Pirmuose dviejuose mačuose nusileidusios Ispanijai (58:72) ir Slovakijai (79:85), lietuvės iškovojo net penkias pergales iš eilės – prieš Vengriją (72:66), Švediją (70:68), Rusiją (78:74), Kroatiją (83:64) ir Serbiją (73:72).
Dvikova su Serbija buvo žūtbūtinė – pralaimėjusi ją, Lietuvos komanda būtų keliavusi namo. Bet lietuvės laimėjo. O serbės, taip pat prasmukusios pro atkrintamąsias varžybas, daugiau neklupo ir netikėtai tapo Europos čempionėmis bei iškovojo vienintelį tiesioginį kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
Lietuva taip pat galėjo priartėti prie Rio de Žaneiro – reikėjo patekti į penketuką ir taip gauti galimybę pakovoti olimpiniame atrankos turnyre. Tačiau atkrintamosiose varžybose lietuvės pralaimėjo visus tris mačus. Pirmiausia – ketvirtfinalio dvikovą su Baltarusija (66:68). Po to – turnyro dėl 5–8 vietų pusfinalį turkėms (57:66). O rungtynėse dėl septintosios vietos mūsų šalies ekipą 89:77 pranoko Juodkalnijos krepšininkės.
Akistatoje su baltarusėmis Lietuvos rinktinė neteko pagrindinės vidurio puolėjos Gintarės Petronytės. Dar viena šios pozicijos krepšininkė Kristina Alminaitė sužaidė tik vienerias rungtynes, o vėliau iškeliavo į Baku, kur prisidėjo prie Europos žaidynėse kovojusios gatvės krepšinio nacionalinės komandos.
Kelialapius į olimpines atrankos varžybas iškovojo finale serbėms 68:76 pralaimėjusios prancūzės, mačą dėl bronzos 74:58 laimėjusios ispanės, joms nusileidusios baltarusės ir penktąją vietą užėmusios turkės. Lemiamame mūšyje Turkijos komanda po pratęsimo 68:66 parklupdė ruses, likusias be galimybės keliauti į Rio de Žaneirą.
Apie pasibaigusį Europos čempionatą kalbėjomės su vyriausiuoju rinktinės treneriu Mantu Šerniumi.
– Kaip vertinate čempionatą ir pasirodymą jame?
– Europos čempionatas šiek tiek išsikreipė: buvau nustebęs, kad tiek Europos šalių savo rinktinėse turi amerikiečių krepšininkių. Nuvylė, kad daugumai jų tenka pagrindinis vaidmuo komandose, tai šiek tiek keičia visą Europos krepšinio pasaulį. Europos čempionatas tampa tarsi šalių klubų kova, o ne rinktinių čempionatu.
Antra, nuvylė teisėjų darbas. Pražangos buvo traktuojamos labai nevienodai, ypač pirmoje čempionato dalyje. Kuo toliau, tuo teisėjavimo lygis buvo geresnis. Mano komanda turėjo prie to prisitaikyti: per pasirengimą buvo vienaip, čia atvažiavus – kitaip. Manau, kad keletas šalių iš čempionato iškrito vien dėl to, kad neprisitaikė prie to, kaip buvo skiriamos pražangos.
Taip pat pastebėjau, kad Europos čempionatas Vengrijoje nebuvo išreklamuotas. Žaidėme gana tuščiose salėse, jose būdavo tylu, todėl komandos galėdavo lengvai susikalbėti. Lietuva dėl to turėjo pranašumą: rinktinės, kuriose žaidė užsienietės, tarpusavyje privalėjo kalbėtis angliškai, o mes galėjome šnekėtis lietuviškai. Todėl daugumos šalių skautai buvo sutrikę – laukdavo ženklų, o mes kalbėdavome lietuviškai.
Apskritai sąlygos čempionate buvo labai geros – ir maistas, ir organizavimas.
Komandos pasirodymu esu patenkintas. Negailėjome jėgų ir laimėjome rungtynes prieš tikrai stipresnes varžoves. Žaidėjos buvo labai atsidavusios ir komandai pralaimint man, kaip treneriui, neteko daug kištis į jų žaidimą – merginos, vedamos noro, energijos, žaidybinio pykčio, sugebėdavo pasivyti varžoves ir jas nugalėti. Tokios akimirkos džiugina. Kiek žaidėjos atiduoda savo energijos, tiek ir man yra noro joms padėti.
– Ar esate patenkintas galutiniu rezultatu – aštuntąja vieta?
