Lietuvos rinktinė nuo nepriklausomybės atkūrimo dar neišgyveno tokios prastos serijos.
Pirmą kartą per 27 metus lietuviai dviejuose turnyruose iš eilės nepateko į ketvirtfinalį.
Tik trečią kartą per tuos 27 metus Lietuvos rinktinė po trijų turnyrų iš eilės neparvežė namo apdovanojimų.
9-oji vieta 2019-ųjų pasaulio pirmenybėse – kol kas mums prasčiausia dalyvaujant tokiuose turnyruose. Prieš dvejus metus pasiekta 11-oji vieta Europos čempionate buvo žemiausia Senojo žemyno pirmenybėse nuo 2009-ųjų.
Ar tai aliarmo signalas Lietuvos rinktinei?
„Sunku pasakyti, – paklaustas, ką galvoja apie šią tendenciją, po paskutinių pasaulio čempionato rungtynių sakė Mantas Kalnietis. – Čia reikia labai ilgai galvoti. Bet nemanau, kad čia kažkas labai negerai.
Sakyčiau, mes turime stipresnę komandą nei prieš 4–5 metus. Prisidėjo tokie žaidėjai kaip Sabonis, Ulanovas, Lekavičius, Grigonis. Dabar mes turime labai ilgą suolą.
Neturiu kompetencijos vertinti jaunimo, bet mūsų rinktinė turi daug svarbių žaidėjų ir jų padaugėjo. Tiesiog tuo krepšinis ir įdomus, kad keli sprendimai, kelios pergalės ir dabar apie tai nekalbėtume.
Aišku, yra problemų, kaip ir visur, bet kad kažkas drastiško, tai ne.“
Kai mes klausiame savęs, kitų ir rinktinės narių, ko pritrūko, kad pasaulio čempionate būtume pasiekę aukštesnį rezultatą ir įveikę popieriuje stipresnes komandas, atsakymą gali pasufleruoti ryškėjančios pastarųjų metų tendencijos.
Lietuva turi krepšinio talentų, bet jų trūksta ten, kur dabar jų reikia labiausiai. Tai perimetro krepšininkai, kurie šių dienų krepšinyje laimi sunkias rungtynes, medalius ir čempionatus.
Kai rungtynių pabaigoje sprendžiasi jų nugalėtojas, rezultatą daro žaidėjas su kamuoliu, galintis imtis iniciatyvos vienas prieš vieną, susikurti erdvės metimui sau arba, pritraukęs gynybą, rezultatyviai asistuoti komandos draugui.
Dažniausiai tai būna aukščiausio meistriškumo žaidėjai, nes tokios savybės reikalauja elitinio lygio įgūdžių, charakterio ir fizinių savybių paketo. Mūsų žaidėjai į kovų areną iš krepšinio mokyklų nešasi kitokį paketą, kuriame dominuoja taktinis supratimas, vienybė ir žaidimas komandoje.
Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis gali suversti taškus į varžovų krepšį ir dažnai reikalauja dvigubos gynybos priežiūros, bet jie negali draskyti gynybos ir kontroliuoti žaidimo taip nenuspėjamai, kaip tą daro pirmos klasės 1–3 pozicijų žaidėjai.
Lietuva pasaulio čempionatui subūrė vieną geriausių priekinių linijų, bet jėga ir svoris baudos aikštelėje neatsvėrė priešininkų meistriškumo prie perimetro. Serbai prie perimetro turėjo Bogdaną Bogdanovičių ir Vasilije Micičių ir dar įspūdingą priekinę liniją, kurioje – Nikola Jokičius, Bobanas Marjanovičius, Nikola Milutinovas ir Miroslavas Raduljica.
Pažiūrėkite, kokius perimetro žaidėjus turi komandos, kurios Kinijoje kaunasi dėl medalių, o 2017-aisiais žaidė Europos čempionato finale.
Pavyzdžiui, prancūzai turi Nando De Colo ir Evaną Fournier, australai – Patty Millsą ir Joe Inglesą, ispanai – puikų čempionatą žaidžiantį Ricky Rubio, argentiniečiai – viesulingą Facundo Campazzo.
2017-ųjų Europos čempionatas tapo slovėnų Luka Dončičiaus bei Gorano Dragičiaus ir serbo Bogdano Bogdanovičiaus kautynių ringu.
Ką gynėjų linijoje turi Lietuvos rinktinė?
33-ejų Mantas Kalnietis nacionalinėje komandoje žaidžia geriausią savo krepšinį, bet jis niekada nebuvo elitinis talentas, o su amžiumi po truputį krenta ir jo žaidimo kreivė. Dabar tai Europos taurės komandos atsarginis įžaidėjas.
Puikų čempionatą sužaidęs Lukas Lekavičius su 13 taškų per 18 minučių vidurkiu tapo vienu iš nedaugelio Lietuvos rinktinės šviesulių. Tačiau Šarūnas Jasikevičius ne veltui jį kvietėsi į Kauno „Žalgirį“ kaip atsarginį atakų organizatorių. Elitiniam lygiui jam trūksta centimetrų ir kūrėjo savybių.
Įdomiausiai šiuo metu atrodo Mariaus Grigonio perspektyvos. Pasaulio čempionate jis rinko vidutiniškai 10,2 taško per 20 minučių. Tai buvo kol kas geriausias 25-erių kauniečio pasirodymas nacionalinėje komandoje.
