Prahą užplūdo daugiau nei pusė tūkstančio „Ryto“ aistruolių, bet čekai buvo gerai pasiruošę dorotis su užduotimis tiek aikštėje, tiek už jos ribų.
Aplinkinius rajonus dar likus daugiau nei valandai iki rungtynių galinga eisena išbudinę „Ryto“ sirgaliai užpildė bene ketvirtį 2,5 tūkst. žiūrovų talpinančios „Kralovka“ arenos ir kūrė nuostabų palaikymą savo komandai, tačiau čekai darė viską, kad vilniečiai girdėtųsi kuo prasčiau.
Pasitaikius kiekvienai proga ant ištaigingos pakylos įsitaisęs arenos didžėjus užgrodavo muziką pilnu garsu, o jam padėjo ir dūdomis apsiginklavę eiliniai Nimburko ekipos sirgaliai ir šešis būgnus į Prahą atsitempę aktyvaus ERA komandos palaikymo atstovai, kurių 15min priskaičiavo vos 17-ka.
Panašių žabangų čekai priruošė ir „Ryto“ krepšininkams.
Ignas Sargiūnas sužaidus vos dvi minutes jau kvietė komandos draugus į pasitarimą, kai Tony Perkinsas smeigė tritaškį su Martyno Paliukėno pražanga, o Čekijos čempionai iškart šovė į priekį 11:3.
Vilniečiai prabudo, dar pirmajame kėlinyje persvėrė rezultatą, bet specifinė Nimburko gynyba ir begalinės pastangos atkirtinėjant nuo kamuolio „Ryto“ lyderius Jerricką Hardingą ir Igną Sargiūną veikė.
Antrame ketvirtyje vilniečiai vienu metu taškų nepelnė beveik 4 minutes, o didžiausias komandos šviesulys buvo Gytis Masiulis. Nuo suolo pakilęs aukštaūgis antrame kėlinyje vienas surinko net 14 naudingumo balų (likę „Ryto“ žaidėjai – vos 3) ir išlaikė „Rytą“ rungtynėse, kuriose čekai nežymiai pirmavo po beprotiško Ondrejaus Sehnalo šūvio su pirmos rungtynių pusės sirena.
Nieko dykai varžovai nedavė ir po ilgosios pertraukos. Sezoną dar Kėdainių „Nevėžyje“ pradėjęs Tony Perkinsas kurį laiką tapo nesprendžiama mįsle vilniečiams, prasiveržimais rinkdamas 6 taškus, o puolime vargę ir tik per dideles kančias taškus rinkę „Ryto“ žaidėjai vis labiau emocijas nukreipė ne į savo žaidimą, o į teisėjų švilpukus.
Čekiškas barikadas laužyti pavyko tik Jerrickui Hardingui, kuris sukūrė pirmus 10 „Ryto“ taškų ketvirtajame kėlinyje, bet tuomet, kai gynybos sistemą kiek pakeitę vilniečiai sugebėjo apsiginti, pelnyti taškų jie niekaip neįstengė.
Per paskutines 5 minutes nė viena komanda nepataikė metimų iš žaidimo, aikštėje vyravo chaosas, svečiai vieną po kito pro šalį švaistė baudų metimus ir atrodė, kad išsigelbėti jau nepavyks ir teks dėl bilieto į finalo ketvertą kovoti kitą savaitę Vilniuje.
Tačiau vilniečiai gavo dar vieną šansą, o juo pasinaudojęs Ignas Sargiūnas išprovokavo pražangą mesdamas tritaškį ir sumetęs dvi baudas pagaliau išvedė „Rytą“ į priekį.
Šansą dar turėjęs Jaromiras Bohačikas prametė, o „Rytas“ ir šimtai jo sirgalių pasileido į euforiją – 70:69 ir iškovotas bilietą į Badaloną, nors per visas rungtynes „Rytas“ pirmavo vos 5 minutes ir niekada neturėjo didesnės nei 2 taškų persvaros.
„Gal norite pasimatuoti?“ – žengęs iš žaidėjų rūbinės, kurioje buvo iki paskutinio siūlo išmaudytas vandeniu, 15min žurnalistui akį pamerkė „Ryto“ treneris.
Vėliau jis stabtelėjo išsamesniam pokalbiui apie tai, kaip „Rytas“ galiausiai peržengė rubikoną ir sugebėjo pasiekti vieną esminių savo uždavinių.
