Šeštus metus kritikos strėles į krepšininkus, trenerius, teisėjus, sirgalius, aptarnaujantį personalą ir net žurnalistus laidantys krepšinio chuliganai „Trys su nesportine“ (TSN) jau skaičiuoja beveik 10 tūkst. sekėjų socialiniame tinkle „Facebook“.
Geriausias žurnalisto klausimas, vis kartoju ir turbūt ilgai kartosiu, yra paklausti tiesiogiai – kodėl tu, Songaila, būtent antram kėliny, likus 3 minutėm, kai buvai ką tik išėjęs į aikštę ir buvai pilnas jėgų, žiūrėjai į kamuolį kaip į nubėgantį žvirblį.
Devyni išsišokėliai, apie kuriuos žino visi, bent kažkiek besidomintys krepšiniu. Karolis J., Karolis K., Lukas, Arnoldas, Rytis, Seržas, Deividas, Kęstas ir Danielius – jauni, įžvalgūs ir žodžio kišenėje neieškantys vaikinai, kasdien priverčiantys nusijuokti ar net išsižioti tūkstančius. „Mes esame tiesiog krepšinio entuziastai, kurie nevynioja žodžių į vatą“, – paprastai save ir savo kolegas apibūdina TSN sumanytojas Karolis Jachimavičius.
Internetinio žurnalo, kurį pats vadina stumykla įkūrėjas pagal profesiją yra žurnalistas, tačiau šiandieninėje sporto žurnalistikoje pasigenda tikros kritikos ir aštrių klausimų. Karolis pasakoja apie TSN idėją, komandą, krepšininkų lazdavojimus ir prasitaria, kad vienas žinomas žaidėjas už kritiką jam yra net grasinęs.
– Kaip kilo idėja įkurti tokį puslapį? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Viskas prasidėjo nuo „Tumblr“ platformos svetainėms – „Tumblr“ buvo labai daug vizualiai įdomių krepšinio tinklaraščių. Aš pradėjau kopijuoti nuotraukas į savo „Tumblr“ – istorines, kuriozines, plakatiškas. Tada turėjau apie 30 skaitytojų per dieną.
Užkalniškų, ramanauskiškų, tų fašistiškų „tu esi debilas, taip tau ir reikia, tu prasmek ir mirk“ nebuvo niekada. „Trys su nesportine“ yra krikščioniška stumykla. Tu esi debilas, pasikeisk, būk protingas.
Pagalvojau, kad galbūt feisbuke bus patogiau. Tiesiog persikėliau ten ir per dieną surinkau 200 skaitytojų. Po dviejų mėnesių buvo jau 500, o dabar turime beveik 10 tūkst. prenumeratorių „Facebook“. Šį gruodį šventėme „Trys su nesportine“ penkerių metų gimtadienį.
– O kodėl pavadinimas būtent „Trys su nesportine“?
– Buvo toks „Tumblr“ tinklaraštis „Hardwood Paroxysm“. Aš pagalvojau, kad reikia iš paties žaidimo ką nors originalaus sugalvoti.
Tada prisiminiau, kai mes sėdėjome su draugu Alytaus rungtynėse ir komandai labai vidutiniškai sekdavosi, o mes taip norėdavome, kad likus minutei būtų tie trys su nesportine. Reikia juk tikėti, kad dar kas nors gero bus. Trys su nesportine būtų trys taškai, baudos metimas ir dar kamuolys rankose. Potencialiai 6–7 taškai. Jis išreiškia viltį, tikėjimą laimėti.
Visai kaip tas garsusis Kauno plakatas, kuriame ryjama varlė dar išorėje esančiomis rankomis griebia gandrui už gerklės. Šalia parašyta – „Kaunieti, niekada nepasiduok“. O „Trys su nesportine“ sako – krepšininke, niekada nepasiduok.
– Kaip susibūrė „Trys su nesportine“ kolektyvas?
