Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 liepos 20d. 19:04

Klastinga liga, užbaigusi Marijono Petravičiaus karjerą: „Šokas buvo didžiulis“

Pačiame jėgų žydėjime buvęs Marijonas Petravičius su dideles viltis puoselėjusia nacionaline rinktine pradėjo Lietuvoje vykusį 2011-ųjų Europos čempionatą, kai išgirdo šokiruojančią gydytojų diagnozę – plaučių mikroembolija, kuri ne tik privertė pasitraukti iš pirmenybių, bet netrukus ir užbaigė karjerą. 15min laidoje „PIKENROLAS“ – Amerikoje gyvenančio legendinio Vilniaus „Ryto“ dičkio pasakojimas apie esminius karjeros ir gyvenimo momentus.

„Tikimybė susirgti šia liga yra viena iš trijų milijonų“, – 2011-aisiais sakė Lietuvos rinktinės gydytojas Rimtautas Gudas.

Nors plaučių mikroembolija ypač retai pasirenka profesionalius sportininkus, tačiau Lietuvos rinktinės aukštaūgis Marijonas Petravičius tapo šios ligos išimtimi.

2011-ųjų Europos čempionato starte jis dar žaidė prieš Didžiosios Britanijos komandą, vėliau dar buvo pasirodęs ant parketo susitikime prieš Turkiją, bet po rungtynių Marijonui pirmenybės pasibaigė.

„Buvo labai keista, nes mes iki Europos čempionato treniravomės beveik mėnesį. Keletą dienų prieš diagnozę pradėjau dusti, atrodė, kad būčiau nesportavęs du mėnesius. Buvo keista, kodėl aš dar nesu sportinės formos. Kaltinau save, galvojau, kad reikia papildomai padirbėti, – 15min laidoje „PIKENROLAS“ pasakojo M.Petravičius. – Kiek suprantu, tai gali atsirasti ir nuo dehidratacijos, ir nuo keliavimo lėktuvais. Žmonės suserga plaučių mikroembolija dažnai, miršta irgi dažnai, nes plaučiai nebepakelia. Gal kažkada kažkas susidarė man skrendant lėktuvu ir taip viskas prasidėjo. Aš pusmetį niekur neskraidžiau, vartojau vaistus, kurie viską palengvino.“

M.Petravičius dar bandė kabintis už krepšinio – trumpi karjeros etapai Mariupolio „Azovmaš“ ir Maskvos srities „Chimki“, tačiau ligos simptomai vis sugrįždavo, tad gydytojai buvo kategoriški – 33-ejų atletui teko baigti karjerą.

Jis staigiai neteko ne tik pagrindinio pajamų šaltinio, bet ir veiklos, kuriai buvo atidavęs didžiąją dalį karjeros ir širdies.

„Tai nemažas šokas, bet turėjau šeimą ir vaikus, buvau finansiškai atsakingas. Viskas buvo planuota. Nebuvo tokios minties, kad kur aš dabar uždirbsiu pinigus. Bet šokas buvo didžiulis. Man prireikė kelerių metų prisitaikyti, kodėl tai įvyko. Aš dar keletą metų normaliu lygiu būčiau galėjęs žaisti. Niekada nieko nekaltinu. Ir nereikia manęs gailėti. Aš savęs irgi nesigailiu. Tai įvyko, bet būna ir blogiau. Žmonėms būna ir blogesnių dalykų. Tiesiog susitvarkai ir judi į priekį“, – sakė M.Petravičius.

Į krepšinio treniruotes Marijonas atėjo būdamas vos 17-os metų amžiaus, o jau 19-os metų be jokių anglų kalbos žinių išvyko į JAV mokytis ir žaisti krepšinio.

Pietų Karolinos universitete jis susipažino ne tik su Chucku Eidsonu, kurį vėliau viliojo į Vilniaus „Lietuvos rytą“ ir kartu laimėjo Europos taurę, bet ir sutiko savo žmoną Bernadette, su kuria susilaukė dviejų vaikų.

Nors Petravičių šeima gyvena Amerikoje beveik visą pastarąjį dešimtmetį, tačiau lietuviškumas namuose išliko. Vaikai kalba lietuviškai, o sūnus svajoja tapti krepšininku.

