Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 12d. 19:01

60 svarbių Rimo Kurtinaičio dienų. „Manęs paklausė: ką renkiesi – butelį ar krepšinį?“ (I dalis)

Rimas Kurtinaitis jaunystėje buvo pašalintas iš universiteto, bet paskui tapo ne tik krepšinio žvaigžde, bet ir Lietuvos sporto ministru bei tituluotu krepšinio treneriu. Mūsų krepšinio sporto legenda penktadienį minės 60-metį, o ta proga 15min paprašė R.Kurtinaičio pasileisti į svarbiausiais įvykiais paženklintą kelionę, kupiną juokingų istorijų ir svarbiausių krepšinyje titulų.

Į nuošalios kavinės sostinės Užupyje kiemo terasą įbėgo įsitempęs jaunuolis.

Neatrodė, kad jis būtų atpažinęs arbatą gurkšnojantį olimpinių žaidynių ir Europos pirmenybių prizininką, nes turėjo svarbių reikalų.

„Ponai, gal galite pridėti 50 centų? Labai labai reikia“, – trypčiojo vaikinas.

„O kam? – susidomėjo R.Kurtinaitis. – Tik nesakyk, kad bulkutę pirksi.“

„Neee. Alaus“, – prisipažino pašnekovas.

„Kiek pirksi?“ – toliau domėjosi R.Kurtinaitis.

„Du“, – atsakė jaunuolis.

„Tai imk, gal išeis ir šeši. Bet daugiau negrįžk, nes kartas yra pagalba, o du kartai - reketas“, – R.Kurtinaitis ištraukė iš piniginės krūvą metalinių eurų.

Vaikinas stryktelėjo lyg laimėjęs Aukso puodą. Jis išbėgo dėkodamas ir būdamas laimingiausiu žmogumi planetoje, palikęs po medicinine kauke besišypsantį krepšinio trenerį.

„Verta duoti, kad pats gautum“, – patenkintas tarė R.Kurtinaitis.

Galbūt racionaliau būtų nepalengvinti vakaro, vedančio į sunkų rytą, bet R.Kurtinaitis niekada ir nevaizdavo šventojo.

Polėkis, geros istorijos, draugų kompanija lipo prie Pinčiuko akių krepšininko, mokėjusio suderinti užklasinę veiklą su žygdarbiais krepšinio aikštėse.

Nuotrauka iš knygos „Legendiniai Žalgirio vyrai“/Arvydas Sabonis ir Rimas Kurtinaitis
Nuotrauka iš knygos „Legendiniai Žalgirio vyrai“/Arvydas Sabonis ir Rimas Kurtinaitis

Ir šią savaitę jis sako, kad surengtų didelę šventę draugams 60-ojo gimtadienio proga, bet dėl pandemijos ir karantino teks nukelti bent porai mėnesių.

O dabar – gera proga prisiminti jau pražygiuotus etapus, mažas nuodėmes ir dideles pergales. Buvęs Lietuvos rinktinės krepšininkas ir treneris, dabar Rusijos klubo „Chimki“ strategas R.Kurtinaitis apie svarbiausias dienas savo gyvenime 15min pasakojo itin atvirai ir linksmai.

– Rimai, kaip atrodė aplinka, kurioje atėjote į pasaulį?

– Panemunės rajone yra Linksmės kalnas. Tai – landšaftinis draustinis, Jiesios ir Nemuno upių santaka. Mano vaikystė bėgo ten, ji buvo kaip ir visų. Augau draustinyje, daug laiko leidome žaisdami su kamuoliu – ir futbolo, ir krepšinio. Dar visokios gaudynės, vasarą pratūnodavome žvejodami, taip pat grybavome ir uogavome.

Mano mama nuo 16-os metų iki pat pensijos dirbo K.Požėlos spaustuvėje. Jos darbas buvo pavojingas sveikatai, nes raides išliedavo iš švino. Karštas švinas lydosi, eidavo švino garai – pamenu, kad ateidavau pas ją į darbą, švinas garuodavo kaip vanduo. Dabar net sunku įsivaizduoti.

Tėtis irgi nuo šešiolikos metų visą gyvenimą dirbo „Drobės“ gamykloje. Jis buvo šeštos kategorijos šaltkalvis, taisė verpimo stakles. Pats sportavo, buvo „Drobės“ futbolo komandos vartininkas, nuo mažens vedžiodavo mane į Lietuvos futbolo pirmenybių rungtynes, kur „Drobė“ ir žaisdavo. Jis toks visų sporto šakų mėgėjas, kaip kadaise Valdas Adamkus – tėtis irgi žaidė futbolą, krepšinį, tinklinį. Įstrigo, kad ėjome ir plaukimo varžybas, į motokroso lenktynes. Tėvas buvo sportiškas, tad ir man viskas pakrypo sporto keliu.

– Ar pamenate dieną, kai atėjote į krepšinį?

– Brolis atsivedė. Šančių rajono krepšinio salė, treneris Edvardas Nekrašas rinko grupes. Mano brolis buvo 1959 metų gimimo, jis metus jau buvo lankęs, o treneris rinko ir 1960 m. gimimo berniukų grupes.