„21 procentas liko, – nuo ausies iki ausies šypsojosi G.Žibėnas, į pokalbį su nuo žinučių kaistančiu telefonu rankose. – Jeigu rimtai, tai didelė pergalė mums – organizacijai, fanams, žaidėjams, treneriams, visiems, kas susiję su „Rytu“. Šitą pergalę, šitą sėkmę pasiekti reikėjo prieš tai patirti daug nesėkmių.
Pirmiausia, prieš Manresą prieš trejus metus, kai labai stipriai išmokome, jog negalime mėtyti taškų tarpusavio rungtynėse. Manau, kad šiemet mes tą labai aiškiai padarėme žaisdami namuose su Le Manu.
Kitame sezone mes paėmėme Marcusą Fosterį per anksti, kas įkrintamosiose nepadėjo, pralaimėjome prieš „Peristeri“. Šiemet Caroline'ą ir Speedy mes pasiėmėme labai geru metu. Tai gal kainavo kažkiek pralaimėjimų vietinėje lygoje, bet tai yra procesas ir mes nepanikavome, kai kažkas už nugaros gal ir galėjo panikuoti.
Pernai lemiamos rungtynės prieš „Galatasaray“ išvykoje gal paruošė mus šių metų lemiamoms rungtynėms prieš „Galata“. Daug tokių nesėkmių vedė mus į sėkmę.
Pernai turėjome 2-1 po pirmo rato „Top 16“ etape, bet Tubelis gavo traumą. Daug tokių nepalankių dalykų. Be to, į mūsų grupę atėjo ir „Galatasaray“, ir Malaga, nors mes laimėjome pirmą grupę.
Šiemet palankesni burtai, bet tokia yra Čempionų lyga. Vienais metais ta sėkmė bus, kitais – ne. Reikia išmokti tas pamokas ir aš manau, kad mes nusipelnėme būti čia, kur dabar būsime.
Nusipelnė ir mūsų fanai, jie nusipelnė labai daug čekiško alaus. Manau, kad spės paragauti, vis tiek geriausias pasaulyje, tad kažkiek Prahos ekonomiką pakels.“
– Kaip šiandien pavyko išsikapstyti, kai tiek daug kartų priartėjote, bet niekaip neperlaužėte?
– Lipimas į kalną buvo visas rungtynes. Niekas nesakė, kad bus lengva. Teoriškai, tai buvo lengviausias varžovas, bet praktiškai, kaip matėte, tai buvo sunkiausias varžovas, nes buvo didelė įtampa. Tą favorito etiketę bandėme nusikratyti, bet ji tikrai mus slėgė. Nėra ką slėpti. Dėl to gavosi tokios sunkios rungtynės. Žinojome, kad varžovai nenorės, jog švęstume jų teritorijoje.
Prasidėjus ketvirtam kėliniui buvo minus aštuoni ir turbūt kas lėmė sugrįžimą, tai pakeista gynybinė sistema. Pradėjome dažniau keistis [ginamaisiais], per lemiamą rungtynių ketvirtį jie įmetė 9 taškus. Per „negaliu“, per kančias, ataka po atakos – tik šitaip.
Kas dar lėmė, tai kad niekas iš komandos narių nesupanikavo. Žinojome, kad prie tokio triukšmo komunikacijos bus nedaug, bet svarbiausia, kad nerodėme panikos. Ar teisėjo sprendimas, ar nesėkmė, ar prarastas kamuolys – panikos nebuvo.
Manau, kad šie žaidėjai yra nusipelnę to, ką jie turės Badalonoje. Manau, kad jie jau tapo geresniais žaidėjais, nes įrodė, kad gali žaisti laiminčiose komandose. Tai labai svarbu kiekvieno žaidėjo CV.
– Jerrickui Hardingui pirmoje rungtynių pusėje buvo sunku, nė vieno pataikyto metimo. Kaip jis įsivažiavo po to?
– Išprovokavo nemažai pražangų. Susirado ir taikinių – atsivedė ar Shumate, ar Bohačiką. Jis žinojo, kad turi atakuoti, visos šviesos eina į jį arba Sargiūną. Bet iki šių rungtynių nebūtume atėję nei be Masiulio fantastiškų rungtynių, nei be Lukošiaus fantastiškų rungtynių. Tų rungtynių iš jų niekas neatims. Visi žaidėjai įrodė, kad gali žaisti laiminčioje komandoje. Taip, mes nieko nelaimėjome, sezonas nesibaigė ir gali būti visokių duobių, bet kuo didžiuojuosi, tai kad žaidėjai yra kartu. Galbūt kartais nežaidžiame gražiausio krepšinio, bet rezultatas yra, jo niekas jau neatims.
– Igno Sargiūno šaltakraujiškumas lemiamu metu jau turbūt nebestebina? Tiesiog Sargiūno pasaulis, kuriame mes gyvename?