– Pradžioje buvau tik aš. Man tiesiog užkliūdavo už akių tie, kurie gerai rašo, supranta krepšinį. Svarbiausia, kad jie kritiški savo ir kitų atžvilgiu. Rašydavau jiems ir pasiūlydavau prisijungti. Iš pradžių Lukui, paskui Ryčiui, kuris dabar jau yra įtakingas žurnalistas, komentavęs LKL finalus. Prieš dvejus metus mes buvome trise, o dabar esam devyni. Aštuoni aktyvūs ir vienas žioplinėjantis, vieną kartą per 3 mėnesius kažką parašantis.
„Lietuvos ryte“ žaidęs Steponas Babrauskas persirengimo kambaryje man pradėjo grasinti, sakė, kad man gatvėje gali kažkas atsitikti ir patarė būti atsargesniam.
– „Facebook“ puslapiui devyni yra gana daug. Visi turite skirtingas interesų sferas ar ką nors ypatingo, kad kiekvienas skirtingai prisidėtumėte prie puslapio kūrimo?
– Kas ką nori, tas tą rašo, nes pinigų čia nėra. Visko pagrindas yra entuziazmas, todėl negaliu grasinti sankcijomis sakydamas, kad tu daryk tą, o tu daryk aną. Mes, aišku, šiek tiek tariamės, ką daryti ir ko nedaryti, kaip daryti. Bet nėra taip, kad būtume pasiskirstę vaidmenimis.
– O automatiškai interesų sferos neišsiskiria?
– Automatiškai taip, pavyksta. Pavyzdžiui Rytis, Karolis K., Arnoldas domisi LKL. Seržas ir Deividas domisi tik NBA. Bet, aišku, rašome ir apie kitas lygas bei reiškinius, vykstančius jose.
– Ar būna tarp jūsų nesutarimų, kuomet išsiskiria nuomonės tam tikrais klausimais?
– Kiekvieną dieną. Ir viešai padiskutuojame po tam tikrais įrašais. Iš esmės ir konfliktų yra buvę, pykčių, aistrų, prasivardžiavimų visokių, gėdinimų, smerkimų. Bet žeminimų, kad tu esi debilas ir taip tau reikia – niekada nėra buvę. Užkalniškų, ramanauskiškų, tų fašistiškų „tu esi debilas, taip tau ir reikia, tu prasmek ir mirk“ nebuvo niekada. „Trys su nesportine“ yra krikščioniška stumykla. Tu esi debilas, pasikeisk, būk protingas.
– O kuo gyvenime užsiima kiti „Trys su nesportine“ nariai?
– Rytis gyvena iš krepšinio, Lukas yra teisėjo padėjėjas, Kęstas – reklamos rašytojas, Seržas pardavinėja GPS sistemas, po Europą skraido, Deividas yra „Sportland“ vadybininkas, o Arnoldas – finansininkas. Kitas Karolis, ne aš, dirba lažybų bendrovėje, o Danielius, kuris nerašo, šiemet baigė mokyklą. Na, o aš šiuo metu esu namų virėjas, o pagal išsilavinimą – žurnalistas.
– Ar jūsų bendravimas apsiriboja tik „Trys su nesportine“ puslapiu?
– Žinoma, kad ne. Mes kartais visi susitinkame, leidžiame laiką kartu, žaidžiame krepšinį, aptarinėjame tinklininkes, dainuojame šansonus. Tapome visai gerais draugais, ne vien tik kolegomis, bičiuliais, rašytojais ir tinklaraštininkais.
Uoj, tai pas mus stumykla. Kitaip turbūt ir neišeitų. Mes ir norime, kad taip būtų. Kam vynioti žodžius į vatą?
– Kaip apibūdintumėte „Trys su nesportine“ kolektyvą? Krepšinio ekspertai? Komentatoriai?
– Mes esame krepšinio entuziastai, kuriems patinka arba nepatinka tai, ką jie mato aikštelėje arba apskritai krepšinyje. Tai nėra puslapis vien tik apie profesionalų krepšinį. Aišku, jis skaitomiausias, bet mūsų tikslas yra rašyti apskritai apie krepšinį. Nebūtinai profesionalų.
