-Gossu, kuris prieš vieną geriausių gynybų Eurolygoje surinko dvigubą dublį?
– Mes su juo esame geruose santykiuose. Dar kartą pasikartosiu, kad turėti tokį žaidėją, su tokiu atsidavimu ir patirtimi, yra kažkas neįtikėtino. Jis užveda ir visus kitus, bando įtikinti, ką mes darome, ką galime pasiekti visi kartu darydami. Galvoju, kad jei darysime visi kartu, tai kažkiek šansų turėsime. Jeigu visi pagal save, tuomet bus blogiau. Toks ir pokalbis buvo, draugiškas. Smagu turėti tokį žaidėją.
– Ar baudų metimai yra psichologija?
– Aišku, kad psichologija. Galvojate, kad žaidėjai specialiai prameta? Todėl ir noriu, kad visa arena mus palaikytų, jei prameta Laurynas ar koks kitas žaidėjas. Kuo daugiau prameta, tuo daugiau palaikykite. Man įstrigo Serbijoje sirgaliai, kurie dar labiau ploja ir palaiko, jei žaidėjas prameta baudą. Patikėkite manimi, visi žaidėjai nori žaisti ir pataikyti, niekas specialiai neprameta. Lengva pasakyti „pataikykite“. Ateikite, prabėkite triskart per salę pirmyn atgal prie 15 tūkstančių sirgalių, o tuomet meskite baudų metimus. Jums sustings rankos, viskas sustings. Lengva pasakyti sėdint kažkur.
– Kaip reaguojate į vis dažnėjančius pranešimus, kad vienas ar kitas „Žalgirio“ žaidėjas yra susitaręs su kažkokiu kitu klubu? Ar tai neįlenda į galvą?
– Man tai nelabai, gal daugiau mūsų biuro žmonėms, kurie yra kažkiek nauji šiame versle. Aš nieko tokio tame nematau, nes žaidėjų kontraktai baigiasi, tad viskas yra normalu, kad jie kažką domina, juos kažkas kalbina. Agentai kalba, kažkas rašo vieną, kažkas kitą. Reikia kažkaip atsiriboti. Iš kitos pusės – jais domisi geriausi klubai, tad yra smagu. Mes negalime tam daryti įtakos, gandų nekomentuojame. Kiek esu šiame versle, tai gandų bus, tad labai normaliai į tai žiūriu.
– Ar nejaučiate pasikeitusios žaidėjų kūno kalbos?
– Ne. Tai ir yra svarbiausia. Kartais gal būdavo, kad jei žaidėjas turi naują kontraktą, tai rodo mažesnes pastangas. Manau, kad turime labai gerus žmones, labai gerus charakterius. Tai – didžiausias pliusas. Jie supranta, kad mes dar nieko nebaigėme ir galime palikti kažkokią žymę. Pavyks ar ne, nesvarbu, mes turime pabandyti padaryti savo darbą. Tikrai matyti, kad žaidėjai nori ir tiki tuo. Svarbiausia, kad kovėmės iki pabaigos, ne kaip Atėnuose, kai atrodė, kad „Panathinaikos“ labiau norėjo pergalės. Tai yra blogiausias dalykas. Šiandien matėsi, kad mes irgi labai smarkiai norėjome.