– Sargiūno pasaulis, kuriame mes gyvename... Pirmą baudą prametė ir kažkiek priminė praėjusių metų rungtynes (I.Sargiūnas prametė baudą dramatiškai po Sylvaino Francisco pataikyto tritaškio pasibaigusiose LKL finalo serijos rungtynėse – past.). Pamiršęs buvo, tai priminėme (juokiasi). Šaunuolis, susimetė antrą ir trečią. Kai Bohačikas paleido lemiamą metimą, galvojome, kad negali tas pats žaidėjas durti tą tritaškį, nors neblogą išsimetė. Svarbiausia buvo nesubauduoti, kad mestų kuo sunkesnį metimą, buvome susitarę kur keistis ir nesikeisti, o žaidėjai gerai išpildė. Krepšinio dievai šiandien vilkėjo raudoną spalvą.
– Kokia buvo jūsų emocija po to netaiklaus Bohačiko metimo – džiaugsmas, atodūsis, nusiristas akmuo?
– Nesupratau, dabar net nesuprantu. Rūbinėje šnekame, kad tos euforijos buvo žymiai daugiau po pergalės išvykoje prieš „Galatasaray“ negu šiandien – net nelabai supratome, kas dar įvyko. Gal grįžę į viešbutį, atsigėrę vandens suprasime geriau (šypsosi).
– Po pergalės prieš „Galatasaray“ sakėte, kad džiaugiatės, jog jūsų neapipylė vandeniu, nes tai rodo, kad komanda nori daugiau. Dabar jus išmaudė – ar tai reiškia, kad komandai jau užtenka šio finalo ketverto?
– Tai reiškia, kad nusikratėme įtampą. Paleidome emociją, nes tos įtampos buvo, favorito etiketė slėgė. Sakyčiau, sunkiausios rungtynės karjeroje. Tos rungtynės, kur žaidi finaluose ir nesi favoritu, jos, patikėkite manimi, nėra sunkios. Jomis tiesiog mėgaujiesi, ypač jeigu laimi. Bet tokios rungtynės, kurias norisi laimėti, kurias žinai, kad gali laimėti, yra pačios sunkiausios. Dar nesuprantame.
– Augustas Marčiulionis sakė, kad išvydęs „Ryto“ sirgalių minią buvo šokiruotas. O jūs?
– Prieš rungtynes, kai žaidėjai susėda ir primenu pirmą derinį, niekas manęs negirdėjo. Tas ausis kišo prie manęs, bet nieko nesigirdėjo. Buvo maždaug taip. Arena specifinė, toks aidas yra. Reikėjo šiandien išgyventi ir džiaugiuosi, kad pavyko su fanų pagalba. Vau, užnugaris... Šita fanų jūra to nusipelno. Metai iš metų jie nenusisuka nuo komandos, nors būna ir sunkiau, kažkoks fiasko. Jie išlaukė savo momento ir Badalonoje mėgausis ne tik saule, bet ir geromis rungtynėmis.
– Turbūt kitos rungtynės su „Šiauliais“ bus sunkiausios šiame sezone?
– (Juokiasi) Nebus lengva, bet visi mes profesionalai, norisi tuo tikėti. Ir žaidėjai patys tą supranta, nesinori prarasti namų pranašumo (LKL atkrintamosiose – past.). Manau, žaidėjai bus pasiruošę. Duodame jiems papildomą laisvą dieną ir manau, kad sugrįšime į save. Ačiū dievui, visi sveiki. Manau, turime daug šansų ne tik prieš „Šiaulius“, bet ir kažką įdomiau nuveikti šiame sezone.
– Po rungtynių prieš „Galatasaray“ sakėte, kad reikia papildymo kuo greičiau ir tą papildymą gavote (Martyną Echodą – past.), bet per 80 minučių ketvirtfinalyje jis sužaidė tik dvi. Tas papildymas labiau buvo finalo ketvertui, nei ketvirtfinaliui?
– Taip. Būkime realistai, čia daugiau finalo ketvertui. Reikia Martynui laiko, nes to ritmo jis neturėjo. Jis švenčia lygiai taip pat kaip ir mes. Naudosime jį finalo ketverte, mums tik pranašumas turėti papildomą žmogų. Atsivežėme, kaip fanai skanduoja „vil-nie-tį“ (šypsosi), tad esame laimingi tokią rūbinę turėdami. Martynas buvo pasiruošęs ir šiandien, bet tokiose rungtynėse reikėjo išgyventi ir tikrai visi kartu švęsime – nesvarbu, žaidėme, ar ne.
