Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 18d. 07:31

D.Adomaitis – apie etapą „Hapoel“, vienintelę klaidą ir galimą žaidėjų sabotažą

„Adom“ išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „raudonas“. Šiuo ženklu patikėję Jeruzalės „Hapoel“ sirgaliai dar sausio viduryje, kai įvyko rokiruotė vyriausiojo trenerio kėdėje, galvojo, jog Dainius Adomaitis yra lyg iš dangaus nusileidęs pranašas. Bet lietuvio burtų lazdelė šventame krašte nesuveikė – karjeros etapas Izraelyje truko vos tris mėnesius. Laikmetis Izraelyje strategui atnešė naujų išbandymų, o į Lietuvą sugrįžęs D.Adomaitis su portalu 15min sutiko pasidalyti mintimis.

15min pirmadienio vakarą rašė apie Dainiaus Adomaičio kelionę namo iš visapusiškai šiuo metu karšto Izraelio, kuriame įtampa dėl konflikto su palestiniečiais pasiekė aukštumas, o šiandien pristatome stratego mintis apie nenusisekusį karjeros etapą Jeruzalės „Hapoel“ klube.

Trys mėnesiai, penkiolika rungtynių, šešios pergalės bei trys staigūs ir skaudūs iškritimai iš turnyrų. Pasakos apie pavardėje užšifruotą pranašiškumą dužo į šipulius.

Tai buvo pirmas kartas 47-erių D.Adomaičio karjeroje, kai komandos vairas jam buvo patikėtas viduryje sezono, iki tol trejus metus Jeruzalėje dirbusiam Odedui Kattashui nusprendus persikelti į Atėnų „Panathinaikos“.

Visi treneriai nori pradėti darbą nuo nulio, nuo tuščio popieriaus lapo, o dar labiau naujoje aplinkoje jie nori šalia savęs turėti bent pora pažįstamų pagalbinių rankų. Žmogų, kuriuo galėtų pasikliauti bei kuris padėtų įvesti į komandą savąją žaidimo filosofiją.

Jei pirmajam iššūkiui pasiryžo pats krepšinio specialistas, tai antrąjį užvetavo kiekvieną eurą dėl pandemijos skaičiavusi „Hapoel“.

Šie du dalykai bei keletas nekontroliuojamų aplinkybių taip ir neleido D.Adomaičiui bent akimirkai tvirtai atsistoti ant Šventosios Žemės.

„Faktas, kad viena didžiausių klaidų, kurią padariau ir kurios tikrai nekartočiau, tai kad sezono viduryje būtinai reikia atvykti su savo komanda ar kuo daugiau žmonių. Minimaliai – nors vienas asistentas, idealiu variantu – dar turėti skautą ir fizinio rengimo trenerį, – portalui 15min dėstė D.Adomaitis. – Jeigu nori žaisti su savo idėjomis, turi turėti aplink save komandą, kuri žino tas idėjas, o neturint tokios komandos buvo nelengva.“

Situacija iš rankų ėmė slysti vos tik lietuviui treneriui išlipus iš lėktuvo, kai buvusio stratego vadovaujama O.Kattasho kariauna namuose pralaimėjo maksimalios svarbos FIBA Čempionų lygos mūšį prieš Ankaros „Turk Telekom“, o Dainius šį mačą stebėjo iš tribūnų.

Debiutiniame D.Adomaičio mače už komandos vairo – žygį Balkanų lygoje užbaigęs kluptelėjimas prieš Rišon Leziono „Maccabi“. Po savaitės – kelionė į sunkiai pasiekiamą Limožą, Čempionų lygą uždariusi nesėkmė ten bei itin sudėtingas sugrįžimas namo iš COVID-19 surakintos Prancūzijos.

Strategas su vadovybės pritarimu atliko korekcijas sudėtyje – atvyko naujokai Stantonas Kiddas ir Ray McCollomas, bet „Hapoel“ buvo talžoma traumų, o stabilaus rakto į pergales taip rasti ir nepavyko.

Prastas žaidimas ir slogūs rezultatai Izraelyje visada atsispindės aštrioje žiniasklaidos klausimų bangoje spaudos konferencijose bei komandos linčiavimu portaluose ir laikraščiuose po bene kiekvieno mačo.

„Pas juos yra kraštutinumai – arba labai gerai, arba labai blogai. Viduriuko nėra“, – 15min sakė D.Adomaitis.

Bet etapai Vilniaus „Ryte“ ir Lietuvos rinktinėje Dainiui padėjo užsiauginti storą odą, kurios neperskrodžia ir žydiškos strėlės. Etapą Jeruzalėje lietuvis priima kaip gerą patirtį, suteikusią labai daug pamokų.