Iki stotelės kokius du kilometrus nueidavau pėsčias, iki Kauno centro reikėdavo važiuoti kokias 45 minutes, autobusas važiuodavo kokius tris kartus per dieną.

Salė buvo nedidukė. Lankai kabojo tiesiai ant sienos. Pamenu, kad po pirmo treniruočių pusmečio greitoje atakoje variau kamuolį, kažkas pakišo koją ir variausi galva į sieną. Lūžo ranka – tokie mano pirmieji metai krepšinyje.

Bet savo grupėje buvau lyderis, žaisdavome Kauno pirmenybėse ir mane pastebėjo treneris Leonardas Makauskas. Sporto mokykloje Miško gatvėje jau buvo atrinkti vaikai Kauno krepšinio rinktinei.

Brolis po kelerių metų pasitraukė, o aš likau. Iki 18 metų nebuvau itin perspektyvus. Tarp 15–16-os metų vaikinų dažnai pagrindinėje komandoje buvau 12-as ar 13-as žaidėjas, nes buvo tikrai stiprių jaunuolių, kurie žaisdavo ir už metais vyresnių Lietuvos rinktinę. Treneris Makauskas išvažiavo dirbti į Vilniaus „Statybą“, o mūsų grupę perėmė Rūzas. Jis buvo geras žaidėjas, rungtyniavęs ir „Žalgiryje“, ir geras treneris. Labai daug dirbdavo metimams – buvo griežtas, bet prigalvodavo daug pratimų metimams. Iš mūsų grupės tik aš ir Robertas Ivanauskas patekome į „Žalgirio“ dublerius. Prisimindamas save iki šiol manau, kad nereikia per anksti nurašyti jaunuolių, nes būna vėlesnio brendimo žaidėjų. Jei Arvydas Sabonis į TSRS rinktinę atėjo 17-os metų, tai aš ten patekau būdamas 24-erių.

VIDEO: Rimas Kurtinaitis

– Kada atėjo laikas, kai pajutote, kad galite žaisti krepšinį gerai?

– Kai patekau į „Žalgirio“ dublerius. Įstojau į Kūno kultūros institutą, pradėjau žaisti už jo komandą. 19-os metų mane paėmė į TSRS jaunimo rinktinę, išvažiavome į jaunimo (iki 20 metų) pasaulio čempionatą. Ten likome penkti, pralaimėję ketvirtfinalyje jugoslavams. Bet namo grįžau jau laikydamas save perspektyviu žaidėju.

Tiesa, prasimušti į „Žalgirį“ buvo sudėtinga. Tuo metu iš Biržų atėjo treneris Vladas Garastas, kuris komplektavo savotiškai. Kaip sakė vienas geras žaidėjas, nepapuolęs į „Žalgirį“: jam geriau kaimiečiai nei kauniečiai.

Mane išsiuntė į Panevėžio „Lietkabelį“. Nors žaidėme pirmoje Lietuvos lygoje, man tai buvo racionaliausias sprendimas. Vėliau, po kelerių metų grįžęs, radau tuos V.Garasto paimtus vaikinus tebesėdinčius ant suolo. O man buvo naudinga persilaužimui į vyrišką krepšinį. Kaip Ramūnas Šiškauskas kilo ilgai nuo „Sakalų“ ir nuostabiai progresavo vėliau, panašiai ir aš laužiau pamažu. „Lietkabelyje“ žaidžiau rezultatyviai, buvau vienas lyderių, o komandoje buvo puikių žaidėjų iš „Statybos“: Artūro Karnišovo tėtis Mykolas Karnišovas, Edvardas Kairys. Jie buvo autoritetai ir dosniai dalino patarimus.

– Kokia buvo diena, kai jus išmetė iš universiteto?

– Nebuvau geras studentas. Žaidžiau Panevėžyje, aukšto meistriškumo sportininkai galėdavo praleisti paskaitas, bet vis tik reikėdavo atsiskaityti. Bet ir turint laisvą tvarkaraštį man nelabai pavykdavo.

Prasižengimų susidarė krūvos. Bendrabutyje Lagunavičius pagavo žaidžiant kortomis ir geriantį alų. Tai vykdavo pastoviai.

Žinote, TSRS laikais studentu būti buvo nuostabu. Ir dabar turbūt – man atrodo, kad studentavimas yra pats geriausias gyvenimo metas, nes finansais dar padeda tėvai, o pats tik mokaisi ir pramogauji. Įsipareigojimų nėra, galėčiau studijuoti iki begalybės.

Aišku, aš nebuvau pavyzdinis. Pažeidinėdavau režimą. Jei kažkur kažkas įvykdavo, visur būdavau aš. Kiti įkliūdavę herojai keisdavosi, bet vienas būdavo tas pats – tai aš.

Tuometinis rektorius Stanislovas Stonkus neapsikentė.

Pamenu, kad buvome išvykę žvejoti, nusipirkau „Sporto“ laikraštį, grįžtu į KKI trečiadienį ir pakeliui susitinku Algirdą Brazį. Jis klausia: „Kur eini?“. Sakau, kad į paskaitas traukiu. O Brazys man sako: „Kad tave jau užvakar išmetė.“

Aš net nežinojau, nes žvejyboje buvau. Tai apsisukau ir patraukėme su Braziu.

