Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pratrūkęs Artūras Javtokas: Lietuvos krepšinis serga

Artūras Javtokas įsitikinęs – Lietuvos krepšinio sistema sugedusi Interviu
15min nuotr. / Artūras Javtokas įsitikinęs – Lietuvos krepšinio sistema sugedusi
Šaltinis: 15min
11
Skaitysiu vėliau
A A

Artūras Javtokas nebeištvėrė, kai vieną vasarą prieš Europos moterų čempionatą testavo Lietuvos krepšinio rinktinę, bet į skambučius nereagavusi Lietuvos krepšinio federacija testų rezultatus, iš anksto sumokėjusi visus pinigus, atsiėmė tik po turnyro. Tada, kai testai jau nebeturėjo jokios prasmės. Bet tai buvo tik viena iš daugelio problemų, su kuriomis A.Javtokas susidūrė Lietuvos krepšinyje. 39-erių Roberto Javtoko brolis nutarė apie jas prabilti viešai.

Dukart LKL čempionas baigė profesionalo karjerą „Žalgiryje“ 2005-aisiais. Terminatoriaus pravardę turėjęs išskirtinių fizinių duomenų atletas pasitraukęs į užribį buvo įsigijęs Vilniaus „Sakalų“ akcijų, užsiėmė agentine veikla, bet labiausiai įsitraukė į jam artimiausią – fizinio rengimo sritį.

Dirbdamas tiek individualiai, tiek su komandomis, A.Javtokas stiprino tokius žaidėjus kaip Paulių Jankūną, Artūrą Gudaitį, Edgarą Ulanovą, testavo ir Donatą Motiejūną bei Joną Valančiūną.

Pasitraukęs iš krepšinio aikštės, bet likęs šalia jos, A.Javtokas susidūrė su įvairiausiomis kliūtimis. Dar krepšininko karjeros laikais už tiesą mėgęs kovoti 206 cm ūgio vyras teisybės dabar ieško užribyje. O ten, pasak A.Javtoko, Lietuvoje didžiulė netvarka.

Pirmiausia Roberto Javtoko brolis beda pirštu į žemiausią, bet svarbiausią Lietuvos krepšinio piramidės grandį – jaunimą. Pavyzdžiui, trys iš keturių naudingiausių sidabrą Turkijoje prieš Kalėdas laimėjusios Lietuvos aštuoniolikmečių rinktinės narių dabar tobulinasi užsienyje.

„Net Arnoldas Kulboka išvežtas į Vokietiją, kuri nėra talentų kalvė, bet sąlygos ten jau geresnės nei Lietuvoje“, – pabrėžė A.Javtokas.

Pasak pašnekovo, jaunimo krepšinio situacija atveria daugiau spragų: prastą fizinį rengimą ir pasenusį krepšinio trenerių paruošimą, neorganizuotą Lietuvos krepšinio valdymą.

15min nuotr./Artūras Javtokas
15min nuotr./Artūras Javtokas

Kritikos Lietuvos krepšinio federacijai (LKF) negailėjęs A.Javtokas vaizdingai apibūdino šalies krepšinio nūdieną: „Įsivaizduokite gyvenimą Lietuvoje be policijos.“

Apie Lietuvos krepšinį be policijos – išsamus 24sek pokalbis su A.Javtoku.

– Artūrai, kas jus paskatino kalbėti apie Lietuvos krepšinio problemas?

– Baigęs karjerą palikau aikštę, bet mano darbas yra edukacinis – žmogaus paruošimas. Kadangi pats esu buvęs profesionalus sportininkas – mano fizika labiau išpuoselėta nei mėgėjo, automatiškai likau ruošti sportininkų, nes geriausiai juos suprantu pats buvęs toje virtuvėje. Bet dirbu ir su visais žmonėmis.

Baigęs karjerą padariau 3 metų pertrauką, o tada pradėjau ruošti žaidėjus. Dar kai vos prasidėjo Pauliaus Jankūno karjera, tris vasaras su juo dirbau stovyklose. Dirbau su Artūru Gudaičiu, Tadu Klimavičiumi, Vyteniu Lipkevičiumi, Edgaru Ulanovu... Praėjo didelė masė žmonių. Testavau ir Joną Valančiūną, Donatą Motiejūną.

Dirbdamas su krepšininkais supratau visas bėdas. Besisukdamas toje virtuvėje metų metus, tik tada pradedi pamatyti esamas spragas. Ir jeigu mūsų krepšinis progresuotų, šio interviu dabar nebūtų.