„Kai esu buvęs krepšininkas, suprantu, kad reikia įdėti daug darbo, reikia ir sėkmės bei talento. Visko reikia. Noriu, kad mano sūnus dabar jaustų malonumą žaisdamas krepšinį. Jei vidurinėje mokykloje pasirodys talentas, tuomet gerai, bandome toliau. Bet jis turi būti atsargus. Jei paaukosi penkiolika metų, turi gauti kažkokią grąžą. Negali stabdyti kitų karjerų, mokslų, kad kabintumeisi už kažko, kur mažas procentas žmonių užsikabina“, – dėstė M.Petravičius.

Iš Šilalės kilęs aukštaūgis garsėjo pavyzdine darbo etika. 15min kalbinti buvę Marijono komandos draugai teigė, jog jie daugiau nėra matę tokio darbštuolio treniruotėse, kuris visada atsiduodavo ne 100, o 120 proc.

Būtent tai M.Petravičius nori įskiepyti ir savo vaikams.

„Darbštumas ir pagarba žmonėms. Jie gerai mokosi mokykloje. Reikia turėti keletą planų, o ne koncentruotis tik į vieną, nes planai kartais neišsipildo“, – sakė buvęs „Ryto“ vidurio puolėjas.

Baigęs krepšininko karjerą jis pasinėrė į nekilnojamojo turto sritį bei tapo vaikų trenerių. Nors kartais pasvajoja ir tapti aukštaūgių treneriu kokiame klube. Pasiūlymų irgi būta.

„Man įdomu dirbti su aukštaūgiais. Kai žiūriu rungtynes, matau, ko trūksta ir ką reikėtų padaryti, – dėstė M.Petravičius. – Žinoma, man tai yra įdomu, bet aš gyvenu Amerikoje. Visada iškyla klausimų – ar verta pakelti visą šeimą iš namų, vaikus paimti iš mokyklos ir kur nors važiuoti. Gal ir buvo kažkokių galimybių, bet kai sudedi visus pliusus ir minusus, viskas išeina per daug komplikuota.“

15min laidoje „PIKENROLAS“ – Amerikoje gyvenančio legendinio Vilniaus „Ryto“ dičkio Marijono Petravičiaus pasakojimas apie kelią į krepšinį, ryšį su Chucku Eidsonu, auksinį „Rytą“, Lietuvos rinktinę, netikėtą karjeros pabaigą ir tolimesnį gyvenimą.

Euroleague.net nuotr./Marijonas Petravičius
Euroleague.net nuotr./Marijonas Petravičius

– Kaip 2006-aisiais atsidūrėte Vilniaus „Lietuvos ryte“?

– Buvo variantų kitų, bet tuo metu „Lietuvos rytas“ buvo stipri komanda, sąlygos buvo tikrai geros, o man norėjosi pažaisti Lietuvoje. Pirmąjį sezoną Vilniuje buvo nemažai trenerių – Druckeris, Sireika, Trifunovičius, Zagadinas ir Kurtinaitis. Tuomet buvo populiaru dažnai keisti trenerius, iškelti tikslai ir nenoras laukti sezono pabaigos. Bet baigėsi gerai.

– Jūsų su Chucku Eidsonu tandemas buvo esminis tuometiniame „Lietuvos ryte“. Koks dabar yra jūsų ryšys su Chucku?

– Chuckas gyvena kitoje Amerikos pusėje. Aš gyvenu Vakaruose, o jis – rytinėje pakrantėje. Mes kartais pabendraujame telefonu, bet retai. Jis sėslus ir sunkiai pasiekiamas žmogus. Mūsų šeimos planuoja susitikti sausio mėnesį, tikiuosi, kad Chuckas prisivers atvažiuoti (juokiasi).

– Kiek prisidėjote prie to, jog Ch.Eidsonas iš Strasbūro atvyktų į tuometį „Lietuvos rytą“?

– Tiesiogiai apie tai buvome pakalbėję gal kartą ar du. Bet mes jau buvome žaidę vienas prieš kitą, kai aš rungtyniavau „Lietuvos ryte“, o jis Strasbūre. Dar mūsų žmonos bendravo tarpusavyje. Gal ir buvau Chucko persikėlimo į Vilnių faktorius. Galvoju, kad jam atvažiuoti į Lietuvą dėl to buvo ramiau. Jis pažinojo mane, o jo žmona – mano žmoną.

Mes visi buvome pirmakursiai Pietų Karolinoje, susipažinome per ketverius metus. Gyvenome tuose pačiuose bendrabučiuose. Mes su Chucku lankydavomės mūsų žmonų tinklinio mačuose, o jos ateidavo pas mus į krepšinio rungtynes. Taip ir susibendravome.