Po poros dienų mane pasikvietė Stonkus, paaiškino, dėl kokių prasižengimų esu atleistas iš instituto.

Beje, po kelerių metų, grįžęs į Kauną atėjau pas Stonkų padėkoti, kad jis taip man nurodė kryptį. Nes kitaip, kaip dalis „perspektyvių“ būčiau patekęs kur nors į Pravieniškes, nes mano Panemunės rajone visi buvome rizikos grupėje ten patekti. Dabar kartais pabarus žaidėją ar išvarius iš treniruotės jie žiūri į trenerį kaip į blogą žmogų. Bet savo padėtį įvertinau ir nuoširdžiai padėkojau Stonkui.

Alfredo Pliadžio nuotr./Rimas Kurtinaitis
Alfredo Pliadžio nuotr./Rimas Kurtinaitis

– Nestudijuojančius tais laikais iškart pakviesdavo į TSRS kariuomenę. Kokia buvo diena, kai jus pašaukė į armiją?

– Prie mano namų prie Linksmės kalno privažiavo raudonas „Žiguli“, kuriame sėdėjo majoras Melničiukas. Karininkas prisistatė ir pareiškė, kad man laikas į armiją, į Rygos ASK. Aptarėme reikalus ir po savaitės iškeliavau.

Iš pradžių mus autobusu pristatė į Vilnių. Nusitrenkėme autobusu šeštą ryte kartu su daug girtų jaunuolių, kurių dalį paryčiais atnešdavo ant rankų draugai tiesiai iš išleistuvių. Vilniuje laukė gal tūkstantis jaunuolių, reikėjo praeiti medicininę komisiją.

Aš turėjau bėdų dėl dantų. Tai dabar malonumas juos gydyti, o tais laikais taisydavo be nuskausminamųjų. Karinės medicinos patikrinime turėjau praeiti pro visus gydytojus, o stomatologai tada išgręždavo skyles, kad atvykus į dalinį iškart juos taisytum ir vėliau tarnybos metu nebereikėtų. Man iškart nerimas – turėjau gal keturias skyles, o prieš mane ėję vaikinai iš kabineto išeidavo labai skausmingomis veido išraiškomis. Bet prieš mane išėjo bachuriukas, kurio paklausiau: „Na, kaip?“. Jis sako: „Man tai viskas gerai, aš prieš armiją viską susitaisiau“. Aš jam pasiūliau savo kartoteką, sakau: „Jie vėl pažymės, kad geri dantys ir viskas.“

Jis sutiko, bet išėjo va tokia ištinusia burna! Nes stomatologas nusprendė jam gręžti ne pagal dantis, o pagal mano įteiktą lapą. O jame buvo sužymėta: kariesas, kariesas, kariesas.

Sakau: dziadai, nepyk. Bet pats buvau labai laimingas, kad prašokau.

Nuotrauka iš knygos „Legendiniai Žalgirio vyrai“/R.Kurtinaitis.
Nuotrauka iš knygos „Legendiniai Žalgirio vyrai“/R.Kurtinaitis.

Mane paleido iš Vilniaus, bet turėjau prisistatyti Rygoje į dalinį, kuriame radau gal 500 uzbekų ar tadžikų. Visi žemi, man iki krūtinės, vaikštau tarp jų kaip vadas. Jie nekalbėjo rusiškai, bet kai paklausė, ar tarp jų yra vairuotojų, visi kaip vienas pakėlė rankas, nors teisių nė vienas neturėjo – sakė, esą namie pamiršo. Jie matyt tikėjo, kad vairuotojams lengvesnė tarnyba. Aš vienas likau stovėti. Bet po kelių valandų atvažiavo Melničiukas ir pasakė: „Kur tu čia atvažiavai? Tau reikėjo iškart į klubą važiuoti. Į dalinį atvykus paskui tris mėnesius neištrauktume, kol praeitum jaunojo kovotojo kursą.“

A.Gomelskis sako: „Turime vieną jauną perspektyvų žaidėją. Jis yra šioje salėje.“ Aš tuo metu, regis, salės gale kortomis pliekiau. O A.Gomelskis sako: „Tas žaidėjas yra Kurtinaitis.“

– Kaip papuolėte į Maskvos CSKA?

– Žaidžiau ASK klube, o kartą per metus būdavo krepšinio turnyrai tarp kariškių klubų.

Tarp jų buvo ir Maskvos CSKA, kurį treniravo Aleksandras Gomelskis, komandoje žaidė tikri meistrai. Žaidėme ir man sekėsi neblogai.

Per laisvą dieną į aktų salę sukvietė visų gal dvylikos komandų žaidėjus ir trenerius – gal pusantro šimto žmonių. A.Gomelskis atsakinėjo į klausimus, pasakojo apie TSRS rinktinę, olimpines žaidynes, kai jo paklausė: Ar nusimato naujų žaidėjų į TSRS rinktinę?

Aš tuo metu sėdau kažkur salės gale, kažką bajeravome, klausėmės viena ausimi.

