Likus 50 sekundžių mūsiškės atsiliko 2 taškais (74:76) ir atrodė, kad visi šansai – mūsų. Bet kitoje atakoje čekės pataikė dvitaškį su pražanga ir nurūko į pergalę.
Mačą ant atsarginių žaidėjų suolelio pabaigoje buvo priversta stebėti absoliuti mačo lyderė Eglė Šventoraitė. Aukštaūgė surinko 21 tašką, tačiau prasižengė penktąjį kartą ir negalėjo ramiai išsėdėti iki mačo pabaigos. Ji tiesiog stovėjo ir lūkuriavo, kol viskas pasibaigs.
Po rungtynių rinktinės senbuvė buvo labai kategoriška.
„Pralaimėjome. Viskas, ką aš galiu pasakyti. Pralaimėjome rungtynes, kurias galėjome pasiimti, bet reikia ateiti su nusiteikimu, nes niekas mums lengvai neduos. Mums reikia ir pasiimti rungtynes“, – sakė ji.
Eglė buvo paklausta, ar komandoje nebuvo tinkamo nusiteikimo.
„Pralaimėjome. Matyt, nebuvo“, – trumpai atsakė krepšininkė.
Mūsiškės dabar kovoja dėl bilieto į pasaulio čempionato atranką, tačiau visko nelaiko savo rankose. Norint ten patekti, mūsiškėms reikia sulaukti vokiečių pergalės prieš turkes ir laimėti paskutinį čempionato mačą.
Tačiau E.Šventoraitė tiesiog nori pergalės.
„Aš manau, kad nesvarbu, ar tai turkės, ar tai vokietės – mums reikia kovoti. Negaliu pasakyti“, – teigė aukštaūgė.
– Po dviejų kėlinių atsilikote 12 taškų, bet sugrįžote kitokios. Kas buvo akcentuojama?
– Buvo akcentuojama energija ir kad negalime šitaip lengvai paleisti. Turime tos energijos vedamos sugrįžti į rungtynes. Buvo šiek tiek spyris į subinę, bet turbūt nepakankamas.
– Kiek komandą išmušė Brigitos Sinickaitės greitos pražangos?
– Labai išmušė, nes reikia pagrindinės įžaidėjos, kuri padėtų, o kai jos nėra – reikia kamšyti skyles. Tikiuosi, kad susiimsime kitoms rungtynėms ir baigsime čempionatą su pergale.
– Praleidote virš 80 taškų. Kas labiausiai neveikė gynyboje?
– Detalės, nesusikalbėjimas, koncentracijos nebuvimas. Jos nebuvo geresnės, tiesiog mes prasileidome tas situacijas, kur pritrūko fokuso ir tiek.
– Klaidos tapo mūsų vizitine kortele. Kiek jos kerta psichologiškai?
– Labai kerta, nes tos klaidos yra ne iš jų universalumo, tai yra mūsų nesusikalbėjimo situacijos. Tokios klaidos labai kerta emociškai, nes vėliau labai sunku sugrįžti į rungtynes.
– Dėkojote sirgaliams. Kiek svarbus jų palaikymas?
– Jėzau, kaip smagu matyti, kai žmonės taip anksti keliasi ir ateina palaikyti. Be proto faina ir gražu. Jaučiasi tas palaikymas.
– Dabar tenka laukti vokiečių malonės. Kiek šansų, kad jos laimės?
– Aš manau, kad nesvarbu, ar tai turkės, ar tai vokietės – mums reikia kovoti. Negaliu pasakyti.
