TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Triumfo atgarsiai prieš naują sezoną – čempioniškos Eurolygos prisiminimai

G.Zidekas
Youtube.com stopkadras / G.Zidekas
Šaltinis: 15min
1
A A

1999-ieji balandžio 22-oji. Kauno „Žalgiris“ rezultatu 82–74 patiesia Bolonijos „Kinder“ ekipą Eurolygos finale, Europos žiniasklaidos puslapiuose mirga antraštė „Žalioji staigmena“. Sirgaliai verkia iš laimės, skanduoja „Lietuva, Lietuva“, „Žalgiris“. Krepšininkai netveria džiaugsmu, turbūt dar ilgai ir patys tuo netiki, tradiciškai kiloja trenerį, laistosi šampanu, kerpa nuo krepšio sėkmę atnešusius tinklelius ir svarbiausia – kelia į viršų Eurolygos nugalėtojų taurę. Visa tai – prieš 17 metų.

Legendinio „Žalgirio“ krepšininkai ir treneriai dalijosi prisiminimais apie pergalių skonį, tuometinę komandą bei kelią atvedusį į Europos krepšinio olimpą.

Jonas Kazlauskas

„Tai patys geriausi mano prisiminimai, juk tai aukščiausias klubinio krepšinio pasiekimas, aišku, nekalbant apie NBA. Tuometinį „Žalgirį“ sunku ir palyginti su kuo nors kitu, tai visiškai kitokia komanda. Pirmiausia, komanda neturėjo didelio biudžeto, neturėjo žvaigždžių, tiesiog išauginta ir subrandinta komanda. Pateikėme tokią staigmeną, apie kurią niekas net negalėjo pasvajoti. Mums tikrai pasisekė.

Tuometinį „Žalgirį“ sunku ir palyginti su kuo nors kitu, tai visiškai kitokia komanda.

Kai žiūriu iš dabartinės perspektyvos, matau, kad mes buvome labai neparankūs varžovams. Komandos, kurios turi didelį biudžetą, gali įsigyti žvaigždžių, yra labiau linkusios žaisti garantuotą krepšinį. Žaidžia per pagrindinius derinius, per lyderius. O mes žaidėme atvirą krepšinį, neturiu minty, kad nesigynėme. Mes nebijojome rizikuoti, buvo nenuspėjami, žaidėme greitai.

Kai laimėjome, užliejo tokia gera nuotaika. Įvykdėme! Džiaugėmės, šventėme. Pamenu, skambina Arvydas Sabonis ir sako: „Dabar jūs tikrai nesuprantat, ką padarėte. Suprasit tik po kokių 10-ties metų.“

Mindaugas Žukauskas

„Vis prisimenu tai. Euforija, aišku, jau nuslūgusi, bet džiaugiuosi, kad bus ką papasakoti vaikams. Tiesa, tos dienos, konkrečiai balandžio 22-osios, nesu įsiminęs.

Tada džiaugsmas buvo didžiulis, nesitikėjome ir mes, ir daug kas mumis turbūt netikėjo. Bet žygiavom, žygiavom ir nužygiavom. Dirbom. Kaip ir daug kartų esame sakę, mūsų ginklas buvo individualiai stiprūs žaidėjai, žaidžiantys ne savo pasirodymui, o komandai. Dabar jau objektyviau žiūrėdamas galvoju, kad turbūt iš tikrųjų buvome stiprūs, tai įrodo ir tolimesnė krepšininkų karjera: daugelis vėliau sėkmingai žaidė ir kituose klubuose. Gera buvo komanda ir visas jos kolektyvas.

Asmeniškai aš pamenu, kad mūsų tikslas buvo sudalyvauti Eurolygoje, o išėjo štai kaip.

Šitos progos niekada po to neminėjome visi kartu, užsieniečiai jau išvažiavę seniai, o su lietuviais kartais susikerta keliai. Galiu pasakyti tiek, kad, savaime aišku, prisiminimai labai geri.“

Aleksandras Kosauskas

„Asmeniškai aš pamenu, kad mūsų tikslas buvo sudalyvauti Eurolygoje, o išėjo štai kaip. Patekome į finalą, komanda sužaidė tiesiog pasakiškai ir laimėjom. Ir prie tos pergalės prisidėjo visi iki vieno, kiekvienas bent po kruopelytę. Kažko išskirti negalėčiau. Ir treneriai darbą atliko puikiai, ir vyrai žaidė gerai, ir vadybininkai profesionalūs, kaip ir sakiau – visi.

„Žalgiris“ tada žaidė krepšinį, kurio Europoje dar niekas nežaidė – greitą krepšinį. Net ir dabar, kai pasižiūriu įrašus, matau, kad jie žaidė naujovišką krepšinį. O dabar viskas jau pasikeitė.

Komandos dvasia buvo labai gera. Bendravome visi. Kartą pamenu, su George‘u Zideku išvažiavome grybauti. Vaikštinėjome po mišką ir staiga iš krūmų, tiesiai priešais krepšininką, išlindo du jau garbaus amžiaus žmonės, jie labai nustebo ir pradėjo jį liaupsinti, kalbėjo kažką panašaus į tai „O čia tas krepšininkas, čekas, kuris ir Lietuvos, ir „Žalgirio“ garbę gina“, ėmė siūlyti jam visus surinktus grybus.

Zidekas bandė atsisakyti, bet įkalbėjau paimti, juk tai pagarbos ženklas, žmonėms laimė. Pamenu, su tuo pačiu krepšininku ir į muziejų ėjome, Jano Matejkos „Žalgirio mūšio“ paveikslo pasižiūrėti. Pasakojau jam Lietuvos istoriją. Buvo tikrai geri laikai.

Įmetė vieną, o tada prie Sauliaus pribėgo Franjo Arapovičius ir pradėjo bučiuoti Štombergo ranką, tokio aukšto lygio krepšininkas!

Daug įspūdingų įvykių. Bent jau man labai į atmintį įsirėžęs metais anksčiau įvykęs Europos taurės finalas: pirmavome jau solidžiu skirtumu, liko paskutinės sekundės ir Saulius Štombergas metė du baudos metimus. Įmetė vieną, o tada prie Sauliaus pribėgo Franjo Arapovičius ir pradėjo bučiuoti Štombergo ranką, tokio aukšto lygio krepšininkas! Tai pakėlė visus 10 tūkst. žiūrovų ant kojų, jau geriau necituosiu, ką jie skandavo. Patys suprantate.

Įsimintiniausia akimirka man, kai jau laimėjus Eurolygą, komanda pradėjo šėlti. Anthony Bowie išsirengęs pradėjo kvailioti, aš jį bandžiau kiek raminti, o jis užvilko man savo marškinėlius. Vėliau rūbinėje padovanojo man savo glaudes (juokiasi), išsiskalbiau ir iki šiol saugau. Ir visa šventė smagi, po to prasidėjo krepšininkų medžioklė, vienam nuskutome antakius, kito galvą išskutinėjom kvadratukais, atrodė lyg šachmatų lenta. Na, šėlom.“

Saulius Štombergas

„Džiugu laimėti ir užimti aukščiausią vietą, kai įdedi tikrai daug darbo. Baigus karjerą, visada smagu tai prisiminti, buvo tikrai nuostabu. Iškovojome, laimėjome, pasidžiaugėme. Dar daugiau džiaugsmo turbūt suteikėm sirgaliams, jie tikėjo, laukė. Visa tauta juk išprotėjusi dėl to buvo. Smagu, kad visi mus palaikė, kad suteikėm tiek daug gerų emocijų. Iš tikrųjų sunku tai net įsivaizduoti, juk ne kas dieną tampi Europos čempionu.

Dabar jau kitaip. Kai praeina tiek metų, kai įgyji trenerio patirties, supranti, kad viskas ne taip paprasta. Supranti, kiek reikia stengtis, kiek jėgų reikia įdėti, kad galėtum pasiekti tą finišo tiesiąją.

Iš tikrųjų sunku tai net įsivaizduoti, juk ne kas dieną tampi Europos čempionu.

Esu žaidęs finale ir nelaimėjęs, žinau, koks tai jausmas. Todėl ir sakau, kad ta pergalė nepaprasta. Buvome labai gerai sukomplektuota komanda. Gerai pasirinkti ir legionieriai, juk ne visada pavyksta suburti tinkamus žaidėjus. Buvome geras derinys.“

Tomas Masiulis

„Man vienas didžiausių įspūdžių ir yra tai, kad laimėjome. Ši pergalė didžiausias pasiekimas mano karjeroje. Nedaug klubų pakeičiau per savo karjerą, bet „Žalgirio“ negalėčiau su niekuo palyginti.

Tuo metu komandai atstovavo geriausi Lietuvos krepšininkai ir labai gerai žaidžiantys užsieniečiai. Nebuvo kažkokių neigiamų dalykų, džiaugdavomės vienas kito pasiekimais.“

Darius Maskoliūnas

„Daug įsimintinų akimirkų iš tų laikų. Du įspūdingi sezonai, laimėta Europos taurė, o kitąmet – Eurolyga. Nenusakoma. Nugalėjome visus Europos grandus, aišku, nelengvai. Buvome banga, kurios sustabdyti neįmanoma. Patys karščiausi ir geriausi prisiminimai. Sunku apsakyti.

Nedaug klubų pakeičiau per savo karjerą, bet „Žalgirio“ negalėčiau su niekuo palyginti.

Dabar, jau dirbdamas treneriu, supratau, kaip tai sunku. Biudžetas, sėkmė ir daug kitų dalykų. Trenerių nuopelnai buvo labai dideli. Ir sėkmė buvo mūsų pusėje, viskas buvo mūsų pusėje. Jau esu sakęs tai, bet tikrai buvome lyg kumštis. Jokios konkurencijos komandoje nebuvo, visi kovojo dėl pergalės. Manau, dar vienas svarbus veiksnys, kad neturėjome spaudimo. Žaidėme pirmus metus tokiame turnyre, niekas nieko nesitikėjo.

Visi komandos draugai tarpusavyje sutarė labai gerai, galėčiau lyginti tiktai su Sopoto „Prokom Trefl“ komanda, su kuria, deja, pralošėme FIBA Čempionų taurės finalą. Tačiau „Žalgiris“ vis tiek kas kita – daug lietuvių, su kuriais bendraudavome ir šeimomis. Tiesa, legionieriai taip pat prisijungdavo, kartu švęsdavome net vaikų gimtadienius.

Prisimenu, kad pažadėjau Tyusui Edney atiduoti laikrodį, jei laimėsime. Teko atiduoti. Dar buvome visi pasižadėję nusiskusti plikai galvas. Nepamiršiu, kai Tomo Masiulio žmona į restoraną atsinešė skutimosi mašinėlę ir buvome priversti tesėti pažadus.“

Dainius Adomaitis

„Begalinis džiaugsmas. Aišku, vienos emocijos buvo tada, kitos praėjus laikui. Kai tik baigėsi varžybos, tik laimėję, labai džiaugėmės, smagu buvo ir per vakarienę, su komandos draugais, žmonomis ir kitais. Tačiau didžiausias džiaugsmas laukė grįžus į Lietuvą, oro uoste mus sveikino minia žmonių, jausmas nepakartojamas. Pirmą kartą gyvenime teko tokį patirti ir nežinau, ar kada dar teks. Žmonės sveikino mus visur, parduotuvėse, gatvėse. Emocijų buvo tikrai daug.

Žmonės sveikino mus visur, parduotuvėse, gatvėse. Emocijų buvo tikrai daug.

Per karjerą rungtyniavau ir kitose komandose, buvo ir tokių, kuriose atmosfera taip pat buvo gera. Tačiau, žaisti namie yra kur kas maloniau, kitur vis tiek lieki svetimas. „Žalgiris“ išskirtinis tuo, kad žaidė namie, atidavėm širdį ir visas jėgas, už komandą, už miestą, už Lietuvą.“

1999-ųjų „Žalgirio“ sudėtis: Darius Maskoliūnas, Dainius Adomaitis, Anthony Bowie, Tyusas Edney, Giedrius Gustas, Tomas Masiulis, Saulius Štombergas, Mindaugas Žukauskas, Kęstutis Šeštokas, Eurelijus Žukauskas, George‘as Zidekas. Komandos vyr. treneris – Jonas Kazlauskas, trenerio asistentas Algirdas Brazys, fizinio parengimo treneris Aleksandras Kosauskas, komandos gydytojas Robertas Narkus.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 24sek