O A.Gomelskis sako: „Taip, turime vieną jauną perspektyvų žaidėją. Jis yra šioje salėje.“

Aš tuo metu, regis, salės gale kortomis pliekiau. O A.Gomelskis sako: „Tas žaidėjas yra Kurtinaitis.“

Kažkas man tranko per petį, sako: klausyk! O aš užsiėmęs: „Ką klausyt, kas vyksta?“ Visi laukė, kol susipratau, atsistojau. A.Gomelskis sako: „Štai šis perspektyvus jaunuolis, stebime jį, yra žaidęs jaunimo rinktinėje. Bet jis šiuo metu negali apsispręsti, ar nori žaisti krepšinį, ar baliavoti.

Prie visos auditorijos A.Gomelskis paklausė: „Ką renkiesi: butelį ar krepšinį?“. Atsakiau, kad krepšinį. Taip ir tapau kandidatu į TSRS rinktinę.

Nuo tada pradėjau žiūrėti į sportą rimtai. Mečiau tuos bajerius, kurių prikrėsdavome armijoje. Nes jų būdavo. Po rytinio sušaukimo likdavome gal 160 karių, tarp kurių buvo motociklininkų, kurie įprastai veždavo karininkus, bet mums davus kapeikų jie ras ras atveždavo iš parduotuvės prekių ir mums. Jie mikliai suvažinėdavo ir netrukus Lenino kampelyje jau pilstydavomės prekes. Dar iš valgyklos atsinešdavome bulvių, duonos. Kai prasižengdavau ir man tekdavo dvi vonias bulvių su šaukštais priskusti.

Bet po A.Gomelskio kalbos visa tai mečiau ir pradėjau sportuoti.

– Ar tada ir patekote į CSKA?

– Ne iškart. Vieną dieną Baltijos regiono karinis vadas pranešė, kad kviečia generolas. Visi aplink ėmė kalbėti, kad šįkart tikriausiai padariau kažką labai rimta. Mane visada kviesdavo ant kilimėlio, nes vis kažką iškrėsdavau, bet šįkart ėjau kraipydamas galvą: dabar lyg ir nieko nepadariau?

Generolas mylėjo krepšinį, bet sako man: „Žiūrėk, gavome pakvietimą į CSKA“. O tada staiga dokumentą suplėšė ir pasakė: „Tai žinok: mes jo negavome. Eik atgal tarnauti“.

Aš paskambinau A.Gomelskiui ir pasakiau, kad manęs neišleidžia. Bet A.Gomelskis patarė paprastai: „Tu pabėk pas mus, o tada jau mes susitvarkysime.“

Mes pasislėpę po čiužiniais visad turėdavome civilinių rūbų, kad nakčia galėtume per tvorą ištrūkti į miestą. Aš persirengiau ir pabėgau. Dar užsukau į namus, pabuvau kokias tris dienas. O tada nuvažiavau į Maskvą. Mano dokumentų iš Rygos į Maskvą neatsiuntė gal 9 mėnesius. Tiek laiko aš negalėjau gauti net stipendijos. Mano žmona tuomet kaip tik pagimdė dukrą, dar nedirbo. Kažkiek kapeikų atsiųsdavo, bet kartą neiškentęs atėjau pas A.Gomelskį ir pasakiau: „Neturiu už ką valgyti.“ Jis man iš pradžių pareiškė: „Esi lietuvis, tai gali išmaitinti visą Sąjungą dešromis – tais laikais „Žalgiris“ per čempionato turus dažnai veždavosi krūvą dešrų, kurias dalindavo teisėjams. A.Gomelskis pridūrė: „Jei nenori, tai galiu į karinį dalinį grąžinti.“ Tačiau aš atsisakiau – pasirinkau likti bendrabutyje. Atlyginimo negavau devynis mėnesius, tikrai vargau, bet daug sportavau, gaudavau maitinimą per stovyklas Novogorske ir Archangelske. Susipažinau su ledo ritulininkais: Larionovu, Fetisovu – jie liko draugai iki šiol.

Aš likdavau sėdėti bazėje, kurioje buvo mažas televizorius, biliardinė, bet nieko daugiau man ir nereikėjo. Su CSKA tapome Sąjungos čempionais. Po tarnybos grįžau į Kauną tuomet būdamas vienintelis tos kartos TSRS čempionas.

Alfredo Pliadžio nuotr./1982 11 27 Stanislovas Stonkus, Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša, Valdas Janiūnas
Alfredo Pliadžio nuotr./1982 11 27 Stanislovas Stonkus, Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša, Valdas Janiūnas

– Kokia buvo diena, kai jums gimė dukra?

– Tai buvo viena laimingiausių mano gyvenimo dienų, tačiau aš buvau Rygoje.

Laura gimė gruodžio 8 dieną. Tiksliai nebepamenu, ar mane išleido namo, bet galvoju, kad turbūt pabėgau pats. Kartais patys pabėgdavome traukiniu. Sekmadieniais karininkai netikrindavo, tad pasprukęs vidurnaktį traukiniu per Jonavą ryte jau būdavai namie. O pirmadienį prieš pat rytinį patikrinimą sugrįždavome. Niekas nesužinodavo.

– Kaip atrodė jūsų vestuvių diena?

– Birželio 6-oji. Tada mane išleido trims dienoms iš armijos namo.

