Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 19d. 21:00

Šarui dėl D.Adomaičio skambinęs Eurolygos čempionas: kodėl Jeruzalė taip pamilo lietuvius

Y.Halperinas mokėsi iš Šaro, o dabar mokosi kartu su D.Adomaičiu
15min nuotr. / Y.Halperinas mokėsi iš Šaro, o dabar mokosi kartu su D.Adomaičiu

Kai Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pergalingai užbaigė 2017-ųjų Europos čempionato grupės varžybų etapą Izraelyje, Dainiaus Adomaičio žmona lipdama į lėktuvą pasakė savo vyrui: „Pažadėk, kad kai gausi pasiūlymą iš Izraelio, tu jį priimsi“. 46-erių lietuvis negalėjo pasakyti „ne“. Nei tada, nei po ketverių metų, kai jam paskambino Jeruzalės „Hapoel“ klubas.

Yotamas Halperinas buvo Šarūno Jasikevičiaus kambariokas Tel Avivo „Maccabi“ klube.

Sykį jis užėjo į judviejų kambarį viešbutyje ir pamatė Šarą žiūrint tinklinį.

„Šarai, ką tu čia žiūri?“ – paklausė lietuvio jaunasis komandos draugas.

„Aš žiūriu visą sportą: tenisą, golfą, krepšinį, kriketą... Aš tiesiog užsikabinu ir žiūriu viską“, – atšovė jam Šaras.

19-20 metų Izraelio krepšinio viltis išpūstomis akimis bandė sužiūrėti viską, ką darė „Auksinis berniukas“. Pirmąjį sezoną Tel Avive savo karjeros piką pasiekęs tuomet dar 27-erių Š.Jasikevičius Eurolygoje rinko po 16 taškų ir 4,8 rezultatyvaus perdavimo, žaisdavo po 30 minučių per rungtynes ir kambariokui paliko tik epizodinį vaidmenį.

Bet Y.Halperinas jį priėmė ir kantriai mokėsi iš lietuvio, Anthony Parkerio, Maceo Bastono, Nikola Vujčičiaus ir kitų čempioniškos „Maccabi“ simfonijos autorių.

Getty Images/Euroleague.net nuotr./Maceo Bastonas, Nikola Vujčičius, Šarūnas Jasikevičius, Derrickas Sharpas, Anthony Parkeris ir Talis Buršteinas 2005 m.
Getty Images/Euroleague.net nuotr./Maceo Bastonas, Nikola Vujčičius, Šarūnas Jasikevičius, Derrickas Sharpas, Anthony Parkeris ir Talis Buršteinas 2005 m.

Tad kai po 16 metų Y.Halperinui reikėjo patarimo apie Lietuvos krepšinį, jis žinojo, į ką kreiptis. „Hapoel“ sporto direktorius klausė seno pažįstamo, ar Dainius Adomaitis yra tinkamas architektas pergalingam Jeruzalės krepšinio projektui.

„Būsiu atviras – Lietuvoje buvo labai sudėtinga išgirsti kažką neigiamo apie Dainių Adomaitį“, – interviu 15min pripažino Y.Halperinas.

Dukart Eurolygos čempionas, septyniskart Izraelio čempionas ir keturiskart taurės nugalėtojas, dukart Slovėnijos bei sykį Graikijos čempionas papasakojo apie įsižiebusią istorinio Jeruzalės krepšinio klubo meilę Lietuvos krepšiniui.

– Yotamai, kuris lietuvis jūsų karjeroje jums paliko didžiausią įspūdį?

– Pirmiausia noriu pasakyti, kad aš labai gerbiu Lietuvos krepšinį. Juk nesuklysiu pasakydamas, kad Lietuvoje krepšinis yra pagrindinis sportas? Nežinau daug valstybių, kur taip būtų. Ypač, kai net neįsivaizduoju, kas yra antras. Tai kažkas unikalaus.

Man labai patiko lietuvių darbo etika, jų požiūris į krepšinį. Dauguma lietuvių krepšininkų, kuriuos pažinojau, buvo labai atsidavę krepšiniui.

Savo pirmą įspūdį apie Lietuvą susidariau iš pažinties su Šaru, kai žaidžiau su juo Tel Avive. Jeigu gerai atsimenu, buvome kambariokai. Turėjau labai gerą šansą būti turbūt prie vieno didžiausių Lietuvos krepšinio lyderių praėjusiame dešimtmetyje. Pirmiausia, kaip žaidėjo, o dabar – trenerio. Pataisykite, jei klystu, bet Šaras kaip treneris dabar turbūt yra karščiausia tema Lietuvos krepšinyje?