– Ar turite kokių vidinių taisyklių, pavyzdžiui, ko negalima rašyti?
– Vienintelė mūsų taisyklė yra ta, kad negali būti rasizmo.
– Ir tai vienintelė taisyklė? Nes jūsų turinys, švelniai tariant, šiurkštokas trenerių ar žaidėjų atžvilgiu...
– Uoj, tai pas mus stumykla. Kitaip turbūt ir neišeitų. Mes ir norime, kad taip būtų. Kam vynioti žodžius į vatą? Svarbiausia viską sakyti kuo tiesiau ir vaizdžiau.
– Kaip manote, ar dėl to tiek gerbėjų ir turite?
– Aš manau, kad taip. Vienu metu dirbau reporteriu „Lietuvos ryto“ rungtynėse „Uroboro“ puslapiui. Tada dar nebuvo TSN. Man buvo labai keista, kiek mažai yra kritikos ir kaip yra baiminamasi paklausti žaidėjo apie bet kokį jo sprendimą.
Apskritai, žurnalistai bijo tiesiai šviesiai paklausti konkretaus dalyko. Jie tiesiog klausia, kokios yra pralaimėjimo priežastys ir visiškai nekvestionuoja pačių žaidėjų. Tada vaikštoma aplinkui ir surenkama tai, ką krepšininkai patys savo noru ir savo iniciatyva neklausti pasako. Man tai buvo labai keista ir aš labai norėjau šitą dalyką pakeisti. Tai dabar labai atsispindi TSN veikloje. Pralaimėjimo priežastis gali matyti ir žurnalistas.
Geriausias žurnalisto klausimas, vis kartoju ir turbūt ilgai kartosiu, yra paklausti tiesiogiai – kodėl tu, Songaila, būtent antram kėliny, likus 3 minutėm, kai buvai ką tik išėjęs į aikštę ir buvai pilnas jėgų, žiūrėjai į kamuolį kaip į nubėgantį žvirblį. Nors aiškiai galėjai dėti porą papildomų žingsnių ir tą kamuolį pagriebti. Kodėl taip pasielgei?
– Bet krepšininkai irgi žmonės, jie gali suklysti...
– Tai taip. Jie taip pat gali ir atsakyti. Be abejo, gali suklysti. Bet kokia tai klaida buvo? Ar ji buvo netyčinė, ar tai tiesiog tingėjimas? Jei nepastebėjo, tai nepastebėjo, būna kartais. Gal jis užsisuko, gal jam tuo metu reikėjo žmogų atitverti, gal kažką gaudyt reikėjo, kad galimą pasą užblokuotų ar panašiai. Visokių variantų gali būti. To ir reikia klausti.
– Gal pamenate kokį daug aistrų sukėlusį įrašą? Gal net atsakymo sulaukėte iš to žaidėjo, apie kurį buvo rašoma?
Trys su nesportine būtų trys taškai, baudos metimas ir dar kamuolys rankose. Potencialiai 6–7 taškai. Jis išreiškia viltį, tikėjimą laimėti.
– Kaip ir ne, tokio atvejo nebuvo. Šiaip daugiausia juokų ir kalbų mums sukelia kai kurių skaitytojų nenoras žiūrėti į tam tikrus įvykius kritiškai, o vienas iš TSN principų būtent ir yra į viską žiūrėti kritiškai. Tai nereiškia, kad turime tik neigiamai vertinti ir ieškoti tik blogų dalykų. Kritiškai vertinti yra tiesiog vertinti. Pasakyti „puiku“ taip pat yra kritiškas požiūris.
Pavyzdžiui: „Vakar buvai pernykščių bulvių maišas, šiandien sugriebei net tuos kamuolius, kurių per visą karjerą negriebdavai, būdamas „centras“ suorganizavai penkias greitas atakas, perėmei septynis kamuolius iš įžaidėjų – puiku“. Tai taip pat kritiškas požiūris.