Buvo 1980-ieji, man buvo 20 metų. Trumpai pabaliavojome, pačiupau krūvą dešrų, gėrimų ir grįžau. Kad būtų ramiau praporščikui įteikiau „Malūnininkų“ trauktinę gal 60-ies laipsnių stiprumo. Po poros dienų jis paprašė: „Atvežk man dar to stipraus vyno – labai geras.“

– Kada pirmą kartą išvydote Arvydą Sabonį?

– Sabas žaidė finalo ketverte su „Žalgiriu“ Maskvos „Dinamo“ salėje. Su CSKA numušėme „Žalgirį“ pusfinalyje, tada mes finale nugalėjome „Dinamo“, o žalgiriečiai tada žaidė dėl trečios vietos su Kijevo „Strojitel“.

Sabas tada dar žaidė nedaug. Buvau matęs jį ir stovykloje Novogorske, kai buvau TSRS rinktinės kandidatas, o jis su jaunimo rinktine ruošėsi jaunimo čempionatui.

– Ar iškart susidraugavote su Sabu?

– Kai grįžus į Kauną prisidėjau prie „Žalgirio“, visa komanda buvo labai draugiška. Senbuviai – Sergejus Jovaiša, Vitoldas Masalskis, Mindaugas Arlauskas – jie ir gerai žaidė, ir buvo draugiški, nebuvo jokių „diedovščinų“. Buvo jauni Valdemaras Chomičius, Algirdas Brazys, Virginijus Jankauskas, Gintaras Krapikas, Sabas.

Nuotrauka iš knygos „Legendiniai Žalgirio vyrai“/Po pergalės
Nuotrauka iš knygos „Legendiniai Žalgirio vyrai“/Po pergalės

Mes buvome tokie draugiški, kad švęsdavome kai kurias šventes, pavyzdžiui – kovo 8-ąją drauge su žmonomis. Dabar pasitaiko, kad kurio nors žaidėjo žmona bando būti mandresnė už kitą. Net ir tais laikais Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klube dažniau susipykdavo futbolininkų žmonos. „Tu geriau žaidi, o jis daugiau uždirba“, – sakydavo jos ir tikrai pas juos būdavo nesveika atmosfera. Bet mūsų komandoje buvo idealu. Ir trenerių kolektyvas buvo geras: Vladas Garastas, Henrikas Giedraitis, Algis Žukauskas.

Nuotrauka iš knygos „Legendiniai Žalgirio vyrai“/Finalas Maskvoje
Nuotrauka iš knygos „Legendiniai Žalgirio vyrai“/Finalas Maskvoje

Sukrito visos geros kortos. Juk anksčiau „Žalgiryje“ vis būdavo pavieniui gerų žaidėjų. Modestas Paulauskas buvo super aukšto lygio. Bet vienas jis nepavežė „Žalgirio“. Jovaiša ilgai žaidė TSRS rinktinėje, bet vienas „Žalgirio“ dar negalėjo pakelti.

Mūsų karta – grupė aukštesnio meistriškumo žaidėjų sulipome reikiamu metu, reikiamoje vietoje. Tai ir buvo sėkmės garantas.

Dabar kažkas vis akcentuoja Sabonį ar Marčiulionį, bet buvo daugiau gerų žaidėjų. 1999 metais Sabas žaidė Europos čempionate, buvo Jasikevičius, Karnišovas, Štombergas, Einikis, bet nebuvo susiklausymo. Sabas vienas neištempė.

O mes augome kartu. Žaidžiant drauge stiprėjo ir vienas kito supratimas. Pavyzdžiui, greitame puolime atsivarau kamuolį prie 45 laipsnių kampo, Sabas bėga, kilsteli akytes, aš iškart žinau, kad reikės permesti kamuolį per greta bėgantį jo gynėją. Metu kamuolį, Sabas kerta, ir viskas pavyksta dėl to, kad prieš tai jis kilstelėjo antakius. Arba jis man kokį perdavimą vis iškiša.

Rimas Kurtinaitis ir Arvydas Sabonis
Rimas Kurtinaitis ir Arvydas Sabonis

Dabar klubuose, pas mane „Chimki“, yra žaidėjų iš NBA, bet kūno kalba beveik nenaudojama. Šiais laikais ir partneriai keičiasi. Jie būna talentingi, bet vis keičiasi.

– Koks buvo mačas, kai tapote Taurių laimėtojų taurės arba kitaip R.Saportos taurės finalo su „Barcelona“ rezultatyviausiu žaidėju?

– Prisimenu gerai. Paskutinį metimą pramečiau.

Pralaimėjome 4 taškais (73:77). Kaip dabar pamenu: likus 10 sekundžių buvome atsilikę 1 ar 2 taškais, Sabas stovėjo ant baudos linijos, aš užsitempiau jo žmogų prie galinės linijos, pašokau ir laukiau, kad Sabas kirstų. Bet Sabas liko stovėti, o aš turėjau mesti nepatogų metimą. Nepataikiau, o jie nubėgo į greitą ataką ir dar įmetė.

Tai retas atvejis, kai mano ir Sabo duetas nesuveikė.

Aš įmečiau 36 taškus, bet buvo sunkus mačas. Kartą pašokau mesti trajaką ir ore „dingt“ – iškart sutraukė abiejų kojų raumenis. Nukritau kaip ant stagarų ir nieko negalėjau padaryt – abi kojos lyg pagaliai. Apie penkias minutes masažavo kol atlankstė.