Aš daug ko iš jo išmokau kaip žaidėjas. Jis turi ypatingą charakterį ir man paliko didžiausią įspūdį iš sutiktų lietuvių.

Žinote, turiu gerbti Šarą ir mūsų pokalbio konfidencialumą. Bet jis pasakė, kad jam patiko dirbti su Adomaičiu, dirbti prieš jį.

– Kokia istorija jums kalba apie Šarą?

– Šarui pasisekė, kad jis turėjo įgimtą krepšinio IQ. Kai jis buvo aikštėje, nedaug trenerių galėjo jį išmokyti, kas yra geras, o kas blogas sprendimas. Nes Šaras jau žinojo. Bet kas man paliko didžiausią įspūdį?

Šaras visada buvo reiklus komandos draugams, treneriams, organizacijai. Jis norėjo, kad visi būtų dar geresni ir darytų tai, ką reikia. Išskirčiau jo požiūrį į krepšinį, jo treniruočių, rungtynių akcentavimą, psichologinį pasiruošimą. Man tai labai įstrigo.

Dar galiu papasakoti, kad Šaras yra didžiulis sporto fanas. Ne tik krepšinio – jis tiesiog dievina sportą!

Atsimenu, kai sykį užėjau į kambarį, Šaras žiūrėjo tinklinio varžybas. Aš jam sakau: Šarai, kodėl tu žiūri tinklinį? O jis atsakė – aš per televizorių žiūriu visą sportą: tenisas, golfas, krepšinis, kriketas – aš tiesiog užsikabinu ir žiūriu.

Tai buvo smagi asmenybė. Visiškai nieko stebėtino, kodėl jis tapo tokiu sėkmingu. Dėl tokio didelio noro jis gali toks sėkmingas būti visose srityse.

– Kaip jaunam talentingam įžaidėjui, Šaras jums galėjo būti ne tik smagus kambariokas ir puikus pavyzdys, bet juk ir konkurentas, kuris atima iš jūsų minutes aikštėje.

– Atėjau į Maccabi 19-20 metų. Būsiu atviras – gerai žinojau, kas buvo Šaras. Mačiau jį 2003-ųjų Europos čempionate, kurį laimėjo Lietuva, o Šaras tapo MVP. Suvokiau, kad tas Šaro lygis yra mano siekiamybė. Man tai buvo kaip pavyzdys.

Žinojau, kad žaisti prie Šaro, Anthony Parkerio, Nikola Vujčičiaus ir visų šių puikių krepšininkų man buvo rizikinga. Viena vertus, gal negausiu minučių, ypač lemiamomis minutėmis, svarbiose rungtynėse. Kita vertus, ne kiekvienas jaunas žaidėjas buvo tam pasirengęs.

Aš tikrai tikiu, kad jeigu esi galingo klubo ir geros kompanijos dalis, prie gero trenerio, net jei pirmą ar antrą sezoną negauni žaisti daug minučių, gauni labai daug kitų gerų dalykų. Tiek savo asmenybei, tiek karjerai. Ir aš tai gavau.

Per tuos trejus metus iš pradžių gal nežaidžiau daug, bet po truputį gavau pasitikėjimo ir po to žaidžiau svarbiuose mačuose, Eurolygoje. Įgijau labai daug gerų savybių ir buvimas šalia tokių žmonių padėjo man tobulėti. Po to man buvo lengviau išvykti į Liublianą, kitas užsienio komandas.

VIDEO: „urBONUSas“: antipatijos „Ryte“, išbalęs R.Kurtinaitis, iššūkis D.Adomaičiui ir Ą.Tubelis NBA

– Ir Šaras buvo tas žmogus, kuriam skambinote paklausti nuomonės apie Dainių Adomaitį?

– Susirinkau labai daug informacijos. Nors viskas įvyko labai greitai. Vieną rytą į mus kreipėsi „Panathinaikos“ ir Kattasho situacija buvo gal 2-3 dienų reikalas.

Padariau daug skambučių, kalbėjomės su klubo vadovais. Su Adomaičiu turėjom „Zoom“ pokalbį. Bet, be abejo, kalbėjausi su daug žmonių ir vienas jų buvo Šaras. Jis labai gerai pažįsta Adomaitį.

Aš žiūrėjau Adomaičio rungtynes ir atlikau savo darbą, bet geriausia, kai gali paklausti nuomonės žmonių, kuriais labai pasitiki ir kurie gyveno šalia to trenerio, žaidė prieš jį.

