Sekite 15min Google„Tai, koks esu dabar ir koks buvau anksčiau – skiriasi lyg diena ir naktis“, – pažymėjo Eurolygos žvaigždė, kurio šeimai teko bėgti nuo pilietinio karo Angoloje.
„Mano vaikystė buvo itin sunki, – pasakojo S.Francisco. – Esu ketvirtas devynių vaikų šeimoje, bet pirmas, kuris gimė Europoje. Mano broliai, dėl kurių ir pamilau krepšinį, jie europietiško paso neturėjo ir, nors buvo tikrai geri, profesionalais taip ir netapo. Iš esmės gyvenome dviejų kambarių bute, trečias buvo skirtas visai šeimai. Man buvo įprasta miegoti trise vienoje lovoje, o mūsų ryšys dėl to tapo itin stiprus.“
„Galvoje nuolat sukosi mintis, kad noriu geresnio gyvenimo mums visiems. Ten, kur gyvenome, buvo žudoma, smurtaujama, netrūko nusikaltimų, narkotikų... Buvau pasiruošęs padaryti bet ką, kad tik iš ten išvykčiau, – tęsė vienas ryškiausių dabartinės Eurolygos žaidėjų.
– Aš, mano broliai ir seserys buvome auginami teisingai. Tėvai mums nuolat kartojo, kad vos tik pasieksime, ko norime – niekada negalime nepamiršti, kas esame ir iš kokį kelią turėjome nueiti, nes Dievas bet kada gali visą tai atimti.“
„Mano šeima išvyko iš Angolos dėl karo. Mano brolis buvo pašautas į koją. Tai, ką dabar papasakosiu, aš ir pats sužinojau tik prieš 4 metus. Iki šiol niekam to viešai nesakiau, bet pirmiausia išvyko mano tėvas – į Kinšasą (Kongo Demokratinės Respublikos sostinę, – past.), į Italiją, ieškodamas geresnio gyvenimo. Jis pėsčiomis nuėjo į Prancūziją, miegojo pakelėse, traukinių stotyse. Vėliau atvyko mano mama, broliai.
Aš niekada neturėjau senelių. Juos nužudė. Mano mamos tėtis buvo policininkas. Jį nužudė kare, kaip ir mano močiutę. Nužudė ir du vyriausius jos brolius. Tik vėliau sužinojau, kad turėjau senelį iš tėčio pusės, bet jis mirė prieš kelerius metus. Norėjau turėti senelius, nes visi juos turi. Mes jų neturėjome... Buvo sunku, bet tai buvo mūsų motyvacija – žinojome, kad negalime susimauti.“
„Tačiau nebuvau gerutis mokykloje, nuolat pešdavausi. Turėjau tapti MMA kovotoju (šypteli). Dabar aš nenoriu muštis su niekuo. Net jei mane įžeidžia, man tai nerūpi, tačiau vaikystėje turėjau pastovėti už save, kad iš manęs nesityčiotų. Buvau tikrai agresyvus.
Turiu padėkoti savo broliams, nes jeigu atsidurdavau vietose, kur pardavinėjami narkotikai ar panašiai, man tiesiog liepdavo eiti žaisti krepšinį.
Man buvo 15, kai geriausias mano draugas buvo nužudytas mano akivaizdoje. Jam dukart šovė į galvą. Buvau neįtikėtinai piktas, negalėjau miegoti, jaučiausi labai blogai. Negalėjau tuo patikėti. Norėjau keršto, – sunkiausia gyvenimo akimirka dalinosi S.Francisco.
– Mano broliai jau buvo sukūrę šeimas, jų nebebuvo šalia. Aš buvau vyriausias šeimoje. Nepriklausiau gaujoms, bet pešdavausi su jomis.
Tai, kad išvykau į Jungtines Amerikos Valstijas, suteikė man šansą. Bandžiau užsikabinti Prancūzijoje, bet visiems buvau per žemas arba per daug amerikietiškas... Jeigu būčiau likęs ten, kur užaugau, būčiau padaręs kažką neprotingo. JAV taip pat nebuvo paprasta, bet žinojau, kad jeigu susimausiu – iš karto turėsiu grįžti atgal, o tai mane gąsdino labiau nei bet kas kitas. Tuomet ir pasikeičiau, tapau ramesnis.“
„Visa tai tapo didžiausia mano motyvacija, – pabrėžė S.Francisco. – Tai mane užgrūdino. Aš visada maniau, kad esu geresnis (krepšinyje) už visus kitus. Pamenu, kaip dalyvavau atrankoje 13-os ir buvau geresnis už 16-mečius, bet manęs nepasirinko. Buvau sutrikęs.
Manęs nepasirinko tiek daug kartų... Bet aš apsisukdavau ir belsdavausi į kitas duris, ieškodamas kitos galimybės. Nelaikau dėl to pykčio. Tokia buvo Dievo valia. Aš neturiu, ko įrodinėti (tiems, kurie mane tuomet atstūmė), jie mato, koks aš esu.“
„Su savo žaidimu aš niekada neturėjau problemų, bet turėjau išmokti įjungti ir komandos draugus. Dažniausiai, aš žaisdavau gerai, bet komandai taip gerai nesisekdavo. Turėjau suprasti, kada yra laikas nutraukti derinį, sužaisti sau, ir kada – dėl komandos. Tam reikėjo tikrai daug darbo, – atviravo S.Francisco.
– Atvykau čia (į Atėnų „Panathinikos“, – past.), nes noriu laimėti Eurolygą. Tam reikia stiprios komandos. Kendrickas (Nunnas) yra velniškai gerai žaidėjas. Taip pat turite (Guerschoną) Yabusele, Nigelą Hayesą-Davisą, kitus. Esu geras taškų rinkėjas, bet taip pat – ir įžaidėjas. Noriu užmegzti gerus ryšius su komandos draugais.
K.Nunnas bus pirmas pasirinkimas. Nepelnysiu kaskart po 20 taškų. Man to ir nereikia. Svarbiausia, kad laimėtume. Man užteks ir 10 taškų bei 10 perdavimų ar 2 taškų ir 8 perdavimų, ar tiesiog geros gynybos. Jeigu visi patrauksime savo ego į šoną, tapsime puikia komanda.“