Sekite 15min GoogleDar birželį Lietuvos krepšinio vadovai galėjo didžiuotis surinkę tuo metu bene stipriausią įmanomą sudėtį.
Joje buvo ir ilgametis rinktinės vedlys Jonas Valančiūnas, ir jaunosios žvaigždės Matas Buzelis bei Kasparas Jakučionis, ir Europoje žibantys Ąžuolas Tubelis, Ignas Sargiūnas, Arnas Velička ir kt.
Praėjo mažiau nei du mėnesiai, ir Lietuvos nacionalinė komanda pasikeitė neatpažįstamai.
Dėl vienokių ar kitokių priežasčių, o gal ir tyliai protestuodami, Lietuvos rinktinės kvietimo nepriėmė beveik dvi dešimtys pajėgiausių rinktinės žaidėjų. Iš tų, kurie žaidė ir birželį, šįkart į langą atvyko tik tarp svarbiausių joje buvę Ąžuolas Tubelis ir Gytis Radzevičius bei epizodinius arba visai jokių vaidmenų neatlikę Augustas Marčiulionis, Marekas Blaževičius ir Matas Jogėla.
- Kristupas Žemaitis (Klaipėdos „Neptūnas“)
- Augustas Marčiulionis (Vilniaus „Rytas“)
- Matas Jogėla (Vilniaus „Rytas“)
- Paulius Valinskas (Utenos „Juventus“)
- Laurynas Beliauskas (be klubo)
- Karolis Lukošiūnas („Šiauliai“)
- Gytis Radzevičius (Vilniaus „Rytas“)
- Justas Furmanavičius (Utenos „Juventus“)
- Osvaldas Olisevičius (be klubo)
- Regimantas Miniotas (Pezaro „Victoria Libertas“)
- Mindaugas Kačinas (Sopoto „Trefl“)
- Ąžuolas Tubelis (Kauno „Žalgiris“)
- Donatas Motiejūnas (be klubo)
- Marekas Blaževičius (Kauno „Žalgiris“)
„Sportas yra toks dalykas. Kaip viskas greit pasikeitė per tris ar keturias savaites. Nuo mūsų geriausios, talentingiausios rinktinės, iki tokios, kokia dabar yra rinktinė, – paklaustas, kaip reaguoja į susirinkusią komandą, kuri jau vadinama „C rinktine“, sakė L.Kleiza. – Ar norėtųsi, kad ta rinktinė atrodytų kitaip? Aišku, norėtųsi, bet rinktinė yra tokia, kokia yra.“
Paklaustas, kodėl nepavyko prisikviesti geriausių žaidėjų, L.Kleiza atšovė atgal:
„Aš manau, kad jūs išsiaiškinsit su žaidėjais. Aš negaliu atsakyti už žaidėjus, mes išgirdome įvairių priežasčių. Buvo susiję su klubais, naujais sezonais ir t.t.“, – sakė rinktinės vadovas, patvirtinęs, kad pats dalyvavo žaidėjų kvietimo procese.
Jis nenorėjo išsiplėsti ir paklaustas apie J.Valančiūno priežastis neatvykti, nors uteniškis iki tol per pusantro dešimtmečio „ne“ rinktinei buvo sakęs tik sykį – prieš dvejus metus, kai vis dar nebuvo išsprendęs kontrakto reikalų už Atlanto.
„Turbūt Jonas Valančiūnas ir gali atsakyti į šį klausimą. Paklauskite jo. Ko jūs norit? Aš su Jonu nekalbėjau, treneris su juo kalbėjo“, – gynėsi L.Kleiza.
– Ar atsisakymai žaisti rinktinėje gali būti traktuojami kaip nebylus žaidėjų protestas?