– Kokia buvo diena, kai gimė sūnus 1986 metų gruodį?

– Giedrius irgi buvo viena priežasčių, kad mečiau visus savo klystkelius. Žmonai sakiau: jei pagimdysi sūnų, baigsiu savo „bajerius“.

Aišku, kai gimė, tai su Sabu užšventėme. Tris dienas nėjome į treniruotes, nes baliavojome. Paskui man pasakojo, kad treneris Garastas sykį klausė kitų: „Kur Rimas?

Krapikas jam atsakė: „Jam sūnus gimė.“

Garastas palinksėjo, o tada klausia: „O kur Sabas?“ Krapikas darsyk paaiškino iškart nesusipratusiam treneriui: „Taigi Kurčiui sūnus gimė.“

Aliaus Koroliovo/15min nuotr./Giedriaus Kurtinaičio ir Erikos Nauburaitytės vestuvėse porą sveikino ir jaunikio tėvas Rimas Kurtinaitis
Aliaus Koroliovo/15min nuotr./Giedriaus Kurtinaičio ir Erikos Nauburaitytės vestuvėse porą sveikino ir jaunikio tėvas Rimas Kurtinaitis

Man tai buvo paskutinis pasispardymas, nes po jo gimimo 1986 metais apsiraminau.

Giedriaus augimą daugiau mačiau, nes Laurai būnant mažai labai daug laiko praleisdavau stovyklose. Valdemaras Chomičius buvo suskaičiavęs, kad per metus 8 mėnesius nebūdavome namie.

Kai Giedrius gimė, net į Vokietiją išvykau su visa šeima, visi kartu važiavome ir į Australiją, Ispaniją, Prancūziją.

Dabar ryšys geras su abiem. Idealu. Laura su vyru Aurimu augina du mano anūkus: Arui šešeri, o Simui – treji. Giedriui pernai gimė dukrytė.

Iš viso trys anūkai, tad darbo kaip seneliui man netrūksta. Gyvename atskirai, bet per šventes susibėgame. Tuo klausimu viskas yra labai gerai.

– Koks jūsų akimis buvo garsusis finalas su „Cibona“, kai Gintaras Krapikas įsivėlė į konfliktą su Nakičiumi, pribėgo Sabas ir už smūgį kroatui buvo diskvalifikuotas?

– Ech, ne taip viskas turėjo baigtis. Paskui kalbėjome, kad mums reikėjo, kad išvarytų Krapiką, o ne Sabą. Kad Krapikas gintų Sabą, o ne atvirkščiai.

VIDEO: Cibona - Zalgiris, Sabonis Punches Nakic

Bet tokia buvo jugoslavų taktika. Jie dažnai prie lyderio paleidžia kokį „kirvuką“. Pavyzdžiui, prie Sabo leisdavo Arapovičių. Jis prasižengdavo, tada ateina prie Sabo ir per kelis centimetrus nuo akių pakiša pirštą, neva rodydamas baudos metimą. Aš raminu: „Sabai, viskas gerai.“ Bet Arapovičius vėl prasižengia ir vėl Sabui kiša į veidą du pirštus. Visi žino: jei Sabas jam trenks, „Cibona“ nieko nepraras, nes Arapovičius buvo niekas. O Sabas mums yra Sabas.

Tąkart jų provokacija pavyko. Nors galvoju, kad Sabas pasikarščiavo, nors dėl išvarymo visad kilo abejonių, nes tuomet viską valdė FIBA vadovas Borislavas Stankovičius. Ir dėl jo su „jugais“ žaisti visada būdavo sunku.

– Ar kildavo muštynių?

– Tas momentas su Krapiku, – ten net nebuvo muštynių. Mes su CSKA arba su tais pačiais „jugais“ dažnai kiečiau susikibdavome. 1985 metais per Europos čempionatą, kai su TSRS rinktine žaidėme prieš Jugoslaviją Štutgarte, daužėmės kokias 15 minučių komanda prieš komandą.

1988 metais atrankos varžybose Nyderlanduose 16 taškų nugalėjome Jugoslaviją, sukėlę dar vienas dideles muštynes, kai Belostenas taip davė Žarko Paspaljui, kad šiam nosis įlindo – net nesimatė nosies.

– Tais metais su TSRS rinktine ir jūs iškovojote pirmąjį Europos čempionato auksą.

– Tada mes buvome labai gerai pasirengę. Dar ir 1984 metais, kai ruošėmės Los Andželo olimpinėms žaidynėms, į kurias paskui dėl šaltojo karo neišvykome, Europos atrankos varžybose visas komandas įveikėme ne mažiau kaip po 30 taškų. Tiek nugalėjome ir ispanus, kurie Los Andžele paskui žaidė finale ir 31 tašku gavo nuo JAV rinktinės.