Anksčiau šalia profesionalo slenksčio būdavo 18-19 metų žaidėjai. Dabar tas laikas ateina vaikui sulaukus 15 metų. Jau nuo tokio amžiaus su tavimi pradeda kalbėtis agentai. Ir jie žiūri į tave kaip į perspektyvią žaliavą, kurią galėtų išvežti pas geriausius specialistus. O Lietuvoje ta terpė nyksta.

Gal ir yra daug jaunų trenerių, bet jie dirba pagal pasenusią metodiką. LSU išleidžia trenerius su gamykliniu mentalitetu: atėjau, padariau darbą ir išėjau. Į kokybę neatsižvelgiama.

Nesuprasdami, ką daro, treneriai nieko neparuošia. Paruošia, bet žemo lygio sportininką.

Todėl, kaip parodė situacija Lietuvos aštuoniolikmečių rinktinėje, kurioje visi lyderiai jau dirba ir tobulėja užsienyje, geriausieji Lietuvoje beveik nebetobulėja. Net Arnoldas Kulboka išvežtas į Vokietiją, kuri nėra talentų kalvė, bet sąlygos ten jau geresnės nei Lietuvoje.

Matydama situaciją Lietuvos krepšinio federacija gal ir sukuria imitacinius įrankius, bet jie neveiksnūs. Federacija perspektyviausiems jauniems žaidėjams Lietuvoje skiria paketus, bet neviešina proceso ir visuomenė negali stebėti, kaip tas vaikas jį išnaudoja.

Viskas vyksta pagal seną sistemą: tam daviau, bet tam ne ir jam nesakysiu. Kadangi nėra viešinimo, nukenčia kokybė. O dėl jos trūkumo kenčia vaikai.

Dar iškyla kita opi problema – treneriai ir jų paruošimas: žinių progresavimas, praktiniai dalykai, seminarai. Dar seniau į Lietuvą atveždavo vieną kitą trenerį. Nors ir iš techninės prizmės – geros komandos vyr. trenerį. Tačiau niekas nežiūrėjo, kaip dirbti su vaiku, kur labai svarbus daugiau fiziologinis darbas... Juk pirmiausia eina fizika, tik po to technika. Be fiziologijos žmogui, kurio raumenynas neišsivystęs, technikos nesudėliosi. Nesuprasdami, ką daro, treneriai nieko neparuošia. Paruošia, bet žemo lygio sportininką.

Aš į viską žiūriu iš atskaitomybės pusės. Treneriams patikrinti nėra įrankių. Dabar didelė dauguma klubų, norėdami sutaupyti, sutartį su žaidėju pasirašo nebe 10 mėnesių, o 8 mėnesiams. Į komandą ateini fiziškai nepasiruošęs, nebent pats samdaisi trenerius. O jei tas treneris nekvalifikuotas, ką tada samdaisi? Trenerį štanginėje? Pats eini į štanginę?

Dėl taupumo krenta žaidėjo profesionalumas ir kokybė. Tie paruošiamieji įrankiai yra nei licencijuojami, nei tikrinami. Maždaug ką noriu, tą darau. Beje, kas gina žaidėją? Juk jei neturi klubo, niekas tavimi nesirūpina, nors turėtų rūpintis sistema. Tada žmogui reikia skambintis ir ieškotis pagalbos per pažįstamus. Nėra sistemos, kur viskas būtų sudėliota taip aiškiai, kaip parduotuvėje.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rinktinės treniruotė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rinktinės treniruotė

– Kodėl, jūsų nuomone, Lietuvoje skylėtas fizinis paruošimas?

– Treneriai ugdomi pagal seną metodiką ir Lietuvoje nėra atskaitomybės. Kiekvienas treneris turi viso sezono tvarkaraštį. Pavyzdžiui, NCAA treneris visam sezonui į priekį susidėlioja ne tik rungtynes, bet ir treniruotes – kokios jos bus, ką per jas darys. O pas mus treneriai dažniausiai dirba klubiniu ritmu – po rungtynių pasiskambins ir pasakys, kada bus kita treniruotė.

Geras treneris su sporto gydytojų konsultacija turi turėti detalų beveik viso sezono tvarkaraštį. Jei žmonės pervargę, nėra skirtumo – turi būti numatyta atsistatomojo pobūdžio treniruotė.