– Čia buvo daug visko pasirodę – nebylūs protestai, dar kažkas. Man atrodo, kad gal tada reikėjo protestuoti prieš praeitą langą, o ne suvažiuoti visiems. Kai atsitinka skaudus pralaimėjimas, aišku, atsitiko ir daug visko po jo. Bet visi atsakingi – aš atsakingas, treneriai atsakingi, žaidėjai. Aš tai nežaidžiau, bet žaidė visi. Pergalių jau labai seniai nėra. Tokiai aštriai situacijai atsitikus, tokie nebylūs protestai atrodo nelogiškas dalykas.
– Užkulisiuose buvo kalbama, kad jūs buvote tas, kuris norėjo ir ragino daryti permainas. Ar tikrai kėlėte klausimus dėl rinktinės trenerio, dėl žaidimo ir pan.?
– (Juokiasi) Užkulisiai... Pirmiausia, tas pralaimėjimas mums buvo skaudžiausia. Logiška, kad ateina sprendimai po to – atėjo ir trenerio sprendimai, ir variantų buvo daug ieškoma. Bet dabar nėra laikas apie tai kalbėti. Reikia tą langą sužaisti, kovoti su tais, kas atvažiuoja, ir daugiau aš nieko nematau. Jei prezidentas (asociacijos „Lietuvos krepšinis“ – past.) tiko prieš keturias savaites, tai aš nematau tikslo, kodėl jis dabar... Atsitiko taip, kad pralaimėjome, ir ta politika ir aštrumas iš karto... Aš suprantu, kad visi laukia to momento, bet situacija nėra tokia, kaip pralaimėjus čempionatą. Neturi metų laiko pasiruošti – turi tris ar keturias savaites, turi žaisti langą. Klausimas yra didesnis – kaip mes, Lietuva, atrodysime prieš kitus, prieš visą Europą, kai visi nori boikotų ir t.t. Ką boikotuoti? Pasikeitė keturi treneriai, federacijos vadovai, bet 11 metų nėra trenerių. Visi keičiasi, visi visus kaltina, bet visiems reikia prisiimti atsakomybę ir eiti bandyti laimėti. O ta visa aštri politika yra netinkamu metu – ji galės būti rudenį. Tikrai nebus lengva, bet reikia susikoncentruoti ir sužaisti šį langą.
– Ar bent iš vieno žaidėjo girdėjote, kad jis pasakytų, jog nevažiuoja dėl trenerio, M.Balčiūno ar boikotuoja?
– Aš tai negirdėjau.
– O treneriai?
– Paklauskit trenerių. Paklauskit žaidėjų – koks čia tylusis boikotas? Dasigyvenome. Tegul kalba, jei kažkas nori. Kas čia yra? Mes visi drąsūs už kažkur, bet reikia ir sužaisti.
– Kaip rinktinėje atsidūrė kelerius metus nekviestas Donatas Motiejūnas?
– Taip ir atsidūrė rinktinėje – Donatas talento turi daug, yra reikalingas šiuo metu. Prieš tai yra visko atsitikę ir buvę, bet kaip matome, ir rinktinėje yra daug kas pasikeitę šiame lange. Kai čia stovėjome prieš keturias ar penkias savaites, tai viskas atrodė žymiai kitaip.
– Kalbėdamas apie tai, kas buvo atsitikę, turite omenyje įvykius po 2024 m. olimpinės atrankos Puerto Rike?
– (Juokiasi) Tai taip, kur čia paslaptis? Taip, buvo Puerto Riko reikalai, buvo nepatenkintų žaidėjų, bet jų jau nebėra. Jei geriausias Lietuvos žaidėjas, Tubelis, gali atvažiuoti į rinktinę ir tas jam nemaišo, tai galiu ir aš atvažiuoti į rinktinę ir atbūti, bandyti atžaisti. Laimėsi ar pralaimėsi, čia kitas klausimas.
