| Penktadienis | Eurolyga | „Anadolu Efes“ – „Žalgiris“ | 19:30 | Stambulas |
Šaras tada skaičiavo 39-us savo metus. Jis dar nebuvo šimtu procentu tikras, kad, užsimovęs pirmąjį LKL čempiono žiedą, sužaidė paskutines karjeros rungtynes.
Tačiau Gintaras Krapikas neketino laukti. Jis paprašė tuometinio klubo vadovo Pauliaus Motiejūno pasiūlyti Šarui prisijungti prie jo trenerių štabo.
Šaras dar turėjo sulaukęs poros komandų pasiūlymų tęsti krepšininko karjerą. Tačiau, pakalbėjęs su P.Motiejūnu, o vėliau – ir su G.Krapiku, „Auksinis berniukas“ nusprendė užmigdyti savyje žaidėją.
Jau pirmosiose treniruotėse G.Krapikas suprato, kad pasirinko neeilinį ginklanešį. Sukaupęs geriausių Europos trenerių – Željko Obradovičiaus, Xavi Pascualio, Jono Kazlausko, Pini Gershono ar Neveno Spahijos patarimus, Šaras sujungė juos su savo išskirtiniu žaidimo skaitymu. Natūralu, kad toks mišinys virto visiška bomba.
Ir štai po pusantrų metų, kai G.Krapiko „Žalgirį“ negailestingai ėmė talžyti Eurolygos klubai, Šaras sulaukė pasiūlymo vesti Kauno klubą į priekį.
Atleidimo lapelį gavęs G.Krapikas paliko savo mylimą klubą be jokių nuoskaudų. Ir dabar, praėjus dvejiems metams nuo pasitraukimo, G.Krapikas „Žalgirį“ vadina „mūsų“ komanda.
Žvelgdamas į tokį „Žalgirį“ G.Krapikas viduje jaučia didžiulį džiaugsmą. Ko gero, ir pasididžiavimą, kad tai ir jo dėka jo komandai diriguoja treneris, kurio dabar geidžia daugelis Eurolygos grandų.
– Gintarai, ką išgyvenate šį sezoną žiūrėdamas „Žalgirio“ žaidimą?
– Galvoju, priklausau tai milžiniškai masei žmonių, kurie mėgaujasi, džiaugiasi ir stebisi tokiu puikiu „Žalgirio“ žaidimu. Tikrai galvoju, kad „Žalgiris“ šiandien yra viena iš komandų, kuri užtikrintai nusipelno, pradžiai, būti tarp aštuonių geriausių.
– Visi sako, kad toks „Žalgiris“ – daugiausia Šaro nuopelnas. Ar sutinkate?
– Krepšinis yra komandinė sporto šaka ir čia reikia gerų atlikėjų. Komandai vadovauja vienas žmogus – Šarūnas Jasikevičius, kuriam vadovai suteikė galimybę pasirinkti žaidėjus, kurie galėtų išpildyti jo įsivaizduojamus planus.
Kita vertus, parinkti žaidėjus yra viena, o juos paruošti plano atlikimui – didžiulis trenerių darbas. Ir jis labai jaučiasi. Tiesa, patys matome, kiek tai treneriui kainuoja nervų ir emocijų. Žaidėjams tenka išklausyti daug priekaištų.
Bet viską lemia tai, kad kai ateis svarbiausios kovos, visi turi žinoti, kas bus iš jų reikalaujama. Visam tam darniam orkestrui vadovauja tikrai puikus dirigentas. Džiugu šį sezoną stebėti „Žalgirį“.
– Tos Šaro emocijos sulaukia dvejopų vertinimų. Kaip jums pačiam atrodo iš šalies – ar treneris neperlenkia lazdos?
– Pasakysiu, kad visi tie, kas vertina, yra kitokie žmonės. Vienam yra per daug, kitam gal tai tinka. Bet braukime brūkšnį ir žiūrėkime, koks yra rezultatas. Jis geriausiai įvertina trenerio darbą.
Šiuo atveju, kaip Šarūnas besielgtų – patinka ar ne, tai duoda teigiamų vaisių. Tai reiškia, kad jo veiksmai teisingi. Galbūt leksikoną būtų galima šiek tiek pakoreguoti (šypsosi), bet kai pasiduodi emocijoms, galvoju, jis ir iš šalies pažiūrėjęs kartais savęs nepažįsta.
Tas adrenalinas neša tave per rungtynes ir tu nekontroliuoji, ką sakai, ką mosikuoji ir ką darai.
– Bet kaip jūsų asistentas jis buvo gerokai ramesnis nei dabar?