Negali visai nedaryti treniruotės ir paleisti žaidėjų. Kaip „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“, kurie po laisvų dienų tave drožia po 2 treniruotes per dieną. Tai yra nesuprantama.

Jaunų sportininkų pagrindas yra fizinis pasiruošimas ir švietimas. Atliekant fizinio rengimo testus gauni tam tikrus rezultatus. Juos nuolat tikrindamas, matai, kaip vaikas progresuoja. Šiandien tai nedaroma. O jei daroma – tik dėl imitacijos.

Pavyzdžiui, atvažiavusį į NCAA žaidėją iškart testuoja ir žiūri labai rimtai. Jie tikrina, ką gali pakelti organizmas. Tam ir reitinguojami NCAA universitetai – pačių geriausių pasiruošimas labai rimtas. Ten niekas nebekalba apie mitą, kad jeigu juodaodis – tai natūraliai geresnis už baltaodį dėl genetikos. Ten nėra skirtumo – juodas ar baltas, visi eina į tą pačią programą.

Kalba, kad mūsų krepšinio lygis pakilęs. Bet kur jis pakilęs? Nė viena grandis neturi atskaitomybės. LKF užsidariusi nuo žiniasklaidos. Treneriai dirba, kaip nori. Agentai, matydami chaosą, prisitaiko ir irgi spjauna, dėliodamiesi pagal save, ieškodami spragų dabartinėje sistemoje. Visi dirba kas sau. O tokiu principu rezultatas neaugs.

– Kas jums leidžia manyti, kad Lietuvos treneriai yra blogai paruošti ar bloga LSU programa?

– Tai susiję su tuo, kad dauguma dabartinių Lietuvos trenerių yra nepraėję jokių su tuo susijusių mokslų. Jie dirba iš savo žaidimo praktikos, per kitų trenerių pamokas jų karjeros metu. O kita kategorija yra nežaidusių profesionalų krepšinio, kurie ateina tik su teoriniu pagrindu. Jį jiems paruošia LSU, kurios programa gal 20 metų senumo.

Ir šioje terpėje nėra naujų žinių. Žygiuojame vis ant seno kurpalio. Po truputį pakeičiame, bet keisdami kokybės labai nekeliame.

Kaip sako mano pažįstamas, įeini į LSU ir ten niekas nepasikeitę – kaip buvo prieš 20 metų, taip ir dabar. Kaip jau nuo seno, pas mus suteikia teorines žinias, o praktinių nėra. Ta praktika – didžiąja dalimi teorinė.

Jei nori prasiveržti į priekį, turi samdyti tos srities specialistą, kuris kažką pasiekęs. O iš praktinės pusės, ką ten kas pasiekę, kurie galėtų kaip treneriai duoti žinių? Šarūnas Sakalauskas, kuris atėjęs į MRU, atsimenu, studentų lygoje turėjo 0 pergalių ir 8 pralaimėjimus. O paskui jis dėsto apie gynybos sistemą? Ką jis gali dėstyti, kai jo komanda pralaimi 8 rungtynes iš 8? Tai ne Šarūno problema. Tiesiog tie treneriai visi vienodi. Nėra, kas juos paruoštų.

Ir dėl ko tie vaikai išvežami? Nes ten geresnės sąlygos. O kas jas suranda? Agentai. O tada federacija pyksta ant agentų, nors jie daro gerą darbą.

Negirdėjau, kad žmogus išėjęs iš LSU sakytų: „O, atlikau praktiką, va ten tas žmogus buvo geras“. Treneriai nevežami stažuotis, kur būtų supažindinami su profesionalų naujovėmis. Šiandien to nėra. O jei ir yra, tai akivaizdžiai nevykdoma.

Kaip bebūtų, šiandien žaidėjo kokybę kelia tik agentas,. Tik jie gali didinti kokybę, nes jie suinteresuoti ieškoti trenerių ir geriausių sąlygų tobulėjimui. Ir dėl ko tie vaikai išvežami? Nes ten geresnės sąlygos. O kas jas suranda? Agentai. O tada federacija pyksta ant agentų, nors jie daro gerą darbą.

– Gerai, bet kol vaikas užauga tiek, kad po to būna įdomus užsieniečiams, jis vis tiek užauga Lietuvos krepšinio sistemoje.

– Iš esmės, jį tada užaugina tėvai. Jie vežioja vaiką į treniruotes, vežasi į rungtynes. Jei mato, kad vaikas perspektyvus ir dega krepšiniu, ką tėvai daro? Moka, kad treneriai truputį daugiau juo užsiimtų arba išskirtinai į jį žiūrėtų. Jei tą daro treneris, jis irgi žiūri sau naudos – ruošia juos ne dėl perspektyvos, o naudos.

