Įdomiausi dalykai prasidėjo nuo pusfinalio, kuomet ispanai pagaliau nusprendė, kad verta parodyti ir Lietuvos rungtynes su Serbija. Madride gyvenantys ir studijuojantys lietuviai, kurių buvo bemaž 20, susirinko į barą, kuriame alus vos po vieną eurą! Palyginimui pasakysiu, kad naktiniame klube alaus kaina – 7 eurai, kartais ir kiek daugiau.
Užuojauta žmonėms, Lietuvos rungtynių metu užsukusiems į barą užkąsti. Neabejoju, kad vakarienė buvo daug triukšmingesnė nei įprastai. Einant iš baro visi dairėsi, žiūrėjo ir kuždėjo „Lituania“.
Lietuvos rinktinės pergalė pusfinalyje buvo tiesiog įspūdinga. Aplankėme dar keletą barų. Ispanai tuo metu jau buvo Europos čempionato finale, tad gatvėje dažnas, pamatęs mano žalius marškinėlius ir trispalvį šaliką su užrašu „LIETUVA“, atsargiai teiravosi, kaip baigėsi rungtynės su serbais, o išgirdęs, kad Lietuva laimėjo, sveikino, tačiau sakė, kad finale šansų mes neturėsime, nes jie turi Pau Gasolį. Deja, jie buvo teisūs.
Galiu pasakyti, kad naktis po laimėto pusfinalio kiek pakeitė požiūrį į ispanų ir krepšinio santykius. Pasirodo, žmonės žino, žiūri ir supranta. Iki tol atrodė, kad krepšinis Ispanijoje neegzistuoja, o apie „Eurobasket 2015“ net kalbos nebuvo.
Vienas vyras net panoro nusifotografuoti su lietuviais, sakė, kad Jonas Mačiulis yra jo mėgstamiausias krepšininkas ir linkėjo sėkmės finale.
Kitą dieną Madrido lietuvių grupėje visiems gerai žinomame socialiniame tinkle perskaičiau įdomią žinutę. Ji skelbė, kad finalą stebėsime nebe bare, o Lietuvos ambasadoje Madride.
Sekmadienį su bendražygiais pasiekę „Santiago Bernabeu“ metro stotelę ir paėję dar apie kilometrą, jau buvome ambasadoje. Nustebau pamatęs tiek daug lietuvių, netikėjau, kad čia, Madride, jų tiek daug.
Naktis po laimėto pusfinalio kiek pakeitė požiūrį į ispanų ir krepšinio santykius. Pasirodo, žmonės žino, žiūri ir supranta. Iki tol atrodė, kad krepšinis Ispanijoje neegzistuoja.
Prieš rungtynes visi vieningai sugiedojome Lietuvos himną. Varžybų metu progų džiaugtis, sumušti rankomis ar pašūkauti nebuvo daug. Bet, po velnių, kaip didžiavausi šia komanda. Kaip ir sakė daugelis krepšininkų, jie buvo KOMANDA, dėl to taip toli ir nužygiavo.
Šiek tiek glumino kai kurių tautiečių, esančių ambasadoje, komentarai po trečio kėlinio, kad viskas jau prarasta, kad galima leisti silpnesniems pasižaisti... Netiki komanda? Nežiūrėk, nesirk, nešvęsk pergalių ir nevaidink didžiausio pasaulyje patrioto, kai vyrai laimi. Ačiū.
Plojau atsistojęs, kai Mačiulis ir Valančiūnas buvo paskelbti simbolinio penketo žaidėjais. Plojau atsistojęs, kai žaidėjams ant kaklo kabino sidabro medalius. Plojau vienas. Kiti tautiečiai delnas paplekšnoti nusprendė, kai komanda lipo ant nugalėtojų pakylos. Plojau visą laiką, nes jie padarė šias 15 dienų ypatingas. Tikriausiai kiti to nejautė. Gaila.
Ačiū vyrams, kad kovojo, kad siekė ir kad pasiekė tiek daug. Jie buvo nuostabūs.