Euroleague.net nuotr./Marijonas Petravičius ir Chuckas Eidsonas
Euroleague.net nuotr./Marijonas Petravičius ir Chuckas Eidsonas

– Ar jūsų nenustebino Rimo Kurtinaičio sumanymas Chucką pastatyti į įžaidėjo poziciją? Tai sprendimas, kuris apvertė „Ryto“ sezoną?

– Manęs nenustebino, nes Chuckas įžaidėju žaidė Pietų Karolinoje. Aišku, jis ten turėjo ir traumų, bet iki tol jis visą gyvenimą žaidė šioje pozicijoje.

Buvo komandinis žaidimas, bet Chuckas imdavosi iniciatyvos, kai to reikėdavo. Bet jis buvo labai nesavanaudiškas. Galvoju, kad jis kiekvienose rungtynėse galėjo mesti po 25 taškus, bet į žaidimą jis įvesdavo visą komandą. Turėjome gerą komandinį pasitikėjimą vienas kitu.

– Ar pergalė prieš „Chimki“ Europos taurės finale jums yra maloniausia karjeroje?

– Viena iš maloniausių tai tikrai. Nedaug kas tikėjo, kad galime laimėti, nes „Chimki“ turėjo daug žvaigždžių. Atėjome be jokio spaudimo ir pradėjome žaisti. Kuo toliau rungtynės ėjo, tuo spaudimas jiems didėjo. Tai matėsi. Mes laikėme apylygį rezultatą. Pamenu, kai per ilgąją pertrauką turėjome kelių taškų deficitą, Rimas Kurtinaitis vis tiek tikėjo, kad galime daug ką padaryti. Mes jautėmės laisvi ir džiaugėmės žaidimu.

Stepas pelnė 18 taškų antroje pusėje. Buvo komandinis žaidimas, visi pasitikėjome vienas kitu. Nebuvo taip, kad viskas turi eiti per Chucką, nes „Chimki“ jam buvo pasiruošusi. Chuckas tai suprato, žinojo, jis ieškojo kitų žaidėjų. Jam nebuvo svarbu įmesti 25 taškus finale.

– Kaip šventėte titulą?

– Jei sunkiai dirbi, reikia ir atšvęsti. Buvo labai smagu. Visi buvome ištikti mažo šoko, jog laimėjome, nugalėjome „Chimki“. Kartais iškart neįvertini visko, jog laimėjai. Lietuvoje mus pasitiko daug „Ryto“ sirgalių. Keletą dienų pašventėme. Buvo tikrai smagu.

Euroleague.net nuotr./Marijonas Petravičius
Euroleague.net nuotr./Marijonas Petravičius

– Kokie ryškiausi atsiminimai iš trejų metų laikotarpio Vilniuje?

– Man tai buvo smagūs metai. Komanda buvo gera. Kai kurie treneriai, kaip Zmago Sagadinas, stipriai mus varinėjo. Buvo pakilimų ir nuopuolių, bet sudėjus visus trejus metus, sunkumai pasimiršta. Prisimenu laimėjimus ir draugišką komandą, gerą miestą ir gerus sirgalius. Labai geri atsiminimai ir apie mūšius su „Žalgiriu“.

– Ar kada buvo susidomėjimo iš Kauno „Žalgirio“?

– Taip, buvo. Kažkiek prieš mano etapą „Ryte“, kažkiek ir po jo. Bet tuo metu norėjosi vykti į Europą. Aš vertinau visus pasiūlymus, vertinau tai profesionaliai. Juk ne vienas žaidėjas yra rungtyniavęs abiejose komandose. Žinoma, priešprieša yra didelė. Iš manęs nebuvo perdėto priešiškumo, kuris turi būti aikštelėje. Jei sąžiningai viską darai, energiją išlieji ant parketo. Prie kamerų to rodyti nebereikia.

– Kaip prisimenate darbą su Rimu Kurtinaičiu?

– Man labai patiko. Kai Rimas atėjo, jis davė mums gerą dozę profesionalių treniruočių. Jis pats buvęs krepšininkas, tai suprato, kada gazą reikia pakelti ir kada jį nuimti. Kada reikia žaidėjus pastūmėti, o kada pailsinti. Toks laviravimas man labai patiko. Tai buvo atodūsis po kitų trenerių, kaip S.Zagadinas, kai linija visada buvo tiesi.

– Ar Zmago Sagadinas yra griežčiausias jūsų turėtas treneris?

– Manau, kad taip. Esu žaidęs nemažai su buvusios Jugoslavijos krepšininkais. Jie moka pasitaupyti. Gal griežtesnis treneris tą pasitaupymą ir kompensuoja. Mes, lietuviai, esame darbininkai. Mums nereikia papildomo stimulo. Jei einame 100 proc., tai ir einame 100 proc.