– Aš išreiškiau norą, kad Šarūnas baigtų puikią savo karjerą ir aprangą pakeistų į kostiumą. Įsivaizduokite – juk tai žmogus su tokia didžiule patirtimi. Jis dirbęs su geriausiais Europos treneriais keturiose skirtingose komandose ir laimėjo Eurolygą. Jau tada jis turėjo tvirtą nuomonę įvairiais klausimais.
Jei kažką pasakytų kas nors kitas, pavyzdžiui Gintaras Krapikas, galbūt į tai nebūtų taip reaguojama, kaip į Šaro žodžius.
Bet jis atėjo į komandą kaip asistentas. Jei rungtynių metu jis būtų akivaizdžiai pradėjęs įrodinėti savo tiesą, kur galbūt jis ir būtų teisus, būtų buvęs chaosas. Bet reikia tik išreikšti pagarbą Šarūnui, kad jis mano supratimo nebandydavo pakeisti į savo.
Dar prieš rungtynes bendraudavom įvairiais klausimais. Jis žinojo, kad artimoje ateityje bus vyriausiasis treneris ir galės visiškai įgyvendinti savo sumanymus.
Galvoju, tie pusantrų metų kartu buvo labai produktyvūs. Turėjome bendrų taisyklių, kurių kartu laikėmės. Aš labai džiaugiuosi, kad Šarūnas tokiais žingsniais žengia savo karjeroje.
– Bet juk jūs nujautėte, kas jūsų laukia, kai kvietėte jį asistentu?
– Tą klausimą girdžiu dažnai. Kviesdamas Jasikevičių kaip asistentą, tu žinai, ką perki. Tačiau aš turiu vieną atsakymą. Turbūt per daug myliu „Žalgirį“, kad galvočiau apie kažkokius asmeninius nepatogumus.
Jei taip nutiko, vadinasi, taip turėjo būti. Komandai nuo to tik geriau. Nejaučiu jokios nuoskaudos – nei jam, nei klubui. Labai džiaugiuosi tiek už Šarūną, tiek už klubo vadovus, kad dabar komanda yra aukštesniame lygyje.
– Ar sunku buvo įkalbinti Šarūną tapti jūsų asistentu?
– Pasakysiu, kad iš pradžių kalbėjau su vadovu Pauliumi Motiejūnu. Pasakiau jam, kad tą mintį perduotų Šarūnui. Pats kalbėjausi su juo. Jis buvo gavęs dar porą pasiūlymų. Jis juos iš pradžių svarstė, bet labai džiugu, kad noras pradėti trenerio darbą nugalėjo ir jis prisijungė prie mūsų trenerio štabo.
– Ką tokio atsinešė Šarūnas į pirmąsias „Žalgirio“ treniruotes?
– Dar žaisdamas, jis buvo vienas geriausių įžaidėjų Eurolygoje su labai savotišku ir moderniu krepšinio supratimu. Tapęs asistentu, jis turėjo daugiau ką pasakyti žaidėjams, ypač gynėjams, kaip kokioje situacijoje reikėtų reaguoti, kaip išsisukti iš kažkokių pinklių, kad palengvintų žaidimą. Žaidėjams tai neišdildoma patirtis, kai tokios patirties ir tokį vardą turintis treneris pataria.
Tai prisidėjo ir kviečiant į komandą žaidėjus. Visi suprato, kad trenerių štabe yra žmogus, kuris tikrai žino, ką kalba, nes dar pats prieš kelis mėnesius buvo aktyvus. Tas nežmoniškas Šarūno autoritetas padeda jam ir dabar – ir komplektuojant sudėtį, ir siekiant rezultatų.
– Kokių naujų savybių išvydote Šarūno darbe jam tapus vyriausiuoju treneriu?
– Pirmiausia, gebėjimas vesti komandą į priekį. Jau aikštėje jis buvo tas žmogus, kuris galėjo paimti kamuolį ir pasakyti, ką darysime. Tas dabar jaučiasi, kai kamuolį pakeitė į kostiumą.
Jis žino, ko nori, ir labai aiškiai tą perduoda žaidėjams. Kaip matome, nereikia labai daug laiko, nors kai į jį žiūri, jis norėtų visko greičiau. Jis viską supranta dar truputį kitaip. Savo mintis perduoti krepšininkui ir kad jis atliktų, tai darbas, kurį turi atlikti ir žaidėjas. Kartais pasigendame kantrybės.
Bet tai ne minusas. Jam tiesiog reikia kantrybės. O jo stiprybė – žinojimas ir konkretumas. Tai grynos lyderio savybės.
– Pablo Prigioni, vos tik baigęs žaidėjo karjerą, pradėjo kitą – trenerio. Tačiau vos po kelių mėnesių su Vitorijos „Baskonia“ jis pasitraukė iš pareigų. Gal tas pereinamasis laikotarpis jūsų trenerių štabe Šarui išėjo į naudą?
– Gerai nepažįstu Pablo Prigioni, bet manau, kad Šarūnas galėjo tapti treneriu iškart, apeidamas asistento darbą.
– Sakote, jau buvo taip gerai pasiruošęs?
– Galvoju, kad jis jau buvo pasiruošęs. Aišku, galbūt šiek tiek būtų ilgiau užtrukę. Arba jis būtų labiau kovojęs su savimi.
Jis pats sakė, kad idėjų turi labai daug. Visam tam įgyvendinti reikia laiko, o jo nėra. Surenki naują komandą ir jau po poros mėnesių ji turi funkcionuoti taip, kad pasiektum rezultatą. Ir tau niekas neduoda laiko įsivažiuoti. Tie pradžioje prarasti taškai vėliau gali kainuoti labai brangiai.
Bet manau, kad jis galėjo tapti vyr. treneriu apėjęs asistento poziciją.
– Šaras paauklėja sirgalius, prašo teisėjų pagarbos, numeta kažką Eurolygai. Kaip vertinate jo viešus pasisakymus?
„Žalgirio“ arena yra tvirtovė, į kurią varžovai bijo atvažiuoti, nes žino, kas laukia: nežmoniška atmosfera ir puikiai paruošta komanda.
– Šarūnas Jasikevičius, būdamas Eurolygos legenda, gali daug ką pasakyti avansu ir tai jam atleidžiama. Juntamas didžiulis jo autoritetas tiek žiniasklaidai, tiek sirgaliams. Jei kažką pasakytų kas nors kitas, pavyzdžiui, Gintaras Krapikas, galbūt į tai nebūtų taip reaguojama, kaip į Šaro žodžius.
Ir kaip buvęs žaidėjas, ir kaip naujas treneris, jis išsikovojo vardą, autoritetą ir tą galimybę pasisakyti įvairiais klausimais. Į tuos jo pasisakymus žiūrime labai rimtai. Galvoju, tai tikrai gera Šarūno savybė, kad jis žiūri ne tik į savo darbą, bet ir kalba įvairiais klausimais.
Pasakydavo ir dėl žiūrovų, ir vaiko gimimo. Jis turi tam visą teisę. Džiugu, kad yra treneris, kuris problemas iškelia, apkalba ir yra cituojamas.
Kai ateina sunkios rungtynės, jis kreipiasi į žiūrovus: vyrai, mums reikalinga pilna arena ir jūs galite padėti komandai. Jis sako ne tam, kad papildytų klubo sąskaitą, o žino, ką reiškia žaisti esant pilnai salei. Tai nėra paprasti žodžiai „šeštas žaidėjas“. Tai yra tikras šeštas žaidėjas, kuris varo varžovus į neviltį.
Jie užpildo areną. Žmonės patys ateina ir mėgaujasi atmosfera – jau ir kviesti nebereikia.
Pernai „Žalgiris“ daugiau laimėdavo išvykoje nei namuose ir „Žalgirio“ arenos žiūrovai būdavo nuskriausti. Bet dabar „Žalgirio“ arena yra tvirtovė, į kurią varžovai bijo atvažiuoti, nes žino, kas laukia: nežmoniška atmosfera ir puikiai paruošta komanda.
– Jūs treniravote daugybę esamų ir buvusių žalgiriečių. Kurio progresas jus nudžiugino labiausiai?
– Pasakysiu, kad Lekavičiaus progresas. Dar dirbau „Žalgiryje“, kai pakvietėme į komandą Maaliką Waynsą, bet jis dėl traumos neužsibuvo. Tad turėjau progą startuoti su jaunais Lekavičiumi ir Kariniausku. Vėliau teko vieno atsisakyti dėl Jerome'o Randle'o. Turbūt ne be reikalo pasilikau Lekavičių kaip žmogų, kuris įneša reikalingos energijos nuo suolo, nebūtinai starto penkete.
Jis tą daro ir duodant pailsėti, ir nekliudant komandos rezultatams: ir su energija, ir su noru. Tai mūsų sistemos auklėtinis ir jo progresas labai džiugina. Smagu, kad jo progresą vertina ir Eurolygos grandai.
Džiugu, kad ir man vadovaujant iš „Neptūno“ atėjęs Ulanovas kasmet gerina žaidimo kokybę ir darosi labai solidus Eurolygos žaidėjas.
Smagu dėl jų ir jiems norisi palinkėti tik geriausio.
– Pastaruoju metu Edgaras Ulanovas stebina savo žaidimu ir progresu. Ko iš jo galima tikėtis ateityje?
– Taip, stebina jo procentas, bet galvoju, kad jis šiemet tritaškių meta per mažai. Jis labai gerai situaciją skaitantis žaidėjas, todėl nesiima metimų, kokius gal meta Milaknis. Nes tai nėra pagrindinis jo ginklas. Bet manau, kad Ulanovas turėtų surasti daugiau pasitikėjimo savimi ir atakuoti dažniau.
Galbūt jį kiek iš vėžių išmušė smulkios traumelės. Gal dėl to jis meta mažiau. Bet matome, koks jis svarbus komandai ir koks yra Šaro įvertinimas, kad beveik visose svarbiose Eurolygos rungtynėse lemiamu metu kamuolys dažnai būna duodamas Ulanovui specialiai jam skirtais deriniais. Arba jis pats abiem rankomis gali atakuoti puikiai krepšį, arba puikiai nusimeta kamuolį prie dvigubos gynybos.
Tai yra solidaus žaidėjo bruožai. Tas turimas Ulanovo vaidmuo rodo, koks jis svarbus komandai.
– Labai svarbus „Žalgiriui“ ir Paulius Jankūnas. Jei taip atvirai, kada manėte, kad jis pasiekė karjeros piką?
– Visada yra išimtis iš taisyklės. Jei vieni žaidžia antrą pavasarį, trečią gyvenimą, atrodo, Paulius kasmet tik solidėja. Jis niekada nebuvo labai greitas ar atletiškas žaidėjas, bet jis nežmoniškai moka išnaudoti savo privalumus. Manau, tą žinodamas Jasikevičius ir stato žaidimą, kad nebūtų jame bereikalingo lakstymo.
Jankūnas dabar žaidžia ir kaip sunkusis kraštas, ir kaip centras, kur yra labai vertingas savo pikenpopais ir metimais iš vidutinio nuotolio, kuriais varo į neviltį varžovus. Tos savybės dar labiau praplėtė jo arsenalą.
O pats jo atsidavimas žaidimui, komandai, buvimas „Žalgirio“ veidu... Žinant, koks Paulius solidus ir aikštėje, ir už jos ribų, tai daro jį nepamirštamu ir mylimu komandos kapitonu.
– Kas ateityje galėtų būti kitas „Žalgirio“ veidas?
– Pasakyčiau taip. Komerciniame šių dienų sporte labai sunku numatyti, kur kitais metais bus žaidėjai, kurie galėtų tapti komandos veidu. Pavyzdžiui, Ulanovas ar Milaknis. Vis dėlto klubui sudėtinga jau į priekį užsakyti reklamas, klipus, pristatyti kažką kaip veidus.
Nes atsiradus puikiam pasiūlymui, kaip pavyzdys – Lekavičiui, viskas gali pasikeisti. Lukas padarė labai svarbų žingsnį.
Reikia sulaukti vasaros, komandos komplektacijos ir tada išsikristalizuoti žaidėjus. Įsivaizduoju, kad Paulius dar turi pakankamai parako ir noro išlikti veidu.
– Užaugo Lukas Lekavičius, Edgaras Ulanovas. Kas gali būti kitas „Žalgirio“ jaunasis šviesulys?
– Tokiam jaunimui kaip Masiuliui, Valinskui ar Arlauskui nėra taip paprasta tokioje komandoje kaip „Žalgiris“, keliančiai didelius tikslus. Bet jie jau ir taip pritraukiami prie pagrindinės komandos. Jie mūsų sistemos auklėtiniai, atėję nuo dublerių mokyklos. Bet kadangi kiekvienos Eurolygos rungtynės yra tokios svarbios, treneriui nelieka galimybės apšaudyti žaidėjų ir skirti jiems minučių, nes visus mačus reikia laimėti, norint išsilaikyti ir patekti į atkrintamąsias.
Bet džiugu, kad kasmet į komandą ateina tie žaidėjai. Iš mūsų. Iš mūsų, sakau, „Žalgirio“ sistemos, papildo žaidėjai. Gal norėtųsi, kad ateitų ir daugiau, ir greičiau, bet ir dubleriai mato, kad jei žais puikiai, turės galimybę patekti į pagrindinę komandą. O Eurolyga yra didžiausia scena, kurią gali pasiūlyti Europos krepšinis.
Sistema veikia. Kartais norėtųsi, kad greičiau, bet yra kaip yra. Manau, Jasikevičius jaučia, kada duoti momentą pasirodyti žaidėjui. Tai gali būti paskutinės minutės ar pirmosios minutės. Bet jis suteikia galimybę.
Tik pasakyti, ar tai Masiulis, ar Valinskas, ar Arlauskas taps ateities lyderiais, dar sunku. Jie dar negali žaisti kelerių rungtynių iš eilės. Bet tą galimybę turėjo. Vadinasi, treniruotėse jie jau įtikina trenerį, kad yra pasiruošę bent kažkurį laiką būti paleidžiami ir Eurolygoje. Ir dėl jų nesugrius rungtynių planas.
Manau, renkantis komandą Šarūnas visą tą tikrai sudėlios. O kas įvyks, gali atsakyti tik jis pats. Ir nemanau, kad iškart po sezono jis turės atsakymą.
– Kalbant apie „Žalgirio“ tikslus, ar esate ramus, kad Kauno klubas tikrai bus ketvirtfinalyje?
– Žiūrint į turnyro lentelę, galima sakyti, kad tas tikslas gali būti ir aukštesnis nei aštuntukas. Kita vertus, žemiau yra komandų, kurios irgi tikisi ten būti.
Aš įsivaizduoju, kad dabar vienintelis tikslas komandai yra penktadienio rungtynės su „Anadolu Efes“ ir niekas kitas. Kol viskas mūsų rankose, aplinkui žvalgytis nereikia. Aišku, reikia stebėti „Baskonia“, artimiausius priešininkus, kurie dar turi galimybę patekti į aštuntuką. Bet manau, kad dabar svarbiausia žiūrėti į kitas rungtynes. Tikiu, kad tokį tikslą kelia ir treneriai.
– „Žalgiris“ laimėjo Karaliaus Mindaugo taurę, o „Anadolu Efes“ – Turkijos. Kuriai komandai ši pergalė gali būti svarbesnė?
– Pasakysiu taip: kad „Žalgiris“ laimės Karaliaus Mindaugo taurę, tai dauguma būtų atspėję. O kad „Anadolu Efes“ Turkijos taurę – kur kas mažiau. Jie išmetė iš turnyro „Fenerbahče“. Tad gal Stambulo komanda gali turėti didesnį emocinį pakilimą.
– Gintarai, o kalbant apie jus, ar turėjote pasiūlymų dirbti „Žalgiryje“: ne trenerių štabe, o kur nors klubo administracijoje, dubleriuose?
– Pasakysiu atvirai – išėjau iš komandos beveik lygiai prieš dvejus metus. Tada tikrai neturėjau jokių norų dirbti „Žalgiryje“. Paskui – laikas parodys.
– Kodėl per dvejus metus nepamatėme jūsų prie kurios nors kitos komandos vairo?
– Kalbant apie pakvietimus, pasakysiu labai paprastai: nebesu jaunas treneris. Susistačiau gyvenimą taip, kad man nereikia vaikytis bet kurio pasiūlymo, kad tą mėnesį uždirbčiau pinigų ar grąžinčiau kokią paskolą. Pasiūlymų turėjau, bet jie galbūt manęs netenkino. Ten, kur norėjau eiti, aš pasiūlymo neturėjau. O bet ko imti nenorėjau.
Tik labai džiaugiuosi, kad dabar turėsiu galimybę ruoštis vasarai ir vadovausiu dvidešimtmečių rinktinei. Ten yra daug neblogų perspektyvių žaidėjų. Labai laukiu tos galimybės su jais padirbti ir jausti trenerio darbą.
– Šarūnas Jasikevičius dabar vienas geidžiamiausių Europos trenerių. Kaip manote, jis liks treniruoti „Žalgirio“ kitam sezonui?
– Nedrįsčiau nieko sakyti. Kiek žinau, jis puikiai supranta, ką dabar turi dirbdamas „Žalgiryje“. Kokiame lygyje viskas pastatyta, koks solidus yra klubas. Galiausiai, ir pats atlyginimas. Dabar jo atlyginimas tikrai labai solidus.
Manau, renkantis komandą Šarūnas visą tą tikrai sudėlios. O kas įvyks, gali atsakyti tik jis pats. Ir nemanau, kad iškart po sezono jis turės atsakymą. Tai turbūt vienas paklausiausių trenerių rinkoje, į kurį taikysis ne vienas labai stiprus klubas. O kaip ten bus, tik jis pats nuspręs.