Tiesa, tai buvo tik pirmas toks čempionatas, kuriame M.Grigonis ėmėsi svarbaus vaidmens. Kartais jis net per agresyviai atakavo priešininkus, patekdamas į žemo procento situacijas (45,2 proc. pataikymas). M.Grigoniui nebuvo lengva ir dėl priešininkų gynybos dėmesio. Prancūzai išgyvenimo rungtynėse prieš lietuvį statė elitinius savo gynybos specialistus, o tai rodo, kaip rimtai vertinamas šis kylantis nacionalinės komandos krepšininkas.
Po pirmo gerai nuteikiančio sezono „Žalgiryje“ sparnus išskleidęs lietuvis, galima tikėtis, su kiekvienu sezonu taps vis solidesnis žaidėjas. Lietuvos rinktinei belieka melstis, kad kitų metų olimpinėje atrankoje M.Grigonis jau galės būti tas stabilus perimetro lyderis. Tačiau ir žalgirietis turi savo lubas – jį riboja lėtas kamuolio išmetimas ir greičio stoka. Tik laikas parodys, ar M.Grigonis pasieks tą elitinį lygį.
Bet ateityje jis gali būti tas planas „B“, kurio jau reikia ieškoti Lietuvos rinktinei.
Galbūt juo taps Ignas Brazdeikis. Sunku įsivaizduoti, kodėl Kaune gimusiam ir lietuvių šeimoje visą gyvenimą augusiam talentui galėtų nesuteikti dvigubos pilietybės išimties tvarka. O kai dvimetrinis puolėjas prisijungs prie nacionalinės komandos, jis pasiūlys rinktinei papildomą pasirinkimą prie perimetro.
I.Brazdeikis yra labai universalus ginklas. Jau NBA vasaros lygoje jis sužavėjo savo gebėjimu pasiimti kamuolį į rankas, žaisti du prieš du, dėl fizinės jėgos ir įgūdžių po kontakto susikurti galimybę mesti sau arba atrasti komandos draugą rezultatyviu perdavimu. Jis taip pat pavojingas be kamuolio prie trijų taškų linijos ir kažkuo savo žaidimo stiliumi primena Ramūną Šiškauską. „New York Knicks“ atstovas ateityje gali tapti rimtu Lietuvos rinktinės krepšininku.
Tiek I.Brazdeikis, tiek M.Grigonis išsiskiria tvirtu įžūliu charakteriu, kuris būtinas tokio plano žaidėjams.
Priekinė linija su Jonu Valančiūnu, Domantu Saboniu ir Artūru Gudaičiu Tokijo olimpinių žaidynių atrankoje atrodys įspūdingai.
Bet krepšinis keičiasi ir jame gerus nuo elitinių skiria smulkmenos bei aukščiausio lygio talentai. Visko gali būti, kad pasaulio čempionato finale žais Prancūzija ir Australija – dvi Lietuvos rinktinės priešininkės, kurias nugalėti pritrūko labai nedaug – vos 4–6 taškelių. Kai elitinius nuo puikių dabar atskiria visiškos smulkmenos, tokio kalibro žaidėjų turėjimas savo ginklų arsenale darosi būtinas.
Lietuva visada garsėjo komandiniu žaidimu, bet atkreipkite dėmesį, kad medalius namo parveždavo rinktinės, kuriose išsiskyrė žaidėjai, kurie turėdavo lyderio savybių žaisdami su kamuoliu.
Jau net nereikia kalbėti apie tokių perimetro meistrų kaip Šarūno Jasikevičiaus, Arvydo Macijausko ar Ramūno Šiškausko erą. Dar šio dešimtmečio pradžioje turėjome galingą ginklą Liną Kleizą. 2013-aisiais šalia elitinio lygio žaidė Mantas Kalnietis, kurio individualiai puikūs pasirodymai nešė pergales ketvirtfinalyje ir pusfinalyje. 2015-ųjų Europos čempionate klampią rinktinę iš balos traukė karjeros rungtynes aštuntfinalyje žaidęs, o po to ir ketvirtfinalyje žibėjęs Jonas Mačiulis.
Lietuvos rinktinei organizuodavome sutikimus Vilniaus rotušėje tada, kai daugiau talento turėjome prie tritaškio linijos, o ne baudos aikštelėje. 2009 ir 2011 metais taip pat bandėme varžovus pralaužti jėga ir centimetrais, bet tuos čempionatus dabar siejame su liūdniausiais rinktinės prisiminimais.
Galbūt ne tik dėlto dabar konkurencinga Lietuvos rinktinė nepasiekia medalių laimėtojos lygio. Bet Lietuvos krepšiniui reikia ieškoti prastų rezultatų priežasčių ir sprendimų, kad lemiamų čempionato kovų savaitę netaptume tik turistais.
Elitiniai talentai ant medžio neauga, todėl lengva nebus. Jie turi būti sukonstruoti dar mūsų krepšinio mokyklose, o tam reikia ir tinkamos abėcėlės, ir bendrų pastangų, ir laiko.
O gal čia viskas gerai ir tuos 4–5 taškelius atsversime ateityje su kitokiu žaidimu ir kitu treneriu. Mes, lietuviai, visada stebinome krepšinio pasaulį savo lietuvišku stiliumi.