Zmago Sagadinas
Zmago Sagadinas

– Kai atėjo Milano klubo pasiūlymas, tikriausiai daug galvoti neteko?

– Milanas buvo tikrai pajėgus ir žinomas. Gera komanda. Norėjosi išvažiuoti ir išmėginti jėgas. Kai atsiranda toks šansas, žinoma, kad bandai. Geras dvejų metų kontraktas. Norėjau žaisti Italijoje, nes buvo stipri lyga. Tuo metu buvo labai stiprus „Montepaschi“. Visi klubai buvo pakilime.

– 2007–2008 metų sezone Eurolygoje naudingiausias dvejas rungtynes sužaidėte būtent prieš Milano ekipą. Gal to pakako, jog „Olimpia“ mestelėtų ir kontraktą?

– Taip, o tuo metu dar ir Hollisas Price'as žaidė Milane. Mes kartu su juo buvome „Ryte“. Žinojau jį ir kad galime kartu susižaisti. Deja, bet jį atleido, kai aš tik atvažiavau. Galvoju, kad būtų išėję dar geriau.

– Ko pritrūko, jog ką nors su Milano ekipa būtumėte laimėję?

– Gal pritrūko krepšinio supratimo iš vadovų. Vadovai ne visada yra krepšinio ekspertai. Gal per daug vaikėmės vardų ir žaidėjų keitimo, kai norėjosi tame stabilumo. Buvo neblogų žaidėjų, bet rotacija buvo didžiulė. Milanas gauna didžiulį spaudimą iš spaudos, jei kas nors nepasiseka. Visada jis buvo lyginimas su „Montepaschi“. Jei sužaisdavome pora prastesnių rungtynių, prasidėdavo žaidėjų medžioklė. Trūko tęstinumo.

– Milane rungtyniavote kartu su Jonu Mačiuliu. Kaip pavyko susibičiuliauti?

– Buvome žaidę tik vienas prieš kitą. „Žalgiris“ prieš „Lietuvos rytą“. Atsiminimų buvo ir ne pačių geriausių. Ir alkūnės, ir keiksmažodžiai, ir apsistumdymai. Daug draugų juokavo tuomet, kad su Jonu važiuoju į Milaną, kur susidraugausime (juokiasi). Priešiškumas buvo natūralus, bet Milane susidraugavome. Buvo smagu komandoje turėti dar vieną lietuvį.

Mums buvo smagu bendrauti šeimomis. Jonui tai buvo pirmasis sezonas užsienyje. Jis turėjo prisitaikyti, nes visą gyvenimą žaidė Lietuvoje. Jam gal buvo šioks toks kultūrinis šokas, o aš jau buvau žaidęs Europoje ir JAV. Galvoju, kad vienas kitam padėjome prie visko pritapti. Aišku, visus apkalbėdavome lietuviškai (juokiasi).

„Scanpix“ nuotr./J.Mačiulis patyrė traumą
„Scanpix“ nuotr./J.Mačiulis patyrė traumą

– Ar atstovauti Lietuvos rinktinei Pekino olimpinėse žaidynėse buvo lyg svajonės išsipildymas?

– Taip, tikrai. Tuo metu buvo labai daug gerų žaidėjų. Žinoma, ne kiekvienas sportininkas gali patekti į olimpines žaidynes. Kai kuriems krepšininkams tai buvo antras ar trečias kartas, o man pirmas. Tai buvo didžiulis įvykis ir garbė. Aš matau tai kaip didelį mano karjeros pasiekimą.

– Kas nesusiklijavo Lenkijoje, jog taip anksti užbaigėte pasirodymą?

– Sunku pasakyti, nes neblogai dirbome per pasiruošimą. Nuvažiavus į Lenkiją žaidimas tiesiog nesiklijavo. Nebuvo taip, kad mus gėdingai daužytų, bet kažko trūko.

Buvo sunku. Visada galima padaryti kažką geriau, tu nenori pralaimėti, bet jei žinai, jog idėjai 100 proc. savęs, tai kažkaip susitvarko.

– 2011-ųjų Europos čempionato starte jums buvo diagnozuota plaučių mikroembolija, kuri vėliau galiausiai nutraukė ir jūsų karjerą. Kokie buvo simptomai, kaip viskas prasidėjo?

