„Sigma“ salėje, „Egoforte“. Kur buvo laiko, ten ir važiuodavau. Vėliau supratau, kad viskas atsiremia į patalpą ir erdvę, kur gali kokybiškai dirbti. Taip ir kilo ši mintis – arba judi į priekį, arba nedarai nieko.
– Atėjus čia neatrodo, jog originaliai buvo įrengta krepšinio salė...
– Ne, čia buvo sušių parduotuvė. Man svarbiausia buvo lubų aukštis, kad tiktų treniruotėms. Jis atitinka standartą. Plotis ir ilgis – beveik idealūs. Vilniuje geresnį variantą sunku rasti. Per daug nereikia, bet per mažai irgi negali būti. Pats ją vadinu amerikietiško stiliaus sale.
– Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) yra gana populiarus toks individualių įgūdžių treniravimo aspektas. Lietuvoje šiuo metu tai gana nauja niša. Pats semiesi įkvėpimo iš ten?
– Taip, man pačiam patinka ši kultūra. Dėjau savo mėgstamiausių krepšininkų plakatus – jie mane įkvėpė. Ant vienos sienos – NBA žaidėjai, ant kitos – lietuviai. Po truputį viską pildau, dar yra vietos. Šią salę auginu kaip kūdikį.
– Matome, jog šalia lubų yra pakabinti čia ties krepšinio detalėmis dirbusių krepšininkų marškinėliai, o virš krepšio kabo ir tavieji. Kaip tave jaunieji auklėtiniai atpažįsta?
– Jaunesni nelabai žino, kas yra Arvydas Macijauskas ar Ramūnas Šiškauskas. 16-os ir vyresni mane dar atpažįsta, bet jaunesni – ne. Apie 70 proc. apskritai nesidomi krepšiniu – lanko treniruotes, bet tuo negyvena. O reikėtų gyventi. Aišku, ne visi tokie, bet daug kas domisi tik NBA, krepšinio istorija jiems neįdomi.
Man gal tai atrodo problema, bet jiems – ne. Su laiku ateis. Nereikia per daug reikalauti iš 12-os metų vaiko. Kai buvau jų metų, be krepšinio nieko neturėjau, dabar pasirinkimų pasaulyje daug daugiau.
– Šią salę atidarei jau po krepšininko pabaigos aukštame lygyje?
– Karjerą dar tęsiu pusiau profesionaliai – žaidžiu RKL.
- O.Varanauskas šį sezoną padėjo „Širvintos UHB-Group” komandai pasiekti RKL finalą.
Treniruoti pradėjau tada, kai supratau, kad aukščiausiame lygyje žaisti nebenoriu. Atsirado šeima, reikėjo plano, ką veikti po krepšinio.
Žinojau, jog grįšiu į Lietuvą, žaisiu RKL, palaikysiu „degimą“ ir pradėjau treniruoti. Tai dabar žaidžiu ir treniruoju. Žaidimas padeda treniravimui, o treniravimas – žaidimui. Pagrindinė mano veikla – treniravimas. Tai yra pagrindinis pajamų šaltinis.
– Kadangi žaidi dar krepšinį, tikriausiai, auklėtiniai būna patraukia per dantį, jei kurios rungtynės prastai susiklosto?
– Statistika mano RKL gera (juokiasi). Būna, kad klausia, ar esu įkrovęs į krepšį.
– Sezono metu dirbi ir su profesionalais, ir su mėgėjais?
– Profesionalai ateina tik vasaromis. Jie visus metus neina, nebent yra traumuoti arba neturi kontrakto. Pagrinde – jaunimas. Dirbu su visais. Pamatyti, ko reikia, ką patobulinti, yra įdomu. Su profesionalais yra lengviau.
– Kaip skiriasi darbas su profesionalais ir mėgėjais ar vaikais?
– Su profesionalais – didelis intensyvumas. Nereikia per daug aiškinti – du žodžius pasakai ir dirba. Pats dalyvauju, turiu dirbti. Intensyvumas ir greitis didesni, daugiau taiklių metimų. Vaikams reikia daugiau aiškinti, kartoti.
– Treniruoji krepšininkus, su kuriais anksčiau kartu žaidei? O gal žaidei prieš juos?
– Be abejo. Tie, su kuriais augau ir žaidžiau, pirmi manimi patikėjo.
– Keisti aplinką ir profesiją nėra lengva. Kaip išlaikei tikėjimą, jog šis projektas gali pavykti?
– Žinojau, jog pradžia yra sunki ir kad daug klientų nebus. Mano treniravimo stilius remiasi žiniomis – stengiuosi perteikti viską, ko reikia, kad žaistum LKL. Gali pažiūrėti „YouTube“ vaizdo įrašus, perteikti ir būti tokiu treneriu – kopijuoti ir duoti vaikams. Aš norėjau daryti savo, daug galvojau, daug atsimenu, ką treneriai man sakė. Savo žiniomis labiau kliaunuosi. Reikia kantriai dirbti. Klientų buvo, kiek buvo, bet pakankamai greitai viskas įsivažiavo. Jei gerai dirbi, atsiras klientų.
– Kokia šiuo metu yra tavo tikslinė auditorija?
– Turiu nemažai mėgėjų, kurie žaidžia SKL C, D, E lygose. Krepšinio „fanatai“. Pagrinde – jaunimas. Jei turi laisvą dieną, ateina pas mane padirbėti. Ateina ir iki 40 metų žmonės. Turiu, ką patarti. Daugiausia klientų – vaikai.
– Kalbant apie jaunuosius auklėtinius. Daug kalbama, jog jaunimas šiuo metu yra mažiau motyvuotas. Kaip yra su tavaisiais klientais?
– Būna įvairiai. Yra labai motyvuotų, yra ir tokių, kuriuos tėvai stumia. Mano darbas – jei tėvai pastūmė, padaryti tokią treniruotę, kad vaikas išeitų ir pasakytų, jog jam patiko. Vaikai kartais būna perdegę, nori pabendrauti, klausia, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Kartais būnu ir psichologas.
Turiu juos įtikinti, kad krepšinį verta žaisti, kad jis yra žavus. Kartais tėvai iš vaikų nori per daug – tenka ir su jais pakalbėti, paaiškinti, kad nereikia visko iš karto. Žinau, kaip viskas veikia.
– Anksčiau tokių treniruočių nebūdavo, o dabar tėvai nori, jog jų vaikai tobulėtų, tad užrašo dirbti pas individualių įgūdžių trenerius. Skamba lyg korepetitoriaus profesija. Kaip pats manai, ar krepšinis tampa turtingųjų sportas, kaip antai tenisas?
– Pasaulis labai pasikeitė ir nuėjo tokia kryptimi. Krepšinis pradeda reikalauti investicijų. Pavyzdžiui, tenisas visada jų reikalavo. Atėjo tokie laikai. Kai buvau jaunas, galėjau eiti į mokyklos salę – treneris įleisdavo, dirbdavo, surasdavo vietų, kur galėjai mėtyti nemokamai. Dabar kartais net į mokyklos sales neįleidžia. Negyvename tokiame klimate, kad kiaurus metus galėtum treniruotis lauke, todėl reikia salės. Praėjusią vasarą net lauke nieko negalėjai padaryti. Vaikai neturi kur eiti.
Vasarą mokyklos užrakintos – viso gero. Jei labai nori, atrasi, bet vaikus reikia pastumti, kad ateitų ir dirbtų. Konkurencija auga. Jei matai, kad kito vaikas treniruojasi papildomai ir progresuoja, natūralu, kad ir pats pradedi apie tai galvoti.
Treneriai gal papildomai nedirba. Nežinau, ar dar yra tokių, kurie savo mokykloje gauna salių ir dirba papildomai su auklėtiniais. Čia gili problema. Treneriai yra mažai apmokami, todėl kyla klausimas, kodėl jie turėtų dar labiau aukoti savo laiką.
Mano pirmas treneris buvo Gintautas Regina. Jam nei pinigų reikėjo, nei laiko buvo gaila – jis norėjo, kad tapčiau krepšininku. Jei auklėtinis norėdavo papildomai dirbti, jis eidavo ir dirbdavo kartu. Nežinau, ar tokių dar yra likę.
Daug problemų čia susideda. Krepšinio mokyklų treneriai pyksta, kad jų auklėtiniai eina papildomai dirbti, bet patys to nedaro. Sunku pasakyti kodėl. Gal bijo, kad kažko ne taip išmokysi, kad vaikas perims neteisingus dalykus.
Dažnu atveju krepšinio mokyklose treneriai patys nėra žaidę aukšto lygio krepšinio, bet treniruoja. Jie galvoja, kad aš, būdamas buvęs profesionalas, galiu kažko išmokyti ne taip. O vaikai pas mane ateina jau su netaisyklingais įgūdžiais.
Pavyzdžiui, vaikui 10 metų – treneris sako leisti į silpną ranką. Bet tada jis veržiasi į vidurį. Vėliau, kai išmoks žaisti abiem rankomis, šito jau neleisi – įgūdis bus neteisingas. Treneriai siekia rezultatų ir tuo naudojasi, nes vaikai dar nemoka žaisti abiem rankomis. Aukštame lygyje tai tampa problema.
Vaikams dažnai trūksta perdavimų, neteisingi kojų pastatymai. Matau, kad vyrauja kiekybė prieš kokybę. Siekiamas rezultatas, bet su vaikais per mažai dirbama individualiai.
– Kaip individualūs įgūdžiai padėtų jaunimui labiau integruotis į aukštesnį krepšinio lygį?
– Problema ta, kad jei nepatenki į „Ryto“ sistemą, Vilniuje beveik nebėra kur žaisti. Dabar į RKL A divizioną išėjo Vilniaus rajonas ir Trakai, tad vilniečiams studentams ir dvyliktokams atsiras galimybių žaisti RKL.
O ką daryti NKL lygyje? Baigi 12 klasių ir krepšinio mokyklą – ir nebėra kur žaisti. Nevažinėsi didelių atstumų. Anksčiau buvo 3-4 Vilniaus komandos, jaunimui buvo kur žaisti. Dabar yra arba „Rytas-2“, arba Ukmergės „Stekas“.
Visi sako, kad atsirado NCAA – aš sakau, kad gerai. Jaunimas turi pasirinkimą. Nereikia Lietuvoje verkti, kad jie išvažiuoja. Iš klubų pusės tai talentų nutekėjimas nėra gerai, bet iš žaidėjų perspektyvos – labai geras variantas. Gal ten jie užsikabins.
LKL leidžiama turėti 6 legionierius, todėl jaunimo niekas nenori imti. Kantrybės nėra, o rezultatų reikia. Ant pirštų galima suskaičiuoti žaidžiantį jaunimą.
– Kalbant iš tavo perspektyvos, ar individualūs įgūdžiai praveria daugiau profesionalaus krepšinio durų?
– Taip, su gera technika ir įgūdžiais niekada neprapulsi. Kažkur kažkas atsiras. Aš mokau individualios technikos, bet ir žaidimo skaitymo. Be jo sunku žaisti krepšinį.
– Koks vaizdas Lietuvoje, žvelgiant iš individualių įgūdžių prizmės?
– Mūsų laikais buvo sakoma, kad turime žaisti komandiškai. Dabar viskas nuėjo į kitą pusę – visi žaidžia vienas prieš vieną. Taip žaisdami jie pamiršta keturis komandos draugus – pamiršta atlikti perdavimą, pamiršta žaidimą du prieš du.
Viena opiausių jaunimo problemų – kai pastatoma aukšta užtvara, žaidėjas vis tiek renkasi vienas prieš vieną ir meta į krepšį. O žaidimas du prieš du yra apie situacijos skaitymą ir komandinį žaidimą – tai esminis krepšinio elementas. Dabar viskas pernelyg nukreipta į individualumą. 15 driblingų ir žaidimas vienas prieš vieną nėra individuali technika.
– Kurioje amžiaus kategorijoje labiausiai pasireiškia ši problema?
– Kai pats žaidžiu RKL, jaučiu, kad žaidėjai neskaito situacijų – lengva gintis du prieš du. Jie visada eis iki galo, neatiduos kamuolio centrui. Prastai mato aikštę ir komandos draugus. 16-17 metų vaikinams tai ypač sudėtinga. Manau, tai trenerių problema – to neakcentuojama.
– Jei turime tokią problemą, nėra neramu dėl Lietuvos krepšinio rinktinių?
– Anksčiau žaidėme komandiškai ir turėjome medalių. Dabar esame stipresni individualiai, bet rezultato nepasiekiame. Reikia viską sulipdyti į komandinį žaidimą – tai svarbiausia.
Mano laikais labai akcentuotas individualus tobulėjimas – iš mūsų kartos šeši žaidėme LKL. Dabar duok Dieve, jei vienas pasieks tokį lygį. Tai daug ką pasako.
