57-erių italas daugiau nei keturis dešimtmečius dirbo krepšinio arbitro darbą, dirbo dviejose olimpinėse žaidynėse, dviejuose pasaulio čempionatuose, net šešiose Europos krepšinio pirmenybėse, o Eurolygos finalo ketverto nebuvo praleidęs nuo 2002 metų.
Vis dėlto jam teko baigti karjerą dėl galiojančio amžiaus limito Eurolygos arbitrams.
Bendraudamas su „Marca“, L.Lamonica pasidalino prisiminimais iš ilgos ir turiningos karjeros.
Vienas iš klausimų buvo apie arenas, kuriose per karjerą teko dirbti italui. L.Lamonica tarp jų įvardino ir Kauną.
„Man pasisekė, kad galėjau dirbti teisėju Eurolygoje, nes visos arenos buvo pilnos. Teisėjauti Tel Avive visada būdavo labai geras jausmas, nes ten vyrauja karšta, bet korektiška atmosfera. Kaune lygiai tas pats. Publika ten išmano krepšinį. Supranti, kad turi dirbti puikiai, kad suspindėtum, nes jie žino visas taisykles. Ispanijoje taip pat gali pamatyti pilnas arenas, nors jos dažniausiai būna didžiulės“, – pasakojo italas.
Jis paskaičiavo, kad per karjerą yra teisėjavęs maždaug 3 tūkst. rungtynių.
„Nežinau tikslaus skaičiaus, bet per pastaruosius mėnesius bandžiau paskaičiuoti ir galiu pasakyti, kad skaičius siekia apie 3000. Manau, kad teisėjavau apie 700 Italijos čempionato rungtynių, apie 450 Eurolygoje, taip pat nemažai vasarą vykstančiuose FIBA turnyruose. Jeigu dar pridėtume antrąją Italijos lygą, manau, gautume apie 3 tūkst.“, – skaičiavo arbitras.
L.Lamonica pasidalino ir mintimis, kodėl teisėjai yra kritikuojami dažniau nei žaidėjai ar treneriai.
„Lengva kritikuoti teisėjus, nes mes neturime galimybių save apginti. Kartais žaidėjais išpeikia mus kalbėdami su laikraščių ar kitos žiniasklaidos atstovais, tas pats galioja ir treneriams, sirgaliai ką nori sako internete. Bet tai – žaidimo dalis. Dažniausiai teisėjus kritikuoti žymiai lengviau. Tokiu būdu jie nusimeta atsakomybę nuo savęs ant kitų bei pateisina savo nesėkmės“, – kalbėjo italas.
Jo teigimu, teisėjams būti draugais su krepšininkais ar treneriais būtų sudėtinga.
„Sunku turėti draugų. Turiu daug pažįstamų žmonių, bet draugai yra kas kita. Sakyti, kad turiu draugų Eurolygoje ar Italijos lygoje būtų nekorektiška, nes kol teisėjavau, nė sykio nebuvau išėjęs pavakarieniauti su žaidėju ar treneriu. Tad turiu daugybę pažįstamų krepšinyje, bet ne draugų. Mano draugai yra tie žmonės, kuriems ko gero niekada nesu teisėjavęs“, – sakė L.Lamonica.
Kaip geriausią patirtį dirbant teisėjo darbą italas išskyrė Pekino olimpines žaidynes.
„Teisėjauti ir dalyvauti žaidynėse yra didžiausia sportininko ar sporto atstovo svajonė. Emocijos, kurias patyriau per atidarymo ceremoniją, su manimi išliks visą gyvenimą. Pekino žaidynių pusfinalis tarp JAV ir Argentinos, pirmas Eurolygos finalas 2007 m. Atėnuose taro „Panathinaikos“ ir CSKA, finalas Stambule, kai Printezis pataikė lemiamą metimą (2012 m. Eurolygos finalas tarp CSKA ir „Olympiakos“ – red. past.)... Man pasisekė, kad galėjau dirbti daugybėje svarbių mačų. Negalėčiau išskirti vienų rungtynių, bet Pekino olimpinių žaidynių patirtis buvo ypatinga“, – pasakojo L.Lamonica.
O ką buvęs teisėjas veiks baigęs karjerą?
„Tikiuosi likti šioje srityje. Kai pradėjau šį kelią, turėjau daug kolegų, kurie padėjo man savo patirtimi, o dabar atėjo laikas savo patirtimi dalintis man. Tikiuosi, kad galėsiu kažką suteikti jauniems arbitrams. Tai – mano tikslas“, – atskleidė L.Lamonica.