Sistema tokia, kad trenerio tobulėjimui visai nemotyvuoja. Pinigus už tą vaiką dabar gauna krepšinio mokykla, kuriai jis ir taip moka lankydamas treniruotes. Bet jei paruošia vaiką treneris turėtų gauti visai kitą sumą pinigų. Arba net padarytų tą su agentais – jie galėtų vėliau treneriui mokėti 1-2 proc. nuo žaidėjo kontrakto. Visi gautų grąžą.

– Tai, jūsų teigimu, prastas paruošimas profesionalų krepšiniui Lietuvoje yra viena iš priežasčių, kodėl vis daugiau vaikų tobulėjimui renkasi ir Ameriką?

– Jei, kiek girdėjau, Deimantas Baziukas per metus į Ameriką išveža iki 70 vaikų, tai daug ką pasako. Jaunimas kyla per Nacionalinę krepšinio lygą (NKL), bet ši yra persipynusi. Didžioji dauguma žaidėjų ten nori „nusibaigti“. O kiti – perspektyvūs. Patenki į tokią terpę, kur tas, kuris NKL baiginėja karjerą, nenori didesnio krūvio. Jis čia atėjo tik „dasimušti“. O tas jaunas, kuris nori progresuoti, jau dusinamas.

Tuo tarpu LKL viršų šiandien ima legionieriai. Pirmaujančiose komandose lyderių vaidmuo priklauso 2-3 legionieriams, o lietuviai groja tik pagalbiniais smuikais. Tai nėra progresas. Kai sėdi ant suolo ir užimi tik antraeilį vaidmenį, tu neprogresuoji. O klubui lengviau nusipirkti „gatavą“ žaidėją.

Matydami, kad žaidėjų paruošimas nėra stiprus, jį tik toliau silpniname. LKF nekomunikuoja ir užsidariusi priima sprendimus. Mes girdime tik jų pasekmes, o kaip sprendimas formuojamas, dėl ko formuojamas, kodėl neišdiskutuojamas, mes nežinome.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Avydas Sabonis ir Mindaugas Špokas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Avydas Sabonis ir Mindaugas Špokas

Daug ką parodė Lietuvos rinktinės trenerio rinkimai. Kažkuris vienas žmogus nusprendė, tam žmogui kažkas suformavo ir taip buvo išrinkta. Rinkimų kaip ir nebuvo.

– Kita vertus, juk Arvydas Sabonis yra LKF prezidentas ir jis prisiėmė atsakomybę už savo sprendimą.

– Krepšinis yra ne vieno žmogaus atsakomybė. Krepšinis yra tautos susiformavusi religija. Jei visuomenė tame dalyvauja, mano nuomone, bent vienas balsas turėtų būti skirtas tautai, o kitas tiems, kas nori prisiimti atsakomybę. Trečias – žaidėjų, kurie į rinktinę važiuoja ne už pinigus. Iš tų trijų terpių turėtų būti priimtas sprendimas. O ne iš vieno autoriteto, kuris turi vardą ir pavardę, bet kuriam tą nuomonę suformuoja kiti.

Kas pas mus šiandien yra autoritetas? Nereiškia, kad jei žmogus prieš 20 metų nusipelnė, jis yra autoritetas. Mano nuomone, autoritetas yra tas, kuris pasako ir padaro. O ne tas, kuris turi vardą ir pavardę. Už autoritetą turi kalbėti darbai.

– Tai kaip supratau, pirmąją Arvydo Sabonio LKF prezidento kadenciją ir antrosios pradžią vertinate neigiamai?

– Tie vyrai postuose vis skundžiasi, kaip jiems sunku sėdėti kėdėse. Bet gi jie galėtų kitiems perduoti tas kėdes. Tačiau jų įsikibę ir toliau sėdi. Nors ir kartoja, kad prisiima vos ne naštą – neva kitur uždirbtų daugiau ir t.t. Tai kam tada ten sėdėti? Tegul ten eina ir dirba – visuomenei būtų naudingesni. O ne kad dabar – sėdi dėl kažkokių sąsajų, draugysčių, giminių. Šiais laikais kiekvienoje srityje reikalingi specialistai.