Žinoma, ne visos jos gali būti atskleistos ir žiniasklaidai, sako D.Adomaitis.

Tinklalapyje 15min – Dainiaus Adomaičio mintys apie laikotarpį Jeruzalėje, padarytą vienintelę klaidą ir nekontroliuojamas situacijas, gandus apie galimą žaidėjų sabotažą paskutiniame mače, draugiškas skyrybas su „Hapoel“ ir žvilgsnį į ateitį.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dainius Adomaitis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dainius Adomaitis

– Dainiau, praėjus kelioms dienoms po skyrybų su „Hapoel“, minėjote, jog esate savianalizės pusiaukelėje – žiūrite rungtynes, analizuojate kiekvieną savo sprendimą, kas buvo padaryta gerai, o kur buvo suklysta. Ar pavyko per šį mėnesį galutinai susidėlioti mintis?

– Manau, kad tikrai taip. Prieš išvykdamas į Lietuvą, dar buvau susitikęs su klubo vadovu (Guy Harelu – aut. past.), pasikalbėjome. Norėjau išgirsti jo nuomonę apie visą situaciją, ką buvo galima daryti kitaip, gal kokius nors kitokius sprendimus priimti.

Nieko nebuvo galima padaryti kitaip. Kartais gyvenime būna taip, kad į vieną vietą susideda daug skirtingų dalykų, daugiau ar mažiau svarbių. Kai viskas susideda į vieną vietą, tuomet labai sudėtinga padaryti didesnę įtaką visam procesui.

– Ar tie dalykai nebuvo kontroliuojami?

– Buvo daug dalykų, kurių tu negali kontroliuoti. Deja, buvo tokia situacija. Klube turėjome ir COVID-19 atvejų, ir traumų, ir sudėtingą tvarkaraštį, kai iš devynerių rungtynių septynerias žaidėme išvykose. Vienos rungtynės, po dviejų dienų – kitos rungtynės. Normalaus treniruočių proceso pradžioje nebuvo, kai jis atsirado – pasipylė traumos. Treniravomės turėdami 7–8 žaidėjus. Daug dalykų, kurie susidėjo į vieną vietą.

Faktas, kad viena didžiausių klaidų, kurią padariau ir kurios tikrai nekartočiau, tai kad sezono viduryje būtinai reikia atvykti su savo komanda ar kuo daugiau žmonių. Minimaliai – nors vienas asistentas, idealiu variantu – dar turėti skautą ir fizinio rengimo trenerį.

Jeigu nori žaisti su savo idėjomis, turi turėti aplink save komandą, kuri žino tas idėjas, o neturint tokios komandos buvo nelengva.

„Hapoel“ žaidė su Odedu Kattashu, su kuriuo nuo senų laikų esame draugai. Kalbėjomės, kai buvau Jeruzalėje, jis stengėsi man individualiai perteikti informaciją apie žaidėjus. Jie per trejus metus buvo įpratę prie vienos sistemos, kaip reikia žaisti.

Praėjusį sezoną „Hapoel“ turėjo Eurolygos lygio komandą, neabejoju, kad jie būtų laimėję Izraelio čempionatą ir Čempionų lygą. Žiūrėjau tikrai nemažai praėjusio sezono rungtynių. Ir Shelvinas Mackas, ir Jamesas Feldeine'as, ir Jeremy Pargo, ir Emanuelis Terry. Žaidėjai, kurie yra žaidę Eurolygoje ir šį sezoną.

– Komandoje buvo ir pokyčių – prie jūsų atvyko Stantonas Kiddas ir Ray McCollumas. Gal tiesiog reikėjo daugiau laiko ir kantrybės?

– Kai kurie atlikti sprendimai buvo logiški, nes kontraktai baigėsi, o mes matėme, kad turime galimybę pasirašyti žaidėją, kuris mums labiau tiktų ir labiau padėtų. Kalbu apie Stantoną Kiddą. Pasirašėme jį, labai geras sprendimas. Jis pasitvirtino. Kalbant apie Ray McCollumą, norėjome, kad jis atvažiuotų anksčiau, bet jis tuo metu žaidė G lygoje. Atvažiavo, kada galėjo.

Taip, laiko visada norisi daugiau. Ypač toje situacijoje, kai turėjome daug visokiausių traumų ir ligų. Galiausiai išėjo taip, kad komanda, kuri dabar užbaigs sezoną, kartu prie manęs turėjo vieną treniruotę ir vienerias rungtynes.

Faktas, kad tu tiki ir nori laiko daugiau, bet buvo tikrai labai didelis spaudimas. Ir klubo vadovybė, jei rezultatai netenkina, pirmiausia žvilgčioja į trenerį. Reikėjo priimti sprendimą, o tokiais atvejais komanda visada bus pirmoje vietoje. Aš suprantu klubo vadovybę, sprendimą reikėjo priimti, o pakeisti trenerį visada bus greičiausią efektą galintis duoti ir pigiausias sprendimas. Čia žiūrint iš verslo pusės.

Kas man labai patiko, kalbant apie pasikeitimus klube, sprendimai visada būdavo priiminėjami kartu.

Turėjome tikrai nemažai susitikimų ir su generaliniu direktoriumi, ir su sporto vadovu bei trenerių kolektyvu. Mes sėdėdavome ir diskutuodavome, sverdavome už ir prieš. Ta diskusija ir sprendimų ieškojimas man tikrai patiko. Nė vieno sprendimo pasirašyti ar atleisti žaidėją nebuvo priimta vien tik dėl to, jog treneris taip nori. Ne, sėdėdavome, diskutuodavome ir sprendimai tikrai būdavo geri.

championsleague.basketball/Jeruzalės „Hapoel“
championsleague.basketball/Jeruzalės „Hapoel“

– Ar stebite, kaip klubui sekasi po jūsų išvykimo?

– Taip, esu matęs visas rungtynes, kurias jie žaidė. Ir pralaimėjo, ir laimėjo. Viskas eina panašiai. Ateis atkrintamosios ir viskas spręsis ten. Kaip ir kalbėjome, ar turi kantrybės iki to eiti, ar ne.

– Ar visada jautėte vadovybės palaikymą?

– Tikrai taip. Iš klubo ir vadovybės pusės visada buvo palaikymas. Ir jaučiau, ir mačiau tai. Klubo vadovybė tikrai daug atsižvelgdavo į dalykus, ką daryti, taip pat, ko norėčiau aš, kaip treneris. Iš jų pusės ir individualių pokalbių buvo su žaidėjais. Jie visada buvo pasiruošę padėti.

– O kaip buvo su žaidėjais? Lietuvoje buvo nuomonių bei spėliojimų, jog paskutiniame jūsų mače su Rišon Leziono „Maccabi“ (pralaimėta 67:98) buvo krepšininkų sabotažas prieš jus, neva žaidėjai tyčia norėjo pralaimėti, kad jūs būtumėte pakeistas.

– Manau, kad tikrai ne, bet reikėtų klausti žaidėjų arba žmonių, kurie skleidžia šias žinias.

Galbūt tai atėjo iš Izraelio. Visiems ten sudėtinga dirbti, nes spaudimas yra didelis, o ir specifikos daug. Bet aš visada noriu suprasti žaidėjus, trenerio darbas yra išnaudoti geriausias auklėtinių puses. Suprantu ir žaidėjus, kurie žaidė ir treniravosi vienoje sistemoje, o atvykus man kai kurie dalykai pasikeitė.

Buvau peržiūrėjęs nemažai rungtynių, kalbėjome su asistentais, kurie dirbo prie O.Kattasho, kuriuos dalykus palikti žaidime, o kuriuos pakeisti. Tikrai palikome, ypač pradžioje, kai turi vieną treniruotę ir iškart rungtynes. Tu negali per tiek laiko ko nors pakeisti. Noras ir iš klubo vadovybės buvo, kad nekeisčiau daug dalykų.

Po išsiskyrimo nuėjau atsisveikinti į rūbinę su žaidėjais. Buvau maloniai nustebintas jų reakcijų. Dauguma žaidėjų paskambino ar parašė žinutes: „ačiū, treneri, tai nėra jūsų kaltė“.

Tikrai norėjome laimėti, turėjome gerų treniruočių ir rungtynių. Netikiu sabotažo variantu.

championsleague.basketball/Suleimanas Braimohas
championsleague.basketball/Suleimanas Braimohas

– Izraelio žiniasklaida – labai aštri. Kokios patirties įgavote?

– Niekada nesu linkęs skaityti ir domėtis, ką kiti rašo. Faktas, kad yra visai kitas mentalitetas, šalis ir kultūra. Jie visai kitaip žiūri į krepšinį, nei mes Lietuvoje. Pas juos yra kraštutinumai – arba labai gerai, arba labai blogai. Viduriuko nėra.

– Ar Izraelyje žaidžiamas amerikietiškas krepšinis?