- „Kiek man teko girdėti ir kalbėti su tais, kurie ten buvo, tai didžiausias pyktis yra dėl to, kad istorija neatitinka realybės. Žaidėjai labiausiai pyksta dėl to. Situacija išėjo į viešumą, komanda vadinama „girtuoklių rinktine“, o tai yra nesąmonė ir visiška neteisybė. Nieko panašaus nebuvo. Alkoholis nebuvo vartojamas prieš rungtynes ir rezultatui įtakos tai neturėjo. Aš nebuvau Puerto Rike, bet tai teigiu, kaip sako žurnalistai, remdamasis labai patikimais šaltiniais. Buvo išpūstas didžiulis reikalas, o istorija įgavo daugybę įvairių atspindžių, nors nieko tokio nebuvo.“
- „Burbulas išpūstas, o istorija neatitinka realybės. Tokie skandalai įvaizdžiui tikrai nepadeda, kai žaidėjai nupiešiami tarsi... Tai neatitinka realybės. Patikėkite manimi, buvo kiti laikai ir viskas buvo kitaip. Šiai rinktinei iki mūsų dar labai toli. Reikalas gavosi išpūstas, o pralaimėjimo priežasčių ieškoma ne ten, kur reikėtų. Manau, kad žaidėjai tokios etiketės nenusipelnė.“
- „Visi žino, kuris žaidėjas viską išnešė. Manau, kad jo karjera rinktinėje yra baigta. Jei tai būtų mano laikais, aš niekada daugiau rinktinėje su juo nežaisčiau. Tokių dalykų pas mane nėra buvę. Mus visada rišo pasitikėjimas vienas kitu, o rūbinė – išskirtinis dalykas, kurioje viskas pasilieka, ypač Lietuvos rinktinės rūbinėje. Klubai – kita tema, kurioje yra daug pinigų, daug intrigų, bet iš rinktinės rūbinės niekas negali išeiti, kad ir kas nutiktų. O išėjo istorija, kuri neatitinka realybės.“
– Jūs pats prieš porą metų teigėte, kad D.Motiejūno karjera po olimpinės atrankos įvykių yra baigta ir kad jūs pats nežaistumėte su tokiu žaidėju vienoje komandoje. Ar jo pakvietimas į rinktinę reiškia, kad ta praeitis stumiama į užmarštį ir nurašoma?
– Tai reiškia, kad aš nežaidžiu rinktinėje (juokiasi).
– Bet jūs esate rinktinės vadovas.
– Aš būčiau rinktinėje, tai tie reikalai visai atrodytų kitaip. Rūbinėje, kur visi kalbėjo, kad aš spardžiau, tai būtų ne tik tie dužę. Taisyklės būtų kitokios, visi žinotų savo vietą, kas, ką ir kaip turi daryti. Manau, tokia esmė ir yra – atvažiavus į rinktinę tikslas turi būti kovoti dėl pergalių, aukotis dėl komandos, o ne „ar gavau savo, ko man reikia, ko aš čia važiuosiu dėl 5 ar 10 minučių“. Tai neprives prie pergalingo krepšinio, pergalių ar dar kažko.
– Ar dėl D.Motiejūno pasikvietimo į rinktinę buvo diskutuota su kitais žaidėjais ir išklausyta kitų žaidėjų nuomonė?
– Manau, visi yra išmokę savo pamokas. Manau, kad daug dalykų neturėtų išeiti iš rūbinės, nors šiais laikais išeina (juokiasi), nežinau, kaip jūs tą informaciją gaunate. Daug dalykų neturėtų išeiti iš rūbinės, nes mes gyvename stikliniame name. Kai pradedi mėtyti akmenis vienas į kitą, tas namas dūžta. Nėra vieno teisingo ar neteisingo, kas ką padarė. Komandos drąsa susideda iš bendrumo. Kai pradeda akmenys skraidyti, tada komandos nebelieka.
Aš esu buvęs komandose, kur žvaigždės su treneriais mušėsi, bet po to dar ilgai žaidė ir treniravo kartu. Reikia pripažinti, kartos yra pasikeitusios, viskas yra kitaip. Bet principai tokie, kad charakteriai laimi.
– Buvo kalbų apie jūsų kaip rinktinės vadovo ateitį, apie tai, kad galbūt jūsų noras ir motyvacija dirbti blėsta. Ar tai tiesa?
– Negalvoju apie tą ateitį. Pirmiausia, yra šitas langas, o po to jau žiūrėsime. Man visa ta Lietuvos krepšinio politika nepatinka, bet čia yra daug niuansų, kurie turėtų būti išlyginti. Tai, kaip yra pasikeitęs krepšinis su langais, turėtų būti priimti sprendimai. Bet pabaigoje, Lietuvos krepšinis turėtų būti susivienijęs. Tam, kad grįžtų pergalės, mums reikia susivienijimo, nes talento turime, turime daug gerų žaidėjų, kurie užaugs ir kuriems reikia laiko. Ateitis yra, bet ta ateitis niekada nėra pažadėta.
– Tarp aršiausiai rinktinę ir federaciją kritikuojančių buvo ir jūsų ilgamečiai bendražygiai Jonas Mačiulis, Robertas Javtokas. Kaip reaguojate į jų kritiką?
– Aš viską suprantu – ateina rinkimai. Aš žinojau, kur einu, aš žinojau, kas mūsų laukia po pirmo pralaimėjimo. Pirmiausia, reikia žiūrėti faktais. Taip, šita pasaulio čempionato atranka yra sudėtinga, bet neprarasta. Praeita vasara buvo geriausia per tris Europos čempionatus. Kur tas krepšinio galas piešiamas? Būkim biedni, bet teisingi – kas buvo prieš tai? 9 vieta, 15 vieta, olimpiados praleistos. Ta kritika turi ateiti pilnai ir visiems. Jonas pasakė, kad kažkas nesaugo žaidėjų. Praėjęs langas buvo sudėtingas ir gal mes kaip tik nesukontroliavome proceso. Žaidėjai buvo po sezono, mūsų treneriai norėjo duoti jiems labiau pailsėti ir tų treniruočių net buvo per mažai. Tas langas buvo per lengvas. O praėjusi vasara buvo tikrai sudėtinga, daug sportavome, kai kur net per daug. Bet rezultatas buvo, o ši vasara buvo visai kitokia su langais. Ta kritika, kuri eina, yra suprantama, bet dabar yra tos pora savaičių. Tie žaidėjai, kurie atvažiavo, jie ir žais, o palaikymo jiems tikrai reikia. Spėsite pakritikuoti, išsiaiškinti, kas čia bus prezidentais ir t.t. Reiktų palaukti rugpjūčio 31 dienos.
– Po pralaimėjimo italams buvo kalbų, kad rūbinėje pokalbiai buvo karštesni nei įprastai. Kiek tame yra tiesos ir gal tai kaip tik į naudą, žiūrint į ateities langus?
– Tarp ko jie buvo?
– Rūbinėje, gal tarp žaidėjų ir trenerių.
– Tarp žaidėjų ir trenerių? Nemanau, kad buvo tarp žaidėjų ir trenerių. Gal tarp mūsų, tarp manęs buvo, bet žaidėjų rūbinėje nedalyvavau, negaliu pasakyti. Tas pralaimėjimas buvo labai skaudus. Visi pasileidžia su kritika, bet visi norėjo laimėti. Treneris bandė daryti, ką gali geriausiai, bet nepasisekė, buvo padaryta klaidų. Žaidėjai žaidė, galėjo nepadaryti tų penkių ar šešių klaidų, bet visi norėjo laimėti.
Kai pasileidžia kritika, viskas yra suprantama, bet tas žeminimas, kalbant apie olimpinius čempionus ar medalininkus, reiktų susilaikyti, nes pagarba turėtų būti jaučiama. Ir iš bendražygių, ir iš kitų... Aš visada susilaikiau. Už žaidimą tai gali, bet kai yra suasmeninta ir neberodoma pagarbos tokiems žmonėms, kaip treneris Kurtinaitis, tai nesvarbu, laimėjai ar pralaimėjimai, reikia ją parodyti.