Kritiškas požiūris yra sverti žmogaus veiksmus ir sakyti, ar jie yra geri ar blogi. Kiekvieno pareiga yra būti kritiškam visur ir visada.
– Kiek pas mus, Lietuvoje, yra profesionalaus požiūrio į rezultatus, žaidėjus, įvykius krepšinio pasaulyje ir kiek galbūt trūksta?
– Kritiško požiūrio visada trūksta. Jo niekada nebūna per daug. Manau, kad tiek jaunesni, tiek vyresni ekspertai per mažai akcentuoja konkrečius sprendimus. Jie viską suveda į abstrakcijas. Jei kas nors nesužaidė, tai sako, kad gynyba buvo tokia ir tokia. Ir komentarų Lietuvos žiniasklaidoje iš tikrųjų yra per mažai. Man to irgi labai trūko, kai aš pradėjau rašyti apie krepšinį. Tiesiog gilesnės analizės trūksta.
Ekspertams tikrai nestinga nusimanymo, kaip reikia atsitverti ar ką blogai pikenrole daro Valančiūnas. Tiesiog jie nekalba apie tai konkrečiai. Anksčiau to buvo labai mažai. Dabar to po truputį daugėja ir aš tikiuosi, kad daugės. Esu įsitikinęs, kad tai labai skatina susidomėjimą krepšiniu. Ir naudinga ne tik sirgaliams, kai jie mokosi žaisti ir mokosi suprasti, bet ir krepšininkams. Kai jų žaidimas yra viešai kritikuojamas, tada ir jie patys tempiasi. Tarp kitko, TSN skaito ir daug krepšininkų.
Tai aš ir pasakiau, kad „Real“ kaip ereliai sukapojo „Žalgirį“, suėdė, o po erelių kirmėlės pervirškino. Tokio lygio buvo pralaimėjimas... Žiaurus...
– Ar nesulaukiate žinučių iš krepšininkų, kurie jautriau sureaguoja į jūsų kuriamą turinį?
– Tiesiogiai tai ne.
– O netiesiogiai?
– Yra buvę. Seniau aš dariau laidą „Įžengsiu į aikštę“, kuri iš esmės šiek tiek susijusi su TSN. „Lietuvos ryte“ žaidęs Steponas Babrauskas persirengimo kambaryje man pradėjo grasinti, sakė, kad man gatvėje gali kažkas atsitikti ir patarė būti atsargesniam.
Žinojau, kad tarp sirgalių yra vaikščiojančių ant nepakaltinamumo ribos ir kad pats Stepas fermos narve su vištom augęs, kad gali sirgalių prašyt mane užpult – juokinga nebuvo.
– Sunku patikėti... Jis rimtai taip ėmė ir pasakė?
– Taip, jis rimtai taip pasakė. Dar šalia sėdėjo Darius Songaila ir nebyliai pataikūniškai Stepui irgi pritarė.
– Bent jau supratote, dėl ko jie taip elgėsi?
– Tai buvo būtent dėl kritikos. Nes, jei rimtai, Stepas tuo metu buvo prasčiausias žaidėjas, gaunantis nepelnytai daug laiko. Jis negalėjo įmesti iš po krepšio. Jis iki šiol turbūt negali įmesti normaliai. Stepas visada įlipa į medį.
Kai 2011-ais metais LKL finale „Lietuvos rytas“ žaidė su „Žalgiriu“, Babrauskas per vienas rungtynes gal 9 kartus veržėsi į baudos aikštelę ir nė karto normaliai neįmetė. Visada išeidavo lipimai į medį. Tai buvo ryškiausias Stepo mediniškumo pavyzdys. Ir jis tikrai nemoka mesti iš po krepšio. Jis turi problemų. Mažai pašoka.
Na, gera jo pusė yra ta, kad jis yra vidutiniškas tritaškininkas. Bet jis tuo metu tikrai buvo silpniausias žaidėjas ir komandos kapitonas dėl to, kad daug loja. Tai aš vis pasakydavau kažką apie tai. Arba apskritai apie „Lietuvos rytą“. Prie pataikavimo pripratusiam Stepui buvo šokas, kad kažkas kalba tai, ką galvoja.
– Kiek žinau, jūsų laida „Įžengsiu į aikštę“ tada ir akreditacijos neteko..
– Taip. Dėl mano vaizdingos kritikos „Lietuvos rytas“ ir „Žalgiris“ nebedavė akreditacijų. Paulius Motiejūnas, „Žalgirio“ generalinis direktorius, net rašė Žurnalistų sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui, neva kaip taip galima. Tai buvo po to, kai „Žalgiris“ žiauriai pralošė prieš Madrido „Real“.
Jų tunisietis centras paskutinėje atakoje blokavo „Žalgirio“ metimą, pagavo kamuolį, metė perdavimą, pats užbėgo ir dėjo į krepšį. Tai aš ir pasakiau, kad „Real“ kaip ereliai sukapojo „Žalgirį“, suėdė, o po erelių kirmėlės pervirškino. Tokio lygio buvo pralaimėjimas... Žiaurus...
Aš jaučiau, kad mano toks apibūdinimas gali jiems nepatikti, nes tai vaizdinga ir gana neįprasta. Bet iš tiesų tai buvo tinkami žodžiai apibūdinti tokį žiaurų pralaimėjimą.
– Kaip manote, ar su puslapio sekėjų skaičiumi auga atsakomybė?
– Ne, atsakomybės jausmas nuo to nesikeičia. Kaip pradžioje rimtai į tai žiūrėjau, taip ir dabar žiūriu.
– Kaip apibrėžtumėte savo auditoriją? Kokie žmonės jus skaito?
– Krepšinio mėgėjai. Mes savo turinį skiriame jiems, o skaito ir tie, kurie nelabai tuo domisi. Statistikos nežiūrime, bet mūsų auditoriją galima nusakyti kaip jaunus vaikinus ar vyrus, iki kokių 35 m. Vyresnių žmonių jau mažiau.
Ir svarbiausia, pastebiu, kad tai, ką mes rašome, atsispindi jaunuolių žaidime ir turi įtakos jų žaidimo stiliui. Ne vien pavienėse rungtynėse – kad jie pradėjo daugiau dėmesio driblingui, jėgai skirti. Suaugę krepšininkai taip pat kreipia dėmesį į tai, bet jų žaidimas jau yra labiau susiformavęs.
– Turite jau beveik 10 tūkst. sekėjų. Jaučiatės populiarūs?
– Populiarūs greičiausiai būtume, jei mus visus atpažintų gatvėje ir būtume kaip Mamontovas, kuris kartais važiuoja dviračiu su gobtuvu ir akiniais nuo saulės, kad jo neatpažintų. Tai jeigu tektų kartais apsimetinėti, kad nesam tuo, kuo esam, tada turbūt galima būtų sakyti, kad mes populiarūs.
Sulaukiu aš atsiliepimų apie laidą ar puslapį. Kartais baruose žmonės prieina ir pasako komplimentų. Tai gal galima sakyti, kad mane šiek tiek atpažįsta. 10 tūkst. krepšinio fanatikų, mano galva, yra labai normalus rezultatas.
– O kokie „Trys su nesportine“ ateities planai? Esu pastebėjusi, kad kilo kalbų apie žurnalo kūrimą...
– Mes ir esame žurnalas. Tik internetinis. Viskas prasidėjo nuo iliustracijų, vaizdinių. Aš laikau „Tris su nesportine“ žurnalu.
– Nekyla minčių apie popierinį variantą?
– Aš labai atsargiai žiūriu į popierių, tačiau niekada nesakau ne. Esu dirbęs žurnale „FHM“. Žinau, kad tai yra labai rizikingas verslas. Taip, jis smagus, bet gali labai greitai baigtis. Todėl į tai žiūriu labai atsargiai. Konkrečiai su TSN aš ateities nesieju. Bet visko gali būti. Kol kas nežinau ir nesakau ne.