Būsiu atviras – Lietuvoje buvo labai sudėtinga išgirsti kažką neigiamo apie Dainių Adomaitį.

– Koks Šaro pasakytas dalykas jus nuramino dėl D.Adomaičio pasirinkimo?

– Žinote, turiu gerbti Šarą ir mūsų pokalbio konfidencialumą. Bet jis pasakė, kad jam patiko su juo dirbti, dirbti prieš jį.

Bet didžiausią įspūdį Adomaičio darbe man paliko jo požiūris į komandą. O aš tikiu, kad Adomaitis dar nepriėjo savo potencialo viršūnės. Manau, kad jis gali būti dar geresnis ir sėkmingesnis.

Jis myli krepšinį, turi puikų charakterį ir unikalioje situacijoje labai greitai prisitaikė prie komandos. Manau, kad ateitis yra jo rankose.

15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir Dainius Adomaitis
15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir Dainius Adomaitis

– Kuo jums paliko įspūdį D.Adomaičio prisitaikymas prie „Hapoel“ komandos?

– Komandos dažniausiai keičia trenerį tada, kai kažkas yra negerai: ar tai dėl pralaimėjimų, ar tai dėl nesutarimų su vadovais. Jeruzalėje nebuvo nieko panašaus. Trejus metus dirbome su Odedu Kattashu ir negalvojome apie trenerio pakeitimą.

Yra trenerių, kurie atėję į naują komandą keičia visą derinių knygą. Bet Adomaitis nuo pirmos sekundės tiek rūbinėje, tiek treniruotėse, tiek klubo biure pabrėžė, kad nėra tikslo skubėti ir viską darysime po truputį.

Mano akimis, visa organizacija ir žaidėjai labai greitai prie jo prisitaiko. Tikiuosi, kad tai pasimatys ir krepšinio aikštėje.

– Minėjote apie Adomaičio potencialą. Kur matote tą neišnaudotą jo potencialą?

– Manau, kad aiški darbo situacija jam išeis į naudą. Mačiau keletą jo rungtynių, 3-4 treniruotes su „Hapoel“ vyrukais. Jam reikia laiko prisitaikyti prie kitokio krepšinio, agresyvumo, 24 sekundžių laikrodžio. Mano nuomone, geras treneris turi žinoti, kada įstatyti komandą į rėmus, o kada apkabinti žaidėją. Tai labai svarbu.

Geriausia, kai žaidėjas viduje turi tą jausmą, kad jei kažko nepadarys, tai nuvils trenerį. Gal treneris pyks, bet žinai, kad jis dėl tavęs padarytų viską.

Manau, kad Adomaitis yra vienas tų trenerių, kuris moka ir įvesti taisykles, bet tuo pačiu paglostyti žaidėjus ir prie jų prieiti. O prie viso to, išspausti iš žaidėjų geriausias jų savybes.

– Koks buvo tas momentas, kai supratote, kad D.Adomaitis yra treneris, kurio reikia „Hapoel“?

– Pirmiausia, susirinkome nuomonę iš žmonių, kuriais pasitikime. Antra, turėjome labai gerą pokalbį. Adomaitis buvo labai gerai jam pasiruošęs. Jis labai aiškiai žinojo, ko nori.

Žiūrėjau keletą Adomaičio rungtynių ir man patiko tas vaizdas. Puolime tai buvo kažkas panašaus, ką mes prieš tai turėjome Jeruzalėje – paprastumas ir agresyvumas.

Kadangi pokyčiai įvyko labai greitai ir neturėjome tam visos vasaros, dėl koronaviruso dar nebuvo galimybių susitikti su žmonėmis, reikėjo priimti sprendimą vos per keletą dienų. Bet visas tas Adomaičio paveikslas man ir mūsų vadovybei, savininkams, suteikė jausmą, kad tai yra kažkas tokio, ko norime keleriems metams į priekį.

Mes neieškome trumpalaikio sprendimo – norime vizijos ateičiai.

– Ankstyvoje karjeros stadijoje dirbote su tokiais griežtais treneriais kaip Ivkovičius, Sagadinas, Zdovcas. Sakėte, kad norėjote pabėgti nuo griežtų rėmų ir todėl priėmėte Miuncheno „Bayern“ pasiūlymą, bet jau sezono pradžioje Vokietijos klubas atleido Dirką Bauermanną ir pasikvietė Svetislavą Pešičių. Ar ir kaip sporto direktorius ieškote balanso tarp griežtumo ir laisvės žaidėjams? Kas jums iš viso yra geras treneris?

– (juokiasi.) Tai buvo pokštas! Ivkovičius, Sagadinas, Zdovcas – jie puikūs treneriai ir labai padėjo mano karjerai.

Bet pasakysiu jums taip. Man, geras treneris yra tas, kuris gali išreikalauti. Ir ne tik iš žaidėjų. Kad ir iš organizacijos, kad ji kiekvieną dieną būtų vis geresnė.

Man geras treneris yra kažkas, kas stabiliai kasdien eina į darbą ir bando pagerinti kiekvieną iš mūsų ir kiekvienam iš mūsų mestų iššūkį. Vėlgi, ne tik žaidėjams, bet visai organizacijai.

Kalbant apie krepšinio pusę, kiekvienas treneris atsineša savo stilių. Tačiau svarbiausia, kad ryte atsikėlęs žaidėjas suprastų, jog jeigu darys kažką ne taip, tai tas treneris jį tiesiog nugalabys. Žaidėjas turi tą žinoti. Bet taip pat jis turi žinoti, kad treneris yra toks todėl, kad jam rūpi. Rūpi kiekvienas žaidėjas ir visa komanda. Kuris padarys dėl savo žaidėjų viską.

Man labai imponuoja treneriai, kurie išspaudžia iš komandos maksimumą. Mano nuomone, daugeliu atveju svarbiausia ne tai, ką darai, o kaip darai. Juk nėra taip svarbu, ar žaidi du prieš du aukštai, ar giniesi vienokia gynybos sistema, ar keitiesi dengiamaisiais. Kartais svarbu, kaip tą padarai.

Daug gerų trenerių, tarp jų Pešičius, Ivkovičius, Blattas, Zdovcas – geriausi buvo tie, dėl kurių žaidėjai padarydavo viską, nes tai treneriai dėl jų irgi padarydavo viską.

Krepšinis yra žaidimas, kuriame yra du procentai sėkmės, o visa kita – požiūris į krepšinį ir suvokimas, kad tavo karjera yra labai trumpa. Gali iššvaistyti vieną, dvi dienas, bet ne mėnesį ar sezoną.

Getty Images/Euroleague.net nuotr./Yotamas Halperinas 2012 m.
Getty Images/Euroleague.net nuotr./Yotamas Halperinas 2012 m.

– Viename interviu esate sakęs, kad su Odedu Kattashu mėgdavote diskutuoti apie krepšinį kad ir pusantros valandos. Ką bandote išsiaiškinti per tuos ginčus ir kuo bandote padėti treneriui kaip sporto direktorius?

– Aš, treneriai ir mūsų vadovas, kuris yra tikras krepšinio protas, susirenkame į vieną kambarį ir kalbamės dėl labai konkrečių tikslų. Dažniausiai kalbamės apie tai, kuo galima pagerinti komandą.

Bet svarbiausia, kad net ir po didžiausio ginčo, kitą kartą prie buvusio ginčo reikalų mes nebeprieiname. Kiekvieną kartą mes diskutuojame dėl naujų einamų dalykų. Nėra gerai vilkti senus ginčus. Diskusija turi eiti per pozityvą ir būti sveika. Ji turi eiti per pagalbą treneriui, komandai ir visai organizacijai.

Manau, tai labai reikalinga. Kad organizacija būtų tik geresnė. Nes išklausęs nuomones, gali priimti gerus sprendimus.

– Apie ką diskutavote su D.Adomaičiu po pirmojo apmaudaus jo pralaimėjimo „Hapoel“ komandoje? Kokiais klausimais jam reikia padėti labiausiai?

– Reikia pabrėžti, kad jeigu ginčijamės dėl krepšinio reikalų, treniruočių, rungtynių ar dar kažko, dienos pabaigoje treneris priima savo sprendimą. Mes galime diskutuoti apie starto penketą, derinius, bet visa sprendimų laisvė yra treneriui. Aš tikiu ta filosofija, kad treneris turi jaustis taip, kad jis gali visus išgirsti, išklausyti, bet pats priimti sprendimą.

Per tą laiką bandžiau Dainiui suteikti visą paveikslą apie mūsų komandą. Šioje organizacijoje esu jau septynerius metus ir Dainiui esu atviras visais klausimais. Aš visada pasiruošęs jam padėti.

– Kokius tikslus keliate D.Adomaičiui?

– Jeruzalėje labai svarbu laimėti titulus. Bet tai nėra pagrindinė siekiamybė. Iš trenerio aš labiausiai noriu priemonių. Jeigu mes visi kartu pajausime, kad eidami tuo keliu mes pretenduosime laimėti titulą, tai bus pergalė.

Nes juk sporte visada pasitaikys ne tik pergalių, bet ir pralaimėjimų. Kai kurie klubai išgyvena vieną ar net du blogus sezonus. Vienos organizacijos yra stabilesnės, kitos – ne. Bet tikiu, kad svarbiausia yra tai, ar viską darai teisingai. Ir ne tik krepšinio aikštėje. Toks požiūris visada suteiks galimybę kautis dėl titulų.

Mums svarbiausia matyti visą paveikslą. Ir jeigu viskas bus gerai, mes būsime ten, kur norime būti – lemiamose rungtynėse ir kovoje dėl titulo.

– Per pusantrų metų Jeruzalėje priviso Lietuvos krepšininkų. Mindaugas Kupšas, Deividas Sirvydis, Edvinas Šeškus, dabar – Dainius Adomaitis. Kodėl „Hapoel“ atsisuko į Lietuvos rinką?

– Žinote, ant Eurolygos slenksčio esantys Lietuvos krepšininkai mums yra per brangūs.

Geriausia, ką mes galime padaryti kaip klubas, tai prisidėti prie jų tobulėjimo. Su savo biudžetu esame toli nuo Eurolygos klubų, Europos taurės komandų. Mes turime gerą biudžetą FIBA Čempionų lygai. Bet geriausia, ką galime padaryti, tai padėti žaidėjams, kurie dar nepasiekė savo potencialo.

Manėme, kad tokie žaidėjai gali būti Kupšas, Sirvydis. Manome, kad ir Adomaitis yra toks. Kad visų jų ateitis labai šviesi.

Tikiuosi, kad ateityje turėsime dar daugiau lietuvių, nes man ypač patinka jų mentalitetas.

– Kokia buvo Deivido Sirvydžio projekto idėja ir kiek nustebino toks greitas jo šuolis į „Pistons“?

– Mes žinojome, kad „Pistons“ įdėmiai jį seka ir gali svarstyti įsigyti Sirvydį jau per artimiausią NBA žaidėjų turgų.

Bet mes dėl jo labai laimingi. Tai talentingas jaunas žaidėjas, kuris per tą laiką mūsų komandoje dirbo labai sunkiai.

FIBA nuotr./Deividas Sirvydis
FIBA nuotr./Deividas Sirvydis

– Jeruzalės „Hapoel“ daugelį metų yra antras klubas Izraelyje ir finansiniais resursais negali lygiuotis su didžiausia komanda šalyje Tel Avivo „Maccabi“. Kaip bandote pergudrauti turtingesnį varžovą?

– Pirmiausia – stabilumu. Pastovumas mums yra labai svarbus.

Nesu didelis pokyčių mėgėjas. Aš ne iš tų, kuriam patiktų keisti komandą kiekvieną vasarą. Man patinka išlaikyti branduolį. Tęstinumas mūsų organizacijoje yra labai vertinamas.

Manau, mums pavyko būti stabiliems pastaruosius septynerius metus. Tai geras pasiekimas, nes beveik kiekvieną sezoną Izraelyje laimėjome po titulą – nuo nacionalinio čempionato, iki taurių, žaidėme finaluose. Stabilumas yra tai, kas mus pastatys į gerą situaciją.

Tai nėra lengva, nes „Maccabi“ kiekviena sezoną nusiperka daug gerų žaidėjų. Bet pagrindinis mano darbas yra susitelkti į „Hapoel“, ne kitas komandas. Jei kiekvieną dieną koncentruosimės į savo darbą, kitą dieną mūsų klubas bus geresnis. Nesvarbu, biudžetas bus didesnis ar mažesnis, tas mūsų pamatas ir įpročiai nuves mus į geras pozicijas.

Pasikartosiu – kartais gali būti labai blogų momentų, nes tai yra sporto dalis. Bet svarbiausia, kaip tvarkysi tas situacijas ir ko iš jų pasimokysi. Ir kaip sugebėsi išspausti iš situacijos viską, kad nepriklausomai nuo įvykių visame pasaulyje, pakeltum komandą į kitą lygį.

Tai nėra lengva, bet mūsų savininkai ir vadovai yra žmonės, kuriais labai pasitikiu ir kuriuos labai gerbiu. Mes žingsnis po žingsnio metame sau iššūkį būti geresniais.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 24sek