– Faktas, kad taip. Labai daug komandų žaidžia taip, kad sprendimai yra atiduodami žaidėjams. Jie žaidžia su didele laisve, sprendimai yra greiti ir nenuspėjami. Ten žaidžia tikrai daug individualiai stiprių žaidėjų. Žaidimas tikrai labai intensyvus, atletiškas ir fiziškas. Labai panašus į amerikietišką.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Dainius Adomaitis
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Dainius Adomaitis

– Kaip jūs priimate tokias skyrybų situacijas? Tai buvo klaidingas sprendimas vykti į Izraelį viduryje sezono ar tiesiog gera patirtis?

– Tikrai gera patirtis. Niekada neteko nei žaisti, nei juo labiau dirbti kaip treneriu lygoje, kurioje demonstruojamas toks krepšinio stilius. Tai yra visiškai kitoks žaidimas, nei kad Lietuvoje ar didelėje dalyje Europos lygų. Visiškai kitoks. Tai nėra gerai ar blogai, paprasčiausiai visiškai kitoks krepšinis, visiškai kitokia kultūra.

Man teko susipažinti su daugybe nuostabių žmonių – ir iš krepšinio, ir kitų sferų. Iš sirgalių pusės buvo didelis palaikymas. Kai baigiau savo darbą, tikrai daug žmonių atsiuntė palaikymo žinutes. Gatvėje sutikus kažką visi kalba apie krepšinį, apie situacijas, apie detales. Tik palaikymas, jokio priešiškumo.

Ir su klubo vadovybe, ir su vienu iš savininkų Eyalo Chomskiu išsiskyrėme tikrai draugiškai. Sprendimus greitai priėmėme, derybos ilgai netruko. Visiems gaila, kad viskas pasibaigė taip. Kiek analizavome, ką galėjome daryti kitaip, jie irgi sakė, kad nieko negalėjome padaryti kitaip. Deja, bet taip yra.

Žinoma, yra daug detalių, kurios yra svarbios, bet negaliu jų pasakyti ar įvardyti žiniasklaidai, nes tai yra klubo vidaus reikalai. Iš mano pusės būtų negražu ir netaktiška paviešinti dalykus, kurie buvo klubo viduje. Tos problemos tikrai turėjo didelę įtaką ir man pačiam. Tai klubo vidaus reikalai. Bet santykiai, kurie išliko, yra labai draugiški. Aš tai žiūriu kaip į patirtį, sunkią, bet gerą, kuri pravers ateityje.

– Ar tai pirmas kartas, kai klubo vairą perėmėte viduryje sezono?

– Pirmą kartą. Labai specifinis dalykas, specifinė ir situacija. Kaip dažniausiai būna? Situacija bloga, rezultatai blogi, trenerį atleidžia ir ieško, kuo jį pakeisti. Tuomet ateina naujas treneris su savo idėjomis, griauna viską, kas buvo, o komanda žaidžia.

Čia buvo visiškai kitokia situacija. Odedas Kattashas gavo pasiūlymą iš Atėnų „Panathinaikos“ ir pranešė, kad nori priimti naują karjeros iššūkį. Nebuvo taip, kad „Hapoel“ žaidė labai blogai, žaidė su kalneliais – tai geriau, tai blogiau. Turėjo savo problemų, kurias reikėjo išspręsti. Bet tai nebuvo blogai. Nebuvo nieko blogo. Viskas buvo priešaky, visi tikslai priešaky. Bet reikėjo išspręsti problemas, kurios yra.

– Kokios mintys ateičiai, ar jau ieškote naujo klubo?

– Pokalbių yra, pasišnekame. Kažkas kažką išdėsto ar užduoda klausimus. Faktas, kad ieškosiu komandos. Ir klubo vadovybė sakė, ir aš, kad gaila, jog neturėjome galimybės kartu dirbti nuo vasaros. Susikomplektuoti komandą pagal viziją, kokią norime, ir važiuoti į priekį.

Dabar norėčiau viską pradėti nuo sezono pradžios, prisidėti prie komplektacijos ir dalyvauti visame tame procese.

– Kokius keliate kriterijus naujai darbovietei?

– Didelių kriterijų nėra. Tai buvo kovidinis sezonas, dėl ko krepšinis nebuvo svarbiausias dalykas. Ryte gauni pranešimą iš gydytojų, jog vienas ar du žaidėjai yra su temperatūra. Turime protokolus, nėra treniruočių, reikia testuotis. Pirmiausia reikėtų, jog situacija su COVID-19 susitvarkytų ir būtų aiškios taisyklės.

Visiems labiausiai norisi, kad grįžtų sirgaliai į arenas. Krepšinis žaidžiamas dėl sirgalių ir su jais kartu. Kokie pasiūlymai bus, tuos ir svarstysime.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Rūpintis aplinka – paprasta

Video

21:34
03:06
00:15

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 24sek