– Buvo labai keista, nes mes iki Europos čempionato treniravomės beveik mėnesį. Keletą dienų prieš diagnozę pradėjau dusti, atrodė, kad esu nesportavęs du mėnesius. Buvo keista, kodėl aš dar nesu sportinėje formoje. Kaltinau save, galvojau, kad reikia papildomai padirbėti.

Kiek suprantu, tai gali atsirasti ir nuo dehidratacijos, ir nuo keliavimo lėktuvais. Žmonės suserga tuo dažnai, miršta irgi dažnai, nes plaučiai nebepakelia. Gal kažkada kažkas susidarė lėktuve ir taip prasidėjo. Aš pusmetį niekur neskraidžiau, vartojau vaistus, kurie viską palengvino.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Marijonas Petravičius dėl kamuolio varžosi su Pau Gasoliu.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Marijonas Petravičius dėl kamuolio varžosi su Pau Gasoliu.

– Po Europos čempionato dar buvo trumpi etapai „Azovmash“ ir „Chimki“. Dar bandėte kabintis už krepšinio?

Bandžiau kabintis, bet problemos sugrįždavo. Supratau, jog neverta rizikuoti, nes gali būti didesnių problemų. Gydytojai sakė, jog reikia rimčiau žiūrėti, jei tai kartojasi.

– Kiek buvo sunku, kai viskas taip staigia nuplaukė – ir pajamų šaltinis, ir savęs realizacija, ir noras konkuruoti su kitais krepšinio aikštelėje?

– Tai nemažas šokas, bet turėjau šeimą ir vaikus, buvau finansiškai atsakingas. Viskas buvo planuota. Nebuvo tokios minties, kad kur aš dabar uždirbsiu pinigus. Bet šokas buvo didžiulis. Man prireikė kelerių metų prisitaikyti, kodėl tai įvyko. Aš dar keletą metų normaliu lygiu būčiau galėjęs žaisti. Niekada nieko nekaltinu. Ir nereikia manęs gailėti. Aš savęs irgi nesigailiu. Tai įvyko, bet būna ir blogiau. Žmonėms būna ir blogesnių dalykų. Tiesiog susitvarkai ir judi į priekį.

– Ar pagalvojate, kaip jums sektųsi dabartiniame krepšinyje?

– Manau, kad atrasčiau savo vietą. Nors nebuvo greičiausias, bet tempą išlaikydavau stabiliai visas rungtynes. Bėgdavau į greitas atakas. Jei aš nepelnydavau dviejų taškų, išplėsdavau kelią gynėjams. Centras visada turėdavo bėgti į greitą ataką. Jis negali iš paskos atbėgti su įžaidėju. Čia prasideda aikštės išplėtimas. Jei centras sprintuoja link krepšio, atsiveria šonai. Užtvaros, kirtimai... Galvoju, kad savo vietą surasčiau. Gal nebūtų tiek daug statiško žaidimo nugara, bet dėl užtvarų ir įkirtimų problemų nebūtų.

Marijonas Petravičius
Marijonas Petravičius

– Kur po karjeros pabaigos pakrypo jūsų gyvenimo kelias?

– Dabar treniruoju vaikus ir dirbu su nekilnojamuoju turtu. Pora metų praleidau ramiai su šeima ir vaikais. Sūnus gimė Lietuvoje, o dukra Italijoje. Norėjau praleisti laiką su šeima, o tuomet pradėjau treniruoti vaikus. Pradžioje vidurinėje mokykloje, o vėliau 14-mečius. Jau aštuonerius metus taip dirbu. Buvau iš anksčiau įsiliejęs į nekilnojamojo turto investicijas, gilinausi ir į tai.

– Ar nėra noro dirbti profesionalaus klubo trenerių štabe?

- Man įdomu dirbti su aukštaūgiais. Kai žiūriu rungtynes, matau, ko trūksta ir ką reikėtų padaryti. Žinoma, tai įdomu. Bet gyvenu Amerikoje. Visada iškyla klausimų – ar verta pakelti visą šeimą, vaikus paimti iš mokyklos ir kažkur važiuoti. Gal ir buvo kažkokių galimybių, bet kai sudedi visus pliusus ir minusus, viskas išeina per daug komplikuota.

Visas pokalbis su Marijonu Petravičiumi – 15min tinklalaidėje „PIKENROLAS“:

VIDEO: PIKENROLAS. Marijonas Petravičius – apie auksinį „Rytą“, keistą ligą ir gyvenimą Amerikoje

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:03:12
01:31:00

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

17:13
17:40
15:04

Esports namai

Maistas

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie 24sek