Į asociacijos „Lietuvos krepšinis“ (ALK) sostą nusitaikė keturi kandidatai, sieksiantys pakeisti anksčiau laiko pasitraukusį, nuolatinių krepšinio bendruomenės ir sirgalių kritikos strėlių sulaukusį Mindaugą Balčiūną.
Kandidatūras vadovauti šalies krepšiniui iškėlė Lietuvos krepšinio lygos (LKL) prezidentas Remigijus Milašius, Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) prezidentas Gediminas Kvietkauskas, „3x3“ asociacijos prezidentas Rolandas Skaisgirys bei „FIBA Europe“ valdybos narys ir vienas Vilniaus „Ryto“ ilgamečių dalininkų Darius Gudelis.
Tiesa, ALK posto siekiantis 52-ejų metų D.Gudelis artimiausiu metu savo turimas 10 „Ryto“ dalių ketina perleisti, tad jo etapas Vilniaus klube artėja prie pabaigos.
15min portale – tekstų ciklas su į ALK prezidento poziciją nusitaikiusiais kandidatais, o pirmasis jų – D.Gudelis.
„Sprendimą siekti prezidento posto lėmė kelios aplinkybės, – 15min sakė D.Gudelis. – Pirmiausia, tai Mindaugo Balčiūno atsistatydinimas, įvykęs praktiškai tuo metu, kai dalyvavau moterų pasaulio čempionato finaliniame etape Berlyne. Vyko „FIBA Europe“ susirinkimai, natūralu, jog krepšinio šalies prezidento pasitraukimas anksčiau laiko sulaukė daug diskusijų, tad teko labai ilgai ir atvirai kalbėtis. Buvo daug klausimų, pirmiausia – dėl moterų Europos čempionato Lietuvoje, tuomet – dėl bendros situacijos valdyme, finansų, viduje esačių organizacijų santykių. Diskusijų buvo daug. Tai – pirmasis postūmis pradėti galvoti apie prezidento pareigas.
Kitas dalykas – Vykdomojo komiteto (VK) susirinkimas, sušauktas tuomet, kai jau grįžau iš Berlyno. Susirinkime iškilo esminiai klausimai. Lapkričio 26 dieną laukia vyrų pasaulio čempionato atrankos „mirk arba gyvenk“ rungtynės su Serbija. Kada bus paskirtas treneris? Kaip vyksta pasirengimo darbai moterų Europos čempionatui, iki kurio liko devyni mėnesiai? Kaip juda finansavimo klausimas? Prieš pat posėdį iš buvusio prezidento sulaukėme lentelės su skaičiais apie ALK finansinę padėtį, kaip bus subalansuotas biudžetas iki metų pabaigos. Daug klausimų. Tai – antras dirgiklis. Kas prisiims atsakomybę tą padaryti?
Trečias dalykas – po VK susirinkimo įvykusios spaudos konferencijos mane pasikvietė pasikalbėti RKL prezidentas Vidas Butkus. Mes užtrukome nemažai laiko. Aš, kaip buvęs RKL prezidentas, su esamu prezidentu padiskutavome išties daug apie tai, kaip kas vyksta. Vidas pasiūlė ar aš norėčiau iškelti savo kandidatūrą, kad aš būčiau tas žmogus, kuris galėtų suvienyti susiskaldžiusią bendruomenę. Tai – trys momentai, po kurių priėmiau apsisprendimą siekti prezidento pareigų.
Ketvirtas – Vilniaus „Ryto“ situacija, kuri iš esmės pradeda dabar spręstis dėl dalininkų ir dėl „Ryto“ namų arenos paieškos proceso, kuris juda link pabaigos. Negaliu to nepaminėti, šis faktorius irgi buvo lemiantis ir svarbus.“
-
Ko iš „Lietuvos krepšinio“ sostų karų tikisi „Žalgiris“?
-
Jonas Kazlauskas įvardijo kandidatą, galintį spręsti Lietuvos krepšinio krizę
-
Užklausų dėl rinktinės vairo sulaukęs Adomaitis: „Nė vienam nepasakiau „ne“
-
Gudelis kandidatams siūlo susivienyti dėl rinktinės trenerio: „Šis žmogus yra pasiruošęs“
– Ar galite patvirtinti, jog jūsų laikas „Ryte“ baigėsi?
– Tik apsisprendęs kandidatuoti, aš informavau Martyną (Martyną Gigą – generalinį klubo direktorių), kad pasitraukiu iš valdybos pirmininko pozicijos, nes yra toks reikalavimas asociacijos įstatuose. Prezidentas negali užimti jokių susijusių pareigų. Per 30 dienų nuo rinkimų tu turi iš esmės išspręsti valdymo klausimus. Mano etapas „Ryte“ eina į pabaigą. Žinoma, yra procedūros, kurios turės būti išlaikytos, bet iš esmės yra sutarimas įleisti šviežio kraujo ir naujo kapitalo. „Rytas“ turi pagrindinę dalininkę Vilniaus miesto savivaldybę ir potencialų investuotoją „Civinity“ bendrovę.
– Koks likimas yra jūsų turėtų 10 klubo dalių?
– Aš planuoju perleisti savo dalis. Pagal viešųjų įstaigų įstatymą esami dalininkai turi pirmumo teisę įsigyti dalis, todėl šis procesas bus ilgesnis. Noriu kuo greičiau jį pradėti, kad jis pernelyg neužsitęstų. Procesas vyksta.
– Ar turėsite pasitraukti ir iš „FIBA Europe“?
– Ne, buvimas asociacijoje netgi yra privalumas tiek „FIBA Europe“, tiek ALK, kadangi ten esu ne kaip Lietuvos atstovas, bet kaip prezidento Jorge Garbajosa asmeniniu kvietimu veikiantis valdybos narys. Tokių valdyboje yra du: ULEB prezidentas Thomasas Van den Spiegelis ir aš. Šioje vietoje, ką ir kalbėjome su „FIBA Europe“ prezidentu ir generaliniu sekretoriumi, mano tapimas ALK prezidentu būtų didelis privalumas Lietuvos pozicijų sustiprinimui „FIBA Europe“, nes kitąmet bus nauji „FIBA Europe“ prezidento rinkimai.
– Kaip vertinate tai, jog esate laikomas Mindaugo Balčiūno kandidatu? Ar esate su juo bendravęs, sulaukęs jo paramos?
– Taip, esu bendravęs – ir prieš atsistatydinimą, ir po atsistatydinimo. Kaip „FIBA Europe“ valdybos narys iškart paprašiau susitikimo, susėdome, aptarėme moterų Europos čempionato situaciją. Tai buvo tiesioginiai ir konkretūs klausimai. Bendraujant su lygomis, pavyzdžiui, su NKL buvau informuotas, kad asociacija nėra įvykdžiusi įsipareigojimų. Yra konkretūs skaičiai, kurių nenoriu minėti. Paskambinau Mindaugui ir paklausiau, kaip yra? Tai – normalu. Manau, kad turime tai aiškintis, nes kitaip nejudėsi į priekį. Reikia bendrauti su „Žalgiriu“, reikia bendrauti su „Rytu“, reikia bendrauti su RKL ir NKL. Tai – prezidento funkcijos.
Nežinau, ar man išvis reikia Mindaugo paramos. Aš turiu FIBA paramą, turiu RKL paramą, noriu daugiau paramos iš klubų. Tikrai gaunu nemažai skambučių, ko nesitikėjau. Kokia parama mane nustebino, tai Alekso Makulavičiaus, kuris mane 2015 metais įkalbino eiti į RKL prezidentus. Žmogui 90 metų. Jis sakė, kad gali daryti, ko tik prireiks, važiuoti ir agituoti. Tokios paramos man reikia.
– Kaip galėtumėte įvertinti buvusios valdžios darbus ir ką pats norėtumėte daryti kitaip?
– Norėčiau suformuluoti tris dalykus, kuriuos dabar būtina padaryti, nekritikuojant praeities, kas nebuvo padaryta.
Nepamirškime, kad kadencija netruks nei dvejų metų, tad galvoti apie kažkokias didžiules vizijas, programas, prioritetus... Manau, kad tai būtų savęs apgaudinėjimas.
Pirmiausias dalykas, kurį reikia išspręsti, tai yra rinktinės situacija. Visi žinome, kad nėra trenerio, nėra štabo, o iki rungtynių po prezidento rinkimų bus likę 40 dienų. Pirmadienį turėsime VK susirinkimą, kur tvirtins konferencijos darbotvarkę, o aš turbūt iškelsiu klausimą, jog spalio 14 dieną, iškart po konferencijos, turėtume neeilinį VK susirinkimą, kuriame ir spręstume trenerio klausimą. Nesvarbu, kas bus išrinktas prezidentu, šį klausimą reikia išspręsti iškart po rinkimų – spalio 14-15 dieną. Treneriui reikia formuoti savo štabą, žaidėjams – mąstyti apie žaidimą rinktinėje, klubams – galvoti apie žaidėjų išleidimą į rinktinę.
Reikia trenerio, reikia suformuoti rinktinę. Mes jau esame, kaip krepšinio bičiuliai, kalbėję su Dainiumi (Adomaičiu) – kas turėtų sudaryti štabą, kaip turėtų vykti pasirengimas, kas galėtų atvažiuoti ir kaip tą pasiekti, kad žaidėjai į rinktinę tikrai atvažiuotų. Kalbėjome, jog šiame etape galbūt nereikėtų rinktinės vadovo pozicijos, nes laiko per daug nėra, yra ryšys tarp asociacijos vadovo ir vyriausiojo trenerio, yra geras ryšys tarp trenerio ir klubų. Manau, kad treneris turi būti tas, kuris skambina žaidėjams,, tariasi, sužino jų situacijas, sveikatos ir asmenines galimybes. Rinktinės vadovo reikėtų nebent vasarą, jei patektume į pasaulio čempionatą arba tektų organizuoti atranką į olimpinių žaidynių atranką. Tuomet būtų galima svarstyti apie sporto direktoriaus poziciją.
Sutvarkome rinktinę, tuomet susitvarkome santykius su vedančiais klubais, su rinktinės žaidėjais, su atrankiniais turnyrais, jeigu reikia, atrankų langais.
Rinkimai vyks spalio 14 dieną, o jau 16-17 dieną reiks skristi į Miuncheną. Rinktinės treneris, prezidentas, naujas generalinis sekretorius – visi skrendame į Miuncheną. Generalinis sekretorius eina į FIBA biurą susipažinti, praeiti koridorius ir išmokti su kuo reikės darbuotis. Vyriausiasis treneris važiuoja pas Miuncheno „Bayern“ trenerius, o prezidentas eina į šio klubo biurą kalbėtis dėl Roko Jokubaičio galimybės atvažiuoti į šį langą. Toks pirmasis darbas, nuo kurio reikėtų pradėti.
Tuomet – Ignas Brazdeikis, Ignas Sargiūnas. Mes daug metų Čempionų lygoje kartu su Malagos „Unicaja“, tad su šiuo klubu turiu gerą asmeninį santykį su „Unicaja“ prezidentu Antonio Nieto. Manau, kad skambutis būtų kitą dieną. Dainius (Adomaitis )daug bendrauja su Šarūnu Jasikevičiumi, tad būtų skambutis ten dėl Igno Sargiūno situacijos.
Tokie yra darbai, didelių programų prisigalvoti nereikia.
Antras, kurį reikėtų daryti atskirai, yra moterų Europos čempionatas Lietuvoje. FIBA tai yra ketverių metų ciklo esminis moterų krepšinio renginys Europoje. Lietuva jį įsipareigojo organizuoti. Davė garantijas, davė įsipareigojimus, patvirtino miestus. Dabar yra tas etapas, kai reikia staigiai viską daryti. Gerai, yra užvėluota, gal nesuderintos procedūros, kažkoks nesusikalbėjimas viduje. Bet, kiek žinau, organizacinio komiteto pirmininkas Vydas Gedvilas turi gerą kontaktą tiek su Vilniaus miesto savivaldybe, tiek su organizacinio komiteto globėju Seimo pirmininku Juozu Oleku. Yra ir geri Vydo kontaktai vyriausybėje.
Pirmą savaitę dedikuojame rinktinei, antrąja – praeiname aukščiausiosios valdžios koridorius ir susidėliojame visą planą. Tai – techniniai darbai, biudžeto formavimo darbai, bet tai – labai svarbu.
Prisiminkite 2011-ųjų metų vyrų „EuroBasket“ Lietuvoje, kaip šis čempionatas sugebėjo visus suvienyti. Turbūt dauguma iki šiol prisimena tą kamuolių mušinėjimo rekordo akciją, kai 70 tūkstančių krepšinio sirgalių visuose didžiuosiuose miestuose per čempionato atidarymą užbūrė Europą. Kamuolio varymas per visą Lietuvą, žiniasklaidos dėmesys... Šurmulys buvo įspūdingas ir labai pozityvus. Žinoma, gal to neužkursime per devynis mėnesius, bet kažką padaryti, jog dėmesys moterų krepšiniui išaugtų, tikrai galime nuveikti.
– Su kokia komanda einate į prezidento rinkimus?
– Tai yra trečias dalykas, kurį reikia daryti. Tai – administravimo asociacijoje bėdos. Reikia atkurti pasitikėjimą – tarp sirgalių, tarp komercinių partnerių, su žiniasklaida. Kartu su savo partneriais rinkimuose – RKL, NKL – sutarėme, kad pradėsim nuo finansų patikrinimo. Aš esu su jais apsitaręs, kad formuotume darbo grupę, kur pagrindiniai asociacijos narių atstovai dalyvautų finansų patikrinime vadovaujami Rolando Viršilo. Pasiimtume profesionalus, esu apsitaręs su audito kompanija, kuri darė futbolo komandos Vilniaus „Žalgirio“ paskutinį auditą. Jie yra respektabilūs, vertinami rinkoje, audituoja daug svarbių įmonių. Jie, reikalui esant, yra pasiruošę suformuoti komandą ir atlikti finansinį patikrinimą. Manau, kad dėl šito visos pusės turėtų sutikti. Visi kandidatai galėtume susitarti, kad darome tai. Jei pirmasis klausimas – treneris, tai antrasis – finansinis patikrinimas.
Kalbant apie komandą, tai visi pripažįsta, jog klaida buvo ne tik procesų valdyme ir vadyboje, bet ir komunikacijoje. Galiu įvardyti žmogų, kuris galėtų tikrai pakelti arba sugrąžinti komunikacijos kokybės kartelę į aukštesnį ir patikimesnį lygmenį. Tai – Linas Kunigėlis, kuris būtų komunikacijos vadovu ir tuo pačiu rinktinės atstovas spaudai. Linas turėjo didžiulį pasitikėjimą rūbinėje ir štabe, manau, kad jo santykiai irgi prisidėtų prie to, jog noras atstovauti Lietuvai ir rinktinės įvaizdis turėtų keistis. Kitas dalykas, kiek man yra tekę anksčiau atstovaujant komercinių partnerių interesus, tai dirbant Linui rinktinėje nebuvo jokių problemų. Tai – svarbi detalė.
Kitas žmogus, kurį irgi galėčiau įvardyti, tai į viceprezidento poziciją iškart kviesčiausi Rolandą Viršilą, buvusį „Švyturio“ generalinį direktorių ir Baltijos šalių „Carlsberg“ vadovą, ilgametį Lietuvos rinktinės pagrindinį partnerį, Kauno „Žalgirio“, Vilniaus „Ryto“, Utenos „Juventus“, Klaipėdos „Neptūno“, RKL rėmėją. Manau, kad tikrai solidus, patikimas, didelę patirtį turintis žmogus. Jis yra pasiruošęs imtis koordinuoti visus komercinius veiksmus. Jis būtų atsakingas už finansų valdymą, biudžeto planavimą bei komerciją.
Esu apkalbėjęs su daugiau kandidatų stiprinant biurą, bet gal per daug būtų dabar į šias detales leistis.
Dėl generalinio sekretoriaus pozicijos galiu pasakyti labai aiškiai, ką jis turėtų daryti. Jeigu prezidentas turi atstovauti asociacijai, derinti interesus su pagrindiniais asociacijos partneriais, lygomis, turėti tiesioginį ryšį su rinktine ir maksimaliai padėti pasiekti užsibrėžtus tikslus, palaikyti santykį su FIBA dėl galimybių gauti turnyrus, finansavimus, projektus. Tai vienam žmogui yra labai didžiulė našta. Generalinis sekretorius turėtų imtis einamųjų reikalų, krepšinio bendruomenės virtuvės išmanymas – nuo sporto centrų regionuose, krepšinio mokyklų iki lygų. Tai turi būti figūra, kuri nėra įsivėlusi į jokius konfliktus ar santykių kovas, neutrali figūra, galbūt nebūtinai plačiai visuomenei žinoma ir žiniasklaidoje šmėžuojanti figūra, bet darbinis žmogus. Mes esame su RKL ir NKL vadovybe sutarę, kad priimdamas sprendimą pirmiausia susiderinsiu su jais. Kitą savaitę pradedu aktyvų turą per Lietuvą bendrauti su asociacijos nariais, o šis generalinio sekretoriaus klausimas bus kiekviename susirinkime keliamas. Aš norėsiu išgirsti pavardes, pasitikrinti jas. Gal Žemaitijoje viena pavardė, Aukštaitijoje, Dzūkijoje – kita pavardė. Reikia išdiskutuoti, kad žmogus daugmaž būtų tinkamas visiems. Per artėjančią savaitę mes išsigryninsime keletą pavardžių.
– Galbūt rinktinės vyriausiojo trenerio klausimą įmanoma išspręsti anksčiau rinkimų, jeigu visi kandidatai ties tuo sutartumėte?
– Aš norėčiau viešai pasiūlyti idėją. Galbūt mes visi keturi kandidatai galėtume iškart susitarti dėl rinktinės trenerio. Galiu pasiūlyti pavardę. Tai – žmogus, su kuriuo esame kalbėję, žinau, kad jis yra pasiruošęs. Tai yra Dainius Adomaitis, kuris bendruomenėje yra plačiai aptarinėjamas kaip patikimiausias ir racionaliausias žmogus galintis užimti šį postą šioje situacijoje. Aš manau, kad ir Dainiui, ir visai rinktinės sistemai būtų kur kas lengviau, jeigu visi keturi kandidatai dėl trenerio iškart sutartų.
– Ar neteko apie tai kalbėtis su kitais kandidatais?
– Galiu pasakyti, jog apie tai kalbėjausi su NKL prezidentu Gediminu Kvietkausku. Man susidarė įspūdis, kad jis pritaria ir palaiko, bet apie tai dar reikėtų paklausti jo paties. Aš esu kalbėjęs ne su vienu klubu Lietuvoje, kurių žaidėjai atstovauja rinktinei, tai ši trenerio kandidatūra yra tikrai priimtina. Žinoma, tai yra prezidento pasirinkimas. Aš esu kalbėjęs ir su RKL vadovais, kurie mane kelia, apie šią D.Adomaičio kandidatūrą. Manau, kad trenerio paskyrimo procesą galime pagreitinti.
– Kalbant apie rinktinės reikalus, natūraliai kyla klausimas koks yra jūsų santykis su Kauno „Žalgiriu“?
– Manau, kad santykis yra darbinis. Aš su jais bendravau prieš priimant sprendimą. Galbūt tą situaciją pakomentuoti galėtų žmonės ir iš kitos pusės. Turėjome vieną pokalbį, o kitą savaitę yra suplanuotas kitas pokalbis. Natūralu, kad reikia derintis ir ieškoti sprendimų. Niekas nenori, kad nepatektume į pasaulio čempionatą, bet kalbant apie atranką į olimpinių žaidynių atranką, kurią kitų metų rugpjūtį, jeigu prireiks, FIBA yra pasirengusi deleguoti Lietuvai, manau, kad Kauno arena yra pats geriausias variantas ten surengti tą turnyrą. Aštuonios komandos, trejos rungtynės grupėje, pusfinalis ir finalas. Penkerios rungtynės. Jeigu turime stipriausios sudėties rinktinę, manau, kad sirgalių, komercinių partnerių ir televizijos susidomėjimas leistų sukurti gerą produktą.
– Kaip „Žalgiris“ sureagavo į jūsų sprendimą siekti ALK posto?
– Palankiai, palankiai. Aš manau, kad šioje vietoje mums reikia mažiau galvoti apie tai, kas yra kieno žmogus. Mes nebeturime prabangos skaldytis, dalintis, badytis pirštais. Reikia žiūrėti bendrą interesą. Paulius Motiejūnas kažkuriame interviu yra labai teisingai pastebėjęs: jeigu badomės pirštais ir kapstomės vietoje, kitos sporto šakos nestovi vietoje ir augdamos atima rinkos dalį, mūsų sirgalius ir mūsų komercinius partnerius. Kapstymasis niekam nenaudingas, tad reikia užgniaužti ambicijas, susimažinti nuoskaudas ir ego, pripažinti klaidas, atleisti ir judėti į priekį. Kito kelio nėra.
– Kokį bendradarbiavimą tarp asociacijos ir „Žalgirio“ įsivaizduojate? Ar tai siejasi tik dėl rinktinės žaidėjų selekacijos, ar tai galėtų vykti platesne forma?
– Be abejo, todėl ir duodu atrankos į olimpinių žaidynių atranką turnyro pavyzdį. Tai galėtų vykti Kaune.
Jeigu grįžtame prie to, kaip priėmiau sprendimą dalyvauti rinkimuose, aš nepasakiau emocinės dalies. Tai – svajonė. Manau, kad mūsų krepšinio bendruomenės susivienijimui padėtų bendra svajonė. Tai – patekti į Los Andželo olimpines žaidynes. Tai galėtų būti tikslas, kuris mus suvienytų. Visi yra skeptiški dėl patekimo per pasaulio čempionatą, bet kitas kelias yra atrankos. Los Andželo olimpinės žaidynės bus išskirtinės, dėmesys krepšiniui, ką matau iš FIBA darbotvarkės ir diskusijų pasirengime, susidomėjimas krepšiniu bus didžiausias, bilietai – brangiausi, rungtynių laikai – geriausi, o žiniasklaidos dėmesys – didžiausias. Viskas logiška, nes Los Andželas yra NBA miestas. Mes turime padaryti viską, kad ten patektume.
– Ar sutinkate, jog viena didžiausių buvusios ALK valdžios bėdų buvo atšiaurūs santykiai su „Žalgiriu“?
– Sutinku, neabejotinai sutinku. Viena priežastis turbūt yra asmeniškumai. Blogi tarpusavio santykiai pradeda kenkti organizacijų tarpusavio santykiams. Kita priežastis – bereikalingas įsitraukimas į FIBA sistemos ir Eurolygos sistemos nesutarimus. Manau, kad tai dar viena priežasčių, kodėl takoskyra didėjo. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad netgi sezono metu su „Žalgirio“ vadovais vis pabendraudavome, žinant tai, jog aš esu FIBA valdyboje, o Paulius buvo Eurolygos vadovas. Žinoma, yra didžiosios krepšinio šalys – Ispanija, Italija, Graikija, kurios priiminėja sprendimus, bet mums, mažiukams, reikia kažkaip išlaviruoti, jog galėtume tą sistemą apjungti ir sujungti į krūvą. Tokių pakalbėjimų buvo, iniciatyvų, manau, kad šia kryptimi reikia ir toliau judėti. Dabar palankus metas, nes derybos tarp NBA, FIBA ir Eurolygos įgavo kitą pagreitį. Buvo kumščių ir raumenų matavimosi etapas, o dabar yra sėdėjimo prie derybų stalo ir sprendimų etapas. Šioje vietoje mes, kaip Lietuva, galėtume su draugiška ir kompromisų ieškojimo iniciatyva išeiti ir parodyti pavyzdį.
– Mindaugo Balčiūno valdoma asociacija dar buvo stipriai kritikuojama dėl neturėto santykio su šalies krepšinio elitu. Ar matote tai kaip bėdą, gal turite idėjų, kaip geriausius krepšinio protus galėtume įtraukti į mūsų šalies krepšinio vystymą?
– Matau didžiulę atskirtį. Tai matau kaip vieną iš didžiausių problemų. Bet kokioje srityje labiausiai patyrę, daugiausiai nuveikę, labiausiai žinomi protai, lyderiai turi būti įtraukiami, tik reikia sugalvoti formą. Tas neįtraukimas – kaip gniužtė. Vieną kartą kažko nepasakei, kitą kartą kažko neįtraukei, galbūt bebėgdamas užsimiršai, nenusiuntei bilieto, nepaskambinai, nepasveikinai, nepasitarei spręsdamas krizę, paskui viskas eina blogyn ir atotrūkis didėja, pasiekia tai, kad nebesugrąžinsi. Reikia kirsti, pjauti ir statyti viską iš naujo.
– Galbūt Beno Matkevičiaus krepšinio profesionalų konferenciją būtų galima įtraukti po asociacijos vėliava, galėtų dalyvauti visi įžymus šalies krepšinio žmonės, o seminarai truktų ne porą dienų, o visą savaitę?
– Super idėja. Jeigu tik Benas norėtų integruotis, tai žinoma.
Viena Mindaugo problemų buvo ta, kad jis viską norėjo padaryti pats. Per daug buvo lendama į ūkinę ir komercinę veiklą. Nereikia asociacijai į tai lįsti, ties tuo dirbti turėtų partneriai, kaip Benas. Yra klubai, yra lygos, yra agentūros, yra komerciniai partneriai, kur kas geriau išmanantys dalykūs. Jie gali padaryti patys tinkamai naudodami asociacijos įvaizdį, prekinį ženklą, vardą, resursus, žmogiškus resursus. Nereikia visko daryti pačiam. Beno seminaras – kosminis, gaila, kad pats jame negalėjau dalyvauti, bet dar sausį Malagoje jam buvau apie tai pranešęs, kadangi tuo pačiu vyko BCL ir Europos taurės būtų traukimas.
„Krepšinio namai“ tokiam renginiui būtų geriausia vieta, o jeigu netelpame – galime keltis ir į „Žalgirio“ areną. Tai galėtų būti ne tik Lietuvos, bet ir FIBA renginys. „Europos krepšinio forumas“, kodėl ne?
– Kaip regite kitus tris prezidento posto siekiančius kandidatus?
– Visus tris kandidatus norėčiau turėti savo komandoje. Visi jie yra savo sričių krepšinio žmonės, visi galintys telkti žmonės. Visus juos matyčiau savo komandoje viceprezidentų pozicijose.
Ką Remigijus Milašius padarė su LKL, tai yra aukščiausias lygis. Nesvarbu, FIBA ar Eurolyga, LKL visur yra vertinamas. Pažiūrėkite, kiek mūsų teisėjų teisėjauja, kiek mūsų klubų žaidžia tarptautiniuose turnyruose, kokie televizijos kontraktai pasirašomi. Neabejotina sėkmė.
Kaip Remigijus puikiai išvystė KMT turnyrą, turiu kitą idėją, apie kurią galite padiskutuoti. Pažvelkime į priešsezoninį Ispanijoje turnyrą „SuperCopa“, kaip yra ir Turkijoje, Graikijoje, Italijoje. Kodėl mums nesusigrąžinti ir nepasidaryti tokio turnyro Lietuvoje? Šis turnyras pagal būtų dviejų tautų resupblikos formate: Lietuva ir Lenkija. Tai – ir politinis projektas. Lenkijos krepšinis po truputį auga, manau, kad nebūtų sudėtinga rasti ir komercinių partnerių. Ar dviejų premjerų taurė, ar prezidento taurė. Tai – technikos klausimas. Bet tai galėtų pasirengimo sezonui turnyras, kuriame dalyvautų geriausios komandos. Vienais metais tai galėtų vykti Lietuvoje, kitais – Lenkijoje. O kai pagaliau Ukraina laimės, tuomet galėtume įtraukti ir Ukrainą. Turėtume trijų šalių turnyrą. Jeigu Remigijus pasijungtų padaryti šį projektą, jis tikrai yra tas žmogus, kuris galėtų apjungti ir politiniu lygmeniu, ir komerciniu lygmeniu, ir sportiniu lygmeniu. Šis turnyras galėtų būti ne tik LKL, bet galėtume įtraukti ir NKL, ir RKL komandas. Viena taurė būtų „didžioji“, kita „iššūkio“. Komandos galėtų sužaist po 3-4 rungtynes išsiaiškinti LDK čempioną (šypteli).
Rolandas Skaisgirys ant kojų pastatė „3x3“, išvedė į olimpines žaidynes, ten iškovojo medalius... Los Andžele pirmą kartą turėsime dvylika komandų. Tiek vyrų, tiek moterų rinktinių skaičius didėja nuo aštuonių komandų iki dvylikos. Turime realius šansus patekti, kiek apie tai kalbėjome su Rolandu. Jeigu dar „5x5“ patektų, tai turėtume tris krepšinio komandas olimpinėse žaidynėse. Tai būtų didelis ir gražus projektas, kurį reikėtų padaryti. Kitas dalykas – Rolando įdirbis su moksleisvių krepšiniu, jaunimo programa, amerikiečių projekto „Hoops“ ėmimas į savo rankas ir atstovavimas ne tik Lietuvoje, bet ir dalyje Europos. Žiauriai stipru būtų.
Kalbant apie Gediminą Kvietkauską, mes su juo diskutavę apie vieną idėją, kurios atskleisti turbūt dar negaliu.
– Kodėl anksčiau jus taip mažai matydaovme viešumoje, bendraujant su žiniasklaida? Ir kiek turės keistis jūsų veikimo modelis, jei tapsite prezidentu?
– Kadangi etapas „Ryte“ eina į pabaigą, galiu pasakyti, kodėl komunikacijos iš mano pusės daug nebuvo. Tam yra dvi priežastys, kodėl pasirinkau tokį kelią. Kas su manimi bendrauja, turbūt neturi tokio įspūdžio, kad esu uždaras ir nebendraujantis žmogus. Aš tai pasirinkau sąmoningai.
Viena priežastis – man būnant „Ryte“ stengiausi diegti filosofiją, kad niekas negali būti aukščiau „Ryto“. Niekas negali paversti organizacijos savo asmenine organizacija, negali savęs kelti aukščiau organizacijos, didintis savo žinomumą, populiarumą ir rodyti nuopelnus. Aš traktavau, kad mano buvimas eteryje būtų noras pasipuikuoti ir pasirodyti. Tokią kultūrą diegėme klube, biure, trenerių štabe. Giedriaus Žibėno šūkis „stay hungry, stay humble“ (lik alkanas, lik kuklus – aut. past.) buvo visos organizacijos šūkis.
Kita priežastis – aš labai daug žinau apie vidinius procesus. Jeigu pradėčiau pasakotis ir šnekėtis, tikrai kažką išplepėčiau.
Tai buvo sąmoningas pasirinkimas mažiau bendrauti, kad kažko neįžeisčiau, kažko neatskleisčiau, kažkokių derybų nesutrukdyčiau.
Nuo šiol būsime atviresni.