Galvoju, kad tais laikais turėjome stipriausią TSRS rinktinę. Na, gal neskaičius 1972 metų, kai jie tapo olimpiniais čempionais. Bet mūsų eroje 1984–1985 metais tai buvo pati stipriausia komanda. Sabas dar tada žaidė prieš operaciją, o šalia jo buvo Tkačenka ir Belostenas – trys vidurio puolėjai, kurių ūgis 220. Ketvirtais numeriais buvo 208 cm ūgio Lopatovas ir Volkovas, 207 cm ūgio Tichonenka, 203 cm ūgio – Tarakanovas. O dar krūva metikų – Valdis Valteris, Chomkė, Jovaiša. Tai buvo baisiai gera komanda.

Suprasti akimirksniu

  • 1985 metų rezultatyviausi Europos čempione tapusios TSRS rinktinės žaidėjai:
  • A.Sabonis – po 20,1 taško, V.Valteris – po 16,6, R.Kurtinaitis – po 15, V.Chomičius po 10,9, A.Belostenas – 8,7;

Mano vaidmuo irgi buvo svarbus. Aš kažkaip greitai prasimušiau į starto penketą. Valteris buvo įžaidėjas, mano pozicijoje buvo Chomičius ir Šarūnas Marčiulionis, kuris buvo jaunesnis ir 1985 metais dar nepateko į rinktinę.

Būdavo, kad įvarydavau po kokius 20 taškų.

1986 metais pasaulio čempionate rinkau taškų, nors žaidžiau gal po 23 minutes vidutiniškai. Tik finalą (85:87) su amerikiečiais prastai sužaidžiau (6 taškai).

Suprasti akimirksniu

  • 1986 metų pasaulio vicečempione tapusios TSRS rinktinės lyderiai:
  • V.Tichonenka po 17,2 taško, A.Sabonis – po 15,3, R.Kurtinaitis – po 14,3, V.Valteris – 11,7, A.Volkovas – 11,2;

– Koks buvo 1986 metų Kauno „Žalgirio“ triumfas laimėjus Tarpžemyninę Williamo Joneso taurę?

– Saboniui reikėtų paminklą pastatyti. Tai buvo jo turnyras, nors jam skaudėjo kojas – prieš kažkurias rungtynes jam suleido dvi adatas, nes negalėjo paeiti.

Sabas pats pasakė: „Trūks, tai trūks, ką padarysi, – žaisiu“. Kitu atveju, gal iki šiol kalbėtume: „Būtume laimėję, jei būtų žaidęs Sabas.“

Bet jis ryžosi. Gydytojas Vaišnoras suleido dvi adatas. Po rungtynių išnešėme Sabą, nes paeiti negalėjo. Bet sužaidė nuostabiai.

Nuotrauka iš knygos „Legendiniai Žalgirio vyrai“/Ir vėl skausmas 1987
Nuotrauka iš knygos „Legendiniai Žalgirio vyrai“/Ir vėl skausmas 1987

Turnyras Argentinoje vyko rugsėjį, praėjus nedaug laiko nuo to garsiojo pralaimėjimo „Cibona“ klubui Budapešte. Dabar pagalvoju, kad finalui Budapešte mes neteisingai pasiruošėme – Jugoslavija buvo sustabdžiusi čempionatą ir kryptingai ruošėsi, o mes žaidėme ir laimėjome TSRS pirmenybes, patyrėme daug emocijų, išnaudojome daug jėgų.

Argentinoje „Cibona“ komandą su Draženu Petrovičiumi priešakyje patvarkėme beveik 30 taškų (104:77), o paskui finale įveikėme argentiniečius (84:78 „Ferro Carril Oeste“).

VIDEO: Žalgiris – Golden Seasons (Auksiniai sezonai) ᴴᴰ

– Kokia buvo diena, kai Seule laimėjote olimpinį auksą?

– Pamenu, kad 1986 metais mečiau savo „bajerius“ – nuo 1986 metų neberūkau 34 metus. Tada mečiau ir gėrimus. Negėriau gal trejus metus iš eilės, o paskui irgi laikiausi principo: vasarą su draugais atsigeriu alaus, bet sezono metu – ne.

Pusantrų metų iki olimpinių žaidynių negėriau ir nerūkiau, atvažiavau geros sportinės formos, nors prieš pat kelionę į Seulą turnyre Ispanijoje trūko raumuo žaidžiant su Jugoslavija. Tuomet net galvojau, kad galbūt teks praleisti olimpines žaidynes.

Bet išvykau ir žaidynėse sužaidžiau gerų rungtynių – su Brazilija, su JAV.

VIDEO: 1988 Olympics Basketball USA v. USSR (part 6 of 7)

Finale jau buvau kiek nuvytęs, bet ten Sabas su Šaru Marčiulioniu bei Volkovu sužaidė labai gerai.

Aišku, svarbu, kad atsivežėme Sabą. Po Achilo sausgyslės dviejų operacijų 1987 metais jo ten neturėjo būti, bet A.Gomelskis pribūrė, kai įkalbėjo iš pradžių tik pabūti su komanda, o paskui ir žaisti. Sabas praleido atrankos turnyrą, bet atvyko į Seulą. Jis buvo judėjęs individualiai, bet nesportavęs su komanda.

Buvome jau apsitrynę žaisti be jo, o grįžus jam į aikštę pirmosiose olimpiados rungtynėse beviltiškai gavome nuo Jugoslavijos. Tai reiškė ankstyvą pasimatymą su amerikiečiais pusfinalyje.

