Praėjusį sezoną aikštėje buvo dar daugiau lietuvių – prie Rimanto ir Darjušo trumpam buvo prisijungęs Kšyštofas. Tiesa, jis tik pavadavo tuomet traumą patyrusį Darjušą.
„Buvo tikras „Cirque du Soleil“, – juokėsi Maxas Menetti, „Grissin Bon“ treneris.
Tokį sukūrė gausus, linksmas ir dėl krepšinio pamišęs brolių Lavrinovičių šeimos ratas.
Lietuvių invazija į Emilijos Redžą – maždaug Klaipėdos dydžio miestą Italijos šiaurėje, prasidėjo nuo Donato Slaninos. Komandos treneriui 2009-aisiais prireikė perimetro žaidėjo. Tačiau vietoj to, kad žengtų klasikiniu keliu ir įsigytų amerikietį, italai nusprendė elgtis kitaip.
Bet D.Slanina patyrė traumą ir per sezoną sužaidė vos keletą rungtynių. Tačiau jis liko klube kitam sezonui. Kertiniu tapo tas sezonas, kai D.Slanina padėjo „Grissin Bon“ išsaugoti vietą aukščiausiame Italijos divizione.
„Donatas pakilo ne tik kaip žaidėjas, bet kaip tikras vyras. Kritiniu momentu tarp mūsų klubo ir lietuviško krepšinio užsimezgė ypatingas ryšys“, – sakė „Grissin Bon“ treneris M.Menetti.
Darjušas gyvena šiek tiek kitaip. Jo charakteris – kitoks. Tai labai labai patikimas krepšininkas, bet jis mėgsta žaidimus ir juokelius.
Kai prieš 2015-2016 metų sezoną jis ieškojo sau trečiojo asistento, iškart pagalvojo apie D.Slaniną. Staiga jis sulaukė ir komandos vadovo skambučio: „Susigrąžinkime Slaniną!“
Donatas dirbo Šiaulių krepšinio akademijos „Saulė“ vadovu. Bet kai „Grissin Bon“ jam prisiskambino, lietuvis viską metė ir su savo žmona bei trimis sūnumis atvyko į Emilijos Redžą.
„Manau, kad tik tokio lygio asmenybės gali pasielgti taip drąsiai ir draugiškai“, – sakė M.Menetti.
D.Slanina lietuviams tapo tiltu į Emilijos Redžą. Juo jau perėjo R.Kaukėnas, D.Lavrinovičius, K.Lavrinovičius.
„Grissin Bon“ strategas M.Menetti Italijos žiniasklaidai pasakojo apie ypatingą Italijos klubo ryšį su Lietuvos krepšiniu.
– Ar Donatas prisidėjo prie to, kad Kaukėnas ir Lavrinovičius liktų Emilijos Redže?
– Su Darjušu juos sieja labai draugiškas ryšys, nes artimai bendrauja jų šeimos. Kita vertus, jis palaikė puikius santykius ir su Rimantu. Vis dėlto svarbiausią sprendimą priėmė jie.
Rimantas su Darjušu mūsų komandai yra labai svarbūs. Jiems skyrėme svarbų vaidmenį. Jie kartu augina ir „Grissin Bon“ klubą, kitus žaidėjus.
– Ar Donatas, Rimantas ir Darjušas yra panašūs žmonės?
– Savo temperamentu jie labai skirtingi. Bet viena aišku – jie gyvena krepšiniu. Tas krepšinis įtraukė net jų šeimas. Krepšinis mūsų klubo lietuviams – visas gyvenimas. Tai labiausiai matyti žiūrint į Rimą ir Donatą.
Darjušas gyvena šiek tiek kitaip. Jo charakteris – kitoks. Tai labai labai patikimas krepšininkas, bet jis mėgsta žaidimus ir juokelius.
Kai Kšyštofas atvažiavo į Emilijos Redžą praėjusį sezoną, Slanina man pasakė: jei turėsime abu Lavrinovičius, jie čia padarys tikrą „Cirque du Soleil“. Šiuose žodžiuose buvo šiek tiek tiesos (Juokiasi).
Tačiau itališkos šeimos nuo jų pernelyg nesiskiria: užėjęs maždaug į kiekvieno Italijos namo kiemą, rasti visus žaidžiančius futbolą, tarp jų ir mažus vaikučius ar katinus. Stebėdamas mūsų lietuvius gali nesuklysti sakydamas, kad krepšinis yra jų nacionalinis sportas.
– Kas jums labiausiai patinka iš lietuviškos krepšinio mokyklos?
– Jie turi labai gerus krepšinio pagrindus ir puikiai išmano žaidimą. Jie – labai schematiški.
Be to, jie išsiskiria tuo, kad ne iškart sutinka su mūsų pasiūlymais. Pamenu, su Rimu turėjome fantastišką pokalbį apie krepšinį. Panašiai elgiasi ir Donatas – jie diskutuoja. Taip yra todėl, kad jie labai pasikliauja savo įgūdžiais ir krepšinio išmanymu.
Tai yra gerai, nes reiškia, kad trenerio pasiūlymai visuomet turi būti aukščiausio lygio. Tuo pačiu tobulėja ir visas trenerių štabas.