– Tikrai taip. Toks buvo minimalus uždavinys – patekti tarp aštuonių geriausių komandų. Pagrindinis – patekti į penketuką, bet ne visą laiką šypsojosi sėkmė. Kol patekome tarp aštuonių pajėgiausių komandų, atidavėme daug jėgų, rinktinė buvo ne visos sudėties, žaidėjos gavo minimalių traumelių, kai kurioms tai neleido naktimis miegoti. Be to, čempionato grafikas perkrautas – žaidėme rungtynes su serbėmis Šoprone, kitą dieną teko važiuoti į Budapeštą, baltarusės turėjo daugiau laiko ilsėtis.
Visos rungtynės buvo įtemptos, taškas į tašką, komanda tikrai išsikrovė. Merginoms reikėjo 2–3 dienų atsigauti. Noras buvo didelis, darėme, ką galėjome, bet to neužteko.
Daug smulkių detalių. Nežaidėme ketvirtfinalio rungtynių taip, kaip norėjome, dar traumą rungtynių pradžioje patyrė Gintarė Petronytė. Turint aštuonias žaidėjas Europos čempionate sunku, reikia dar bent dviejų krepšininkių, kurios temptų komandą ir padidintų rotacijos galimybes.
– Su Gintare Petronyte būtume galėję laimėti ketvirtfinalio rungtynes su Baltarusija?
– Dabar sunku pasakyti, galėjome ar ne. Kelias iki tų rungtynių buvo sudėtingas. Visos rungtynės buvo įtemptos, taškas į tašką, komanda tikrai išsikrovė. Merginoms reikėjo 2–3 dienų atsigauti. Noras buvo didelis, darėme, ką galėjome, bet to neužteko.
– Penkerios įspūdingos iš eilės laimėtos rungtynės. Kokį pergalių raktą suradote?
– Manau, tam pagrindas buvo paklotas rengiantis čempionatui. Krepšininkės, kurios dar nebuvo dalyvavusios čempionate, pajuto, kas tai yra. Įtampa, po rungtynių – tik 3–4 val. miegas, nes mačo metu išsikrauni taip, kad dar ir užmigęs toliau rungtyniauji. Manau, kad kai kurios krepšininkės suprato, ką čempionatas reiškia iš tikrųjų. Ir tos penkerios rungtynės, kurias laimėjome iš eilės, mus labai išvargino. Atvažiavus į Budapeštą pristigo laiko atsigauti.
– Rungtynės su turkėmis buvo paskutinė galimybė kabintis už kelialapio į olimpinę atranką. Ko pritrūko?
– Kalbėkime atvirai: mums dar trūksta patirties, kad įveiktume Turkijos komandą, kurioje žaidžia patyrusios vyresnės krepšininkės. Kai kurios jų Europos čempionatuose dalyvavo po du, kai kurios – po tris kartus.
Be to, turkės visą sezoną rungtyniauja aukščiausiu lygiu, t. y. žaidžia Eurolygoje ir atstovauja geriausiems Eurolygos klubams. Jų patirtis buvo pagrindinis dalykas. Turkijos rinktinė turėjo pajėgią kiekvienos pozicijos žaidėją. Jautėme, kad sunku žaisti su jomis. Patirties turinčios varžovės neleido priartėti ir laimėti.
– Kurios rungtynės buvo sunkiausios?
– Man, kaip treneriui, tikriausiai su Serbija. Tai buvo tos rungtynės, kurios itin svarbios ir psichologiškai, ir emociškai. Žinojome, kad laimėję grupėje būsime antri, pralaimėję tiesiog važiuosime namo. Reikėjo paruošti komandą, psichologiškai ją nuteikti. Šias rungtynes išskirčiau kaip didžiausią laimėjimą čempionate.
– Lietuvos rinktinė šiame čempionate demonstravo pavydėtinai tvirtą charakterį. Kaip jums pavyko nuteikti merginas?
– Manau, kad viskas buvo padaryta iki čempionato. Mes daug kalbėdavomės prieš varžybas, mano asistentai taip pat įdėjo daug darbo, aiškindami, kas laukia čempionate, ko galima tikėtis.
Kai čempionatas prasidėjo, tai, apie ką kalbėjome, joms buvo nebe naujiena, merginos žinojo, kaip reikia elgtis tose situacijose ir kaip save nuteikti. Mažos detalės, sudarančios visumą.
– Dar vienas Lietuvos rinktinės bruožas – labiausiai klydusi komanda čempionate.
– Po varžybų visi treneriai mus sveikino, kad merginos pasiekė daugiau, nei galėjo. Manau, mūsų rinktinės merginoms reikia pasinaudoti šiuo čempionatu ir gauti darbus geriausiuose klubuose, kad galėtų žaisti aukštu lygiu.
Lietuvos moterų krepšinio lyga negali lygiuotis į Ispanijos, Rusijos ar Turkijos čempionatus, kur krepšinio lygis aukštesnis maždaug penkiomis klasėmis.
Lietuvos moterų krepšinio lyga negali lygiuotis į Ispanijos, Rusijos ar Turkijos čempionatus, kur krepšinio lygis aukštesnis maždaug penkiomis klasėmis. Mūsų krepšininkėms reikia įgauti daugiau patirties. Svarbu, kad jos žaistų aukšto lygio komandose, įgytų patirties per atkaklias rungtynes, jaustųsi drąsesnės ir mažiau klystų.
– Kaip vertinate atskirų krepšininkių pasirodymą? Kas nudžiugino, kas galbūt nepateisino vilčių?
– Tos, kurios liko namie, turbūt ir nepateisino lūkesčių. O visos, kurios dalyvavo čempionate, perlipo per save. Įgavo daugiau pasitikėjimo, suprato, kad gali žaisti su stipriomis varžovėmis ir laimėti.
– Į čempionatą išvykote su kitokia rinktine, negu įsivaizdavote, – trūko Giedrės Paugaitės, Eglės Šulčiūtės, Mantės Kvedaravičiūtės.
– Rotuojant aštuonias žaidėjas galima laimėti rungtynes, bet labai sunku laimėti čempionatą. Rungtynės buvo įtemptos, kiekvienas pralaimėjimas reiškė, kad važiuojame namo, kiekvienas laimėjimas – einame toliau, tad krepšininkių rotacija turi būti didesnė.
– Kokios nuotaikos tarp merginų čempionatui pasibaigus?
– Labai geros. Merginos vienos kitas palaiko, vakarienę, pietus visada valgome kartu. Girdžiu ir juoką. Viskas gerai – nėra jokios tragedijos, jos pačios supranta savo pajėgumą.
Taip pat suprato ir tai, kad gali laimėti, gali tuos medalius užsikabinti. Manau, šis čempionatas jas įkvėps ir motyvuos. Tai turėtų motyvuoti ir tas žaidėjas, kurios nepakliuvo į rinktinę. Europos čempionato medaliai tikrai pasiekiami, tiesiog reikia šiek tiek darbo, treniruotis su didesne motyvacija ir aistra.
Kalbamės ir su žaidėjomis, ir su asistentais, ko reikia Lietuvos krepšiniui, ką reikia keisti. Gal neužtenka surengti tik atidarymo ir uždarymo šventes bei gražiausios krepšininkės rinkimus?
– Praėjusį sezoną treniravote vyrų krepšinio klubą „Pieno žvaigždės“, dirbote moterų rinktinėje, tie darbai susikirsdavo. Ar jau apsisprendėte dėl ateities?
– Gali būti, kad esamos sąlygos mane privers pasirinkti vyrų krepšinį, nes, kaip žinote, atranka į moterų čempionatą vyks rudenį ir pavasarį, tuo metu, kai vyksta vyrų čempionatai. Žinau, kad klubai negalės išleisti manęs. Dar negaliu atsakyti į šį klausimą. Pirmiausia reikia grįžti namo, gauti darbą su vyrų arba moterų krepšinio komanda ir tuomet kalbėti.
– Pasiūlymų jau turite?
– Europos čempionate labai daug agentų sukinėjosi aplinkui. Moterų klubų atstovai klausinėjo, ką veiksiu kitą sezoną, bet kol kas sprendimo nesu priėmęs – noriu grįžti, atsikvėpti. Šiemet sezonas buvo įtemptas – turėjau 120 rungtynių, treneriui tai tikrai nemažai. 120 rungtynių yra beveik du sezonai, ir dar per vienerius metus. Viena vertus, man, kaip treneriui, tai didelė patirtis, kita vertus, reikia pailsėti, gerai išsimiegoti – nesapnuoti krepšinio.
– Praėjusį sezoną dirbote su vyrų komanda LKL čempionate, treniravote moterų rinktinę. Vyrų ir moterų krepšinis skiriasi? Su kuo sunkiau dirbti?
– Skiriasi. Jeigu nori tobulėti kaip treneris, žinoma, reikia žengti į vyrų krepšinį. Bet kol jaučiu malonumą dirbti moterų krepšinio treneriu, kol esu reikalingas, tikrai būsiu.
Sunku dirbti tiek su vyrų, tiek su moterų krepšinio komandomis – skirtingi, sunkūs žaidėjų charakteriai. Bet kai jie visiškai atsiduoda treneriui, o treneris – žaidėjams, nėra jokio skirtumo, su kuo dirbti. Žinoma, tam tikra specifika išsiskiria ir vyrų, ir moterų krepšinis.