Buvome nusitaikę į medalius, bet pamatėme, kad žaidimas nesiklijavo. Tada Sabas labai gerai pasakė rūbinėje: „Ei, negerai darome. Aš dabar nebesu tokios formos, kad vienas žaisčiau, o jūs man padėtumėte. Žaiskite jūs, o aš padėsiu.“

Ir tikrai. Po operacijų jo fizinė būklė dar nebuvo gera, mums reikėjo prisitaikyti. Itin svarbus buvo mačas grupėje su Puerto Riku. Prie lygaus rezultato jų lyderis likus 1 sek. iki antrojo kėlinio pabaigos (tuo metu buvo žaidžiami 2 kėliniai po 20 minučių), prametė abi baudas. O per pratęsimą mes jau išsikapanojome – būtume pralaimėję, būtume jau ketvirtfinalyje gavę amerikiečius.

Po sunkios pradžios žaidynėse pasakiau vyrams: jei laimėtume olimpiadą, iškart prisigerčiau. Chomkė pažadėjo nusiskusti ūsus, Tarakanovas – nusikirpti plikai.

Suprasti akimirksniu

  • Rezultatyviausi auksą iškovojusios TSRS rinktinės žaidėjai Seulo olimpinėse žaidynėse:
  • Š.Marčiulionis – po 18,1 taško, R.Kurtinaitis – 13,4, A.Sabonis – 13,3, A.Volkovas – 10,6, S.Tarakanovas – 8,1.
  • R.Kurtinaičiui asmeniškai sėkmingiausi mačai buvo ketvirtfinalyje su Brazilija (24 taškai) ir pusfinalyje su JAV (28 taškai).

Kai galiausiai laimėjome, Tarakanovas pareiškė, kad žmona jam plaukų skustis neleido, bet aš su Chomičiumi pažadus įvykdėme. Buvo paranku, nes buvo nuspręsta visus olimpinius čempionus palikti žaidynėse ir visus parskraidinti vienu lėktuvu namo.

Taip mes likome olimpiniame miestelyje ir svilinome kaip reikiant. Gėrėme džiną su toniku. Komandos gydytojas negeriantis, bet jis gavo užduotį, o kad atsimintų, ko reikia, gaudavo tuščią butelį ir kas rytą keliaudavo iš olimpinio kaimelio į parduotuvę atnešti mums porą dėžučių.

Mūsų gyvenamoji erdvė pasidarė lyg štabas. Turėjome didelį bendrą kambarį, aplink kurį buvo maži dviviečiai kambariukai. Svetainė tris dienas buvo pilna žmonių, nes kas laimi auksą, – visi traukia pas mus: gimnastai, tinklininkai, sunkiaatlečiai, Karelinas (Rusijos imtynių legenda), visi ėjo pas mus.

Nuotrauka iš knygos „Legendiniai Žalgirio vyrai“/Pergalė Maskvoje 1987
Nuotrauka iš knygos „Legendiniai Žalgirio vyrai“/Pergalė Maskvoje 1987

Kalbos buvo pasiekusios Tarptautinio olimpinio komiteto vadovą Juaną Antonio Samaranchą. Šnekėta, kad mus išvys lauk iš kaimelio. Pamenu, kad sulaukėme priekaištų iš TSRS boksininkų, kai su Chomke įlipome į liftą ir susidūrėme su treneriais. „Jūs tokie ir anokie, visą naktį neleidote užmigti“, – barėsi jie, nes kažkuris turėjęs laimėti boksininkas prapylė finalą.

Šventė vyko dieną naktį, keitėsi tik veidai – pagal tą laiką mokėjome ir žaisti, ir švęsti. Nors palygint su TSRS ledo ritulininkais ir futbolininkais dar buvome lyg šilkiniai. Tie dar labiau varydavo, ypač ledo ritulininkai. Visi uždirbdavo apie 150 rublių, visi buvo lygūs.

Po mūsų langais kaimelyje vykdavo ir oficiali olimpinių prizininkų pagerbimo ceremonija – grodavo himnus, rišdavo juostas, darydavo nuotraukas. Pamenu, kad buvome nusipirkę su Chomičiumi vienoje olimpinio kaimelio parduotuvių JAV vėliavą – tai jis iš balkono mojuodavo su ta amerikiečių vėliava tarp raudonųjų vėliavų.

Dėl mūsų labai pyko, nes buvome atsivežę „Žalgirio“ padarytus trispalvius rankšluosčius. Jie buvo be užrašų, bet lietuviškos trispalvės spalvų. Su Chomke savo balkone buvome pakabinę ant turėklų. Trispalvės ir kabėjo visas žaidynes. Pamenu, kad nepatenkintas Tarakanovas kažką burbėjo, įžiūrėjęs klastą. Bet mes ką – trispalviai rankšluosčiai yra trispalviai rankšluosčiai.

P.S. Tai buvo pirmoji interviu su R.Kurtinaičiu dalis. Kitoje dalyje ketvirtadienį kviečiame skaityti apie jo karjerą Nepriklausomos Lietuvos metais bei netikėtą tapimą sporto ministru.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata

15min tema
Parašykite atsiliepimą apie 24sek