Spjovusios į visas prognozes, mūsiškės pademonstravo įspūdingą komandinį krepšinį, nužygiavo iki finalo ir tik pralaimėjusios galingai Ispanijos rinktinei pasidabino Europos čempionato sidabru. „Šekit, išsiimkit“, – ši legendinė Roberto Petrausko frazė, ištarta po galingo Martyno Andriuškevičiaus dėjimo 2005-aisiais, puikiai tinka visiems kritikams.
Nors pirmadienio naktis buvo rami, Vilniaus oro uosto atvykimo terminalas pirmą valandą nakties tiesiog ošė pasirodžius mūsų pelenėms. Pilnas laukiamasis sirgalių, tėvų bei žurnalistų, skanduojančių „Lietuva“, o atvykusios vicečempionės nesulaikė ašarų, galiausiai užtraukdamos rinktinės himnu tapusią lietuvių atlikėjų „Jovani“ ir „Senjasa“ dainą – „Šokame kartu“. Vienu metu jauteisi tarsi gerame vakarėlyje.
Ir būtent tokios pergalės parodo, kokia susitelkusi bei vieninga yra merginų, moterų krepšinio bendruomenė. Sirgalių galbūt ir ne tiek, kiek vyrų krepšinyje, bet jie – ištikimi.
Iš džiaugsmo švytėjo ir rinktinės asistentė Kamilė Mickutė, kuri prie mikrofonų stojo todėl, kad vyr. treneris Egidijus Ženevičius pasiliko Portugalijoje.
„Ačiū už sveikinimus. Finalas buvo skaudus, nes visada norisi laimėti tuos finalus. Bet esame labai, labai laimingos, – sakė strategė. – Ta antra vieta yra puikus įrodymas, kiek merginos aukojasi ir kiek jos atidavė aikštelėje. Noriu padėkoti visiems sirgaliams, šeimos nariams, draugams, visai krepšinio bendruomenei, kuri mus palaikė viso čempionato metu.“
– Ar merginas užkūrė tai, kad buvote nurašytos?
– Man tokie žmonės, kurie yra vien su negatyvu, į juos mažiausiai reikėtų reaguoti. Faktas, kad buvo papildoma motyvacija, bet panelės pačios irgi norėjo. Visi jomis tikėjo, kas buvo aplink, ir tas vežė jas į priekį.
– Danielė Paunksnytė ir Sintija Aukštikalnytė buvo visiškos lyderės. Koks jų potencialas?
– Jos yra įrodymas, kad krepšinio ateitis yra labai šviesi Lietuvoje. Aš tikiuosi, kad jos greitu metu galės prisijungti prie pagrindinės moterų rinktinės bei padėti joms tose kovose.
– Kokios yra į simbolinį čempionato penketą išrinktos D.Paunksnytės lubos?
– Kaip mėgstu sakyti – dangus yra jos lubos. Danielė yra dvejais metais jaunesnė nei dvidešimtmetės šiame čempionate. Jeigu ji toliau taip dirbs, toliau taip sieks, norės, jai viskas yra įmanoma. Turime dar vieną talentą Lietuvoje.
– Pati neseniai žaidei jaunimo rinktinėse, o dabar esi trenerė. Kiek tai siurrealu?
– Aš pati negaliu patikėti. Man ta emocija... Aš esu jau perėjusi iš žaidėjos į trenerės sritį. Nežinau, ar čia naujokės sėkmė, ar kas, bet tas jausmas padėti merginomis, jas treniruoti...
– Treneris pasiliko pašvęsti?
– Treneris po pusantro mėnesio pasakė: „Ai, pavargau nuo jūsų. Važiuokite pačios“. Ne, iš tikrųjų jis buvo suplanavęs pasilikti Portugalijoje ilgiau. Treneris buvo mūsų pagrindinis šios komandos variklis ir yra didžiulė pagarba Egidijui Ženevičiui. Jis yra žmogus, kuris atvedė šią rinktinę ten, kur mes esame dabar.
– Yra dalykų, dėl kurių gailitės?
– Manau, kad padarėme viską, ką galėjome. Mūsų didžiausias laimėjimas galbūt ne tas medalis, o kaip mes augome komandiškai. Šios žaidėjos augo ne kaip krepšininkės, o kaip žmonės. Mūsų vieningumas – kosmosas. Tai atsispindėjo pačiame čempionate. Ta užimta antra vieta... Tai yra nuostabu.
– Kuo šiame čempionate buvote išskirtinės?
– Visiškai kovingumas. Mes turėjome tokią frazę: „Širdžių neišskautinsi“. Tas ir atsispindėjo mūsų rungtynėse.
– Ar tai yra visų šių žmonių gyvenimo pergalė?
– Manau, kad tikrai taip. Gyvenimo pergalė. Žinau, kad ši karta nuo U16 nebuvo iškovojusi nė vienos pergalės oficialiose rungtynėse. Šis medalis reiškia labai daug ir jas pastūmės aukščiau. To aš joms labai linkiu.