Atskaitos taškas yra žaliava – vaikai. Aš nežiūriu į vardus ar giminystės ryšius – jeigu nėra rezultato, kokį vaidmenį ten atlieki? Šiandien girdžiu, kad perspektyvus 18-metis Gytis Masiulis eina į štanginę pats. Nors tam yra specialistai, kurie turi patarti, sudėlioti. Juk tai talentas, iš kurio tikimasi Lietuvos rinktinės lygio žaidėjo. Net senais laikais geriau prižiūrėdavo jaunimą.

Lietuvos krepšinio sistemoje nėra atskaitomybės. Kiekvienas prisiima skirtingą vaidmenį. Pavyzdžiui, dauguma trenerių dirba be licencijų. Teoriškai, jie net negalėtų treniruoti. Bet kaip jie tada dirba?

Licencija yra įrodymas, kad gali gainioti kūną. Kad suvoki, kas tai yra. Juokiamės, koks treneris yra Virginijus Šeškus. Visų galų meistras. Bet tai yra apgailėtina situacija. Galvoju, kad LKL yra krūva trenerių, kurie tikrai neturi licencijų ir jų žinios labai menkos. Jos nėra atnaujinamos. Jei mes sakome, kad esame krepšinio šalis, privalome progresuoti.

Šiandien girdžiu, kad perspektyvus 18-metis Gytis Masiulis eina į štanginę pats. Nors tam yra specialistai, kurie turi patarti, sudėlioti. Juk tai talentas, iš kurio tikimasi Lietuvos rinktinės lygio žaidėjo.

Kodėl agentai turi skristi į Šveicariją išlaikyti FIBA arbitražo mokslų, egzaminų, kad galėtų išsipirkti licenciją ir atstovauti žaidėjams? Treneriai turėtų taip atsiskaityti kas 1-2 metus. Kuo treneris kitoks? Ar klubo vadovas? Dirbdami su žmonėmis jie turi turėti žinių ir reguliariai jas atnaujinti. O dabar jie dažniausiai susiranda darbus per pažintis arba nuopelnus, nors žinių bagažas gali būti labai mažas.

– Kuo remiatės sakydamas, kad LSU prastai paruošiami treneriai?

– Jie neturi kokybiškos praktikos. Kai Virginijus Šeškus veda treniruotę, ką ten pamatysi? Kur parodomosios treniruotės? Seminarai? Trenerių nušvietimas iš praktinės pusės? Kad nusipirksi iš Amerikos knygutę apie treniravimą ir ją perskaitysi, tai nereiškia, kad kažką sužinosi. Viskas eina per praktiką. Bet praktinės pusės įgūdžiai Lietuvoje užgožiami.

– Kas juo užgožia?

– Užsiimu fizine veikla. Yra testas, kuris parodo esamą žmogaus būklę. Užsiėmiau fizinio rengimo stovyklomis daug metų. Mane buksuodavo. Sakydavo žaidėjams, kad jei važiuos pas Artūrą, nežais ten ar ten, nepaims kažkur. Tiesiog darė spaudimą. Toks spaudimas, kad tie vaikai negalėdavo atvažiuoti.

– Kam jiems trukdyti pas jus važiuoti?

– Nes išsigando, kad turėsiu per daug įtakos.

– Kokios įtakos ir kam?

– Jei darysiu įtaką vaikams, tada nublanks kai kurių žmonių autoritetas. Federacija dirba ne tuo principu, kad matydami žmogaus pastangas ir jo veiklos rezultatus skatintų, pastūmėtų ir pagirtų. Jei mato, kad veržiesi į viršų, jie stabdys ir dusins tave. Tačiau jei darai gerą reikalą, šansų tave sustabdyti – nulis. Jei darai, ką supranti, tavęs niekas nesulaikys – anksčiau ar vėliau prasimuši.

2015-ųjų vasarą turėjau 3-4 žaidėjus, kurie norėjo atvažiuoti į stovyklą ir pretendavo tiek į Lietuvos vyrų rinktinę, tiek į jaunimo rinktinę. Jiems buvo pasakyta tiesiai šviesiai – jei atvažiuosite į Artūro stovyklą, nebūsite kviečiami į rinktinės stovyklą. Vienam net buvo pagrasinta išmesti iš komandos.

Praeityje vos iš komandos neišmetė Artūro Gudaičio, kai šis tik atvažiavo į „Žalgirio“ dublerius. Atvažiavęs į stovyklą jis pridėjo meistriškumo ir buvo perrašytas naujas kontraktas. Be to, kad geriau paruoštume Artūrą, agentai turėjo surasti investuotoją Vokietijoje. LKF neprisidėjo. Su Artūru dirbome 6 savaites ir tai turėjo didelę įtaką pirmiesiems jo žingsniams vyrų krepšinyje.

