Rinktinių langai yra patrauklūs tuo, kad ištisus metus leidžia gyventi nacionalinės komandos ritmu, taip vis žadindami sirgalių susidomėjimą krepšiniu. Pripažinkime – Lietuvos rinktinės pasirodymai oficialiuose turnyruose yra vienas laukiamiausių metų įvykių šalyje, apie kurį porą savaičių kalba ir vaikai, ir bobutės.
Tai yra lietuviška klasika. Visai kaip Eurovizijos fenomenas.
Nesąmoninga, kai negali atstovauti savo šaliai. Nesuprantu tų užkulisinių dalykų. Tik suprantu, kad pirmąkart gyvenime neturiu pasirinkimo: žaisti už rinktinę ar ne.
Maža to, naujas FIBA tvarkaraštis kas ketverius metus suteiks visiems žaidėjams visiškai laisvą vasarą, be jokių nacionalinių komandų rungtynių.
Paskaičiuota, kad žaidėjų krūvis per kiekvieną olimpinį ciklą sumažės net 26 procentais. Trumpesnės pasiruošimo stovyklos (vietoj 5 savaičių – 4), mažiau treniruočių ir daugiau rungtynių, mažėjanti traumų tikimybė – viskas, apie ką svajoja krepšininkai.
Bet imdamasi esminių pokyčių FIBA padarė vieną didžiausią klaidą. Tarptautinė krepšinio organizacija įtvirtino naują formatą remdamasi savo specialistų skaičiavimais ir nuojautomis. Bet kodėl niekas nepaklausė, ko nori geriausi žaidėjai – pagrindiniai krepšinio herojai?
Tarptautiniame krepšinyje neegzistuoja jokia veikli žaidėjų asociacija, kuri galėtų apginti krepšininkų teises ir norus, derinti juos su krepšinio organizacijų ruošiamomis naujovėmis. Pavyzdžiui, NBA bene nepriekaištingai veikia NBA žaidėjų asociacija (NBPA), kuri kaskart išsireikalauja sau tinkamas sąlygas ir neleidžia krepšininkų judinti kaip marionečių pagal NBA klubų savininkų įnorius.
Europoje tokia struktūra dar neegzistuoja. O tokiai ir veikti būtų sudėtinga. NBPA veikia pagal bendrus JAV įstatymus, o tokioje Europoje, kurią sudaro maždaug pusšimtis valstybių, būtų sunku pritaikyti visiems vienodus standartus.
Kita vertus, tai nereiškia, kad veiksmingos žaidėjų asociacijos trūkumas leidžia FIBA priimti esminius sprendimus, nepasitarus su geriausiais krepšininkais.
FIBA nusprendė, kaip geriau bus žaidėjams, nors žaidėjų nuomonės neatsiklausė.
„Su kitais treneriais esame juokavę, kad jei kas leistų trenerių ir žaidėjų atstovams susėsti prie vieno stalo, greičiau nei per valandą sutartume dėl tvarkaraščio. Arba dviejų: vieno su langais, kito – be jų“, – 24sek pasakojo Lietuvos rinktinės treneris Dainius Adomaitis.
Kai sprendimas buvo priimtas, FIBA neiškomunikavo naujo tvarkaraščio naudos taip, kad kiekvienas krepšininkas suprastų, kas įvyko, kodėl įvyko ir ką tai duos kiekvienam asmeniškai.
Kas iš to išėjo? Žaidėjai spjaudosi ir piktinasi, net jei šis modelis jiems gali pasiūlyti daugiau privalumų nei trūkumų.
Baisiausia, kad kai kurie krepšininkai dabar bus atkirsti nuo rinktinės – mylimiausios savo komandos, kuriai visada norėtų atstovauti.
„Nesąmoninga, kai negali atstovauti savo šaliai. Tokie ir vertinimai. Nesuprantu tų užkulisinių dalykų. Tik suprantu, kad pirmąkart gyvenime neturiu pasirinkimo: žaisti už rinktinę ar ne.
Visada būdavo vasara, kur turėdavai balsą. O dabar šiuo atveju tavo balsas atimtas“, – pyko M.Kalnietis, Milane 24sek įvertinęs naują FIBA tvarkaraštį.
M.Kalnietis tapo Eurolygos principų auka. Jeigu Eurolyga liepą būtų paskelbusi tvarkaraštį, kuris nesikirstų su nacionalinių komandų rungtynėmis 2019-ųjų pasaulio čempionato atrankoje, jis būtų galėjęs išvykti į Kosovą. Jam dabar nebūtų reikėję sukti galvos, kaip ištrūkti iš Milano ir pažaisti už Lietuvą bent rungtynėms su Lenkija.
Kita vertus, daug geriausių Europos krepšininkų vis tiek liko be pasirinkimo. Tai – Senojo žemyno žvaigždės iš NBA.
„Net buvo kilusi mintis, kad bus žiauriai žiauriai įdomu žiūrėti į rinktinę per televizorių, – prieš NBA sezono startą 24sek pasakojo M.Kuzminskas. – Kur lyg ir galėtum žaisti, turėtum žaisti, norėtum, bet negali to padaryti.“
24sek pakalbino grupelę geriausių Lietuvos krepšininkų ir paklausė, ką jie mano apie naują FIBA sistemą. Kai kurie žaidėjai stebėjosi, kad ką padaro žurnalistai, negalėjo padaryti FIBA atstovai – pasiteirauti jų nuomonės.
Paulius Jankūnas: „Eurolyga buvo pasiūliusi rengti turnyrus anksčiau. Kaip futbole, kai sužaidi sezoną, truputį pasiruoši, kol dar neišėjęs iš formos ir svorio nepriaugęs (šypsosi), dalyvauji čempionate ir turi atostogas.
Galbūt taip būtų geriausia. Reikėtų diskutuoti, bet ką siūlo FIBA, manau, yra savanaudiška ir nepriimtina.“
Lukas Lekavičius: „Kaip ir daugumos, mano nuomonė ta pati – tai yra nesąmonė. Nenoriu labai apie tai plėstis, bet ir taip viskas aišku, kad geriausia išspręsti situaciją – palikti taip, kaip buvo.“
Mindaugas Kuzminskas: „Aš manau, kad mes – žaidėjai, per mažai žinome.
Manau, kad to šaknys yra daug gilesnės. Nemanau, kad kalti vieni ar kiti. Tiek FIBA, tiek Eurolyga rodo šiek tiek per daug principų, užuot ieškotų kažkokių kompromisų.
Nesąmonė, kai lapkričio mėnesį žaidi už klubą, o kažkas kitas žaidžia už tavo šalį, nors irgi nori ten būti.
Tad mums, žaidėjams, komentuoti sunku, nes šaknys yra daug gilesnės.“
Renaldas Seibutis: „Tai kokia čia rinktinė, kai negali žaisti visi žaidėjai? Tada jos negalima vadinti rinktine, nes joje turi rungtyniauti tuo metu geriausi žaidėjai. Atstovauti savo šaliai ir būti šalies veidu.
Turi stengtis pasiekti geriausių rezultatų esant geriausios sudėties. Ir tada aiškintis, ar gali vadintis geriausiu. O čia... Nežinau, kaip tada pavadinti tokią rinktinę: studentų rinktinė? Antroji rinktinė?
Tai taip ir matau idealų variantą: ir pasižaidi, ir rinktinei atstovauji, ir pailsi (juokiasi). Gal sutrumpint sezoną? (juokiasi) Nežinau...“
Artūras Gudaitis: „Čia yra nesąmonė. Tos rinktinės, kurios žais per langus, neturės stipriausios sudėties. Manau, dėl to prarandama labai daug. Pirmiausia, žiūrovus. Kaip sirgalius, aš nenorėčiau žiūrėti į rinktinę, kurioje žaidžia ne pagrindiniai žaidėjai.
Manau, sistema turėtų būti visada ta pati: atranka prieš čempionatą ir čempionatas vasaros metu.
Senas modelis buvo geras. Žaidėjai vargsta sezono metu, bet atstovavimas savo šaliai... Turi būti visi stipriausi žaidėjai.
Nesąmonė, kai lapkričio mėnesį žaidi už klubą, o kažkas kitas žaidžia už tavo šalį, nors irgi nori ten būti. Nežinau... Turi būti senas formatas, koks buvo.“
Edgaras Ulanovas: „Kiek esu matęs tų siūlomų variantų, manau, kad patraukliausias modelis iškart po sezono rinktis į 2–3 savaičių stovyklą, sužaisti čempionatą ir tada turėti maždaug 1,5 laisvo mėnesio iki sezono pradžios. Manau, šis variantas būtų geriausias.
O dabar... Šis variantas yra absurdiškas. Sunku būtų pagalvoti, kaip reikėtų sužaisti rungtynes už rinktinę, po to – už komandą. Tiesiog absurdiška.“
Marius Grigonis: „Ši nauja sistema man nelabai patinka. Beveik per kiekvieną langą žais skirtinga komanda. Žmonės negalės pamatyti geriausių šalies žaidėjų. Ypač nukentės stipriausios rinktinės, nes jų pagrindas – NBA ir Eurolygos krepšininkai. Nemanau, kad žmonėms bus įdomu žiūrėti pasaulio čempionatą, kai į jį nepateks elitinės rinktinės.
O kaip ką keisčiau, net nežinau. Jei klubinis sezonas baigtųsi anksčiau, ne birželio pabaigoje, gal būtų galima pailsėti ir žaisti čempionatą rugpjūčio pradžioje. Vis tiek NBA niekada neišleis žaidėjų, tad geriau palikti tą sistemą, kuri ir buvo – žaisti vasarą.“
Adas Juškevičius: „Man keista, kam reikia keisti modelį, kuris veikė gerai. Negirdėjau, kad kažkas dėl vasarą rengiamų čempionatų turėtų didelių problemų.
Vasaros antra pusė, manau, geriausias laikas rengti tokius čempionatus, nes tai idealus laikotarpis žaidėjams. Tai taip pat nesudaro labai didelių problemų klubams, užpildo tą didelį tarpą tarp sezono pabaigos ir pradžios.
Už nacionalinę komandą turi žaisti geriausi šalies krepšininkai ir tam turi būti sudarytos sąlygos. Dabar matome, kad to padaryti neišeina. Tai yra situacija, kurią reikia spręsti.
Kita vertus, tai didelis šansas kitiems žaidėjams, kurie galbūt niekada nebūtų gavę progos žaisti Lietuvos rinktinėje ir parodyti savo potencialo.
Tikiuosi, kad konfliktas tarp FIBA ir Eurolygos išsispręs taikiai. Juk ten sėdi protingi žmonės. Tikiu, kad Europos krepšiniui jie nori gero.“