Tas pats buvo su Vyteniu Lipkevičiumi, kuris po stovyklos pasirašė naują sutartį. Tas pats Tadas Klimavičius, kuris buvo nurašytas „Žalgiryje“, padirbėjęs ir išvažiavęs į Graikiją pateko į „Visų žvaigždžių“ rungtynes, o po metų grįžo į Kauną patobulėjęs ir su nauju trejų metų kontraktu.

– Grįžkime prie trenerių. Manote, kad prastas trenerių paruošimas yra viena iš priežasčių, kodėl daug garsių Lietuvos trenerių dabar netreniruoja jokio klubo?

– Dabar treneriai turi madą – pasiima poilsio metus ir nieko netreniruoja. Kaip tu gali dirbdamas mylimą darbą ilsėtis metus laiko? Ar gali būti toks suvokimas? Kai padarė pertrauką Željko Obradovičius, po metų jis sugrįžo į „Fenerbahče“ už didelius pinigus, bet jis iki šiol dar nelaimėjo Eurolygos. Jis suprato, kad ta pertrauka jam daug kainavo. Ar dar ją laimės – irgi klausimas net ir su tokiais pinigais.

Užsiimdamas mylima veikla negali daryti pertraukos, bet mūsų trenerių tokia tendencija: Kemzūra daro pertrauką, Kazlauskas daro pertrauką, eiliniai treneriai irgi jau daro pertraukas. O nuo ko jie daro pertraukas? Jiems reikia sodyboje sukasti lysvę? Anūkus auginti? Čia klausimas: dėl ko tu dirbi? Ar tu supranti darbo principą? Progresuoji tik dirbdamas, o ne darydamas metines pertraukas.

– Na, bet pertrauką juk galima skirti ir žinių gilinimui.

– Krepšinis yra stresinis dalykas. Treneris turi gerai mąstyti aikštėje įvykių metu. O vyresnių trenerių organizmas juk nėra augantis. Jei darai pertrauką, tai atsiliepia kaip kūnui. Jei staiga nustoji sportuoti, suglembi. Jeigu pertrauką padaręs treneris nuvažiuoja pasižiūrėti vienų kitų rungtynių, tai yra darbo imitacija, o ne darbas. Viso to rezultatas – Lietuvos trenerių nedarbas Europoje. Sakote, perskaitys dvi knygas ir gaus žinių? Jų žinios eina iš praktikos. Metams darydamas pertrauką rezultato tikrai neturėsi.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Arnas Velička
Luko Balandžio / 15min nuotr./Arnas Velička

– LKF kaip savo veiklos rezultatų atskaitomumo tašką dažnai rodo rezultatus: vyrų rinktinės ir jaunimo rinktinių. O jie pastaraisiais metais tikrai neblogi. Tai gal nėra taip blogai?

– Anksčiau, kai vaikai buvo priklausomi nuo LKF, federacija dar galėjo dėlioti vaikų ateitį. Šiandien viskas taip pasikeitė, kad jau agentai dėlioja ateitį. Tai agentai dirba jų tobulinimo darbą, ne federacija. Pasižiūrėkite į aštuoniolikmečių rinktinę – kiekvienas vaikas jau turi agentą, kurie jais rūpinasi. Ne krepšinio federacija.

LKF dabar bijo agentų, nes jei kas ne taip susidėlios, agentai juos išveš į užsienio komandas. Jei natūraliai stabdomas vaiko tobulėjimas, agentas neriasi iš kailio, kad išvežtų vaiką iš tos bazės, nes taip stums vaiką į priekį. O vaikas tampa kovos įrankiu. Išvažiavęs jis jau tampa kitos sistemos dalimi.

Pažiūrėkite į Rūtą Meilutytę ar Simoną Bilį. Pavyzdžiui, Bilio niekas nežinojo. Jį paruošė JAV ir iškėlė į visai kitą lygį. Meilutytė Lietuvoje pliuškenosi baseine, kol išvažiavusi į Angliją tapo žvaigžde. Lygiai tas pats krepšinyje.

Kol jie mušasi dėl to, kas priims sprendimą, nežiūri į progresą. Nežiūri, kokių įrankių reikia sukurti, kad progresuotų. Šiandien LKF net agentų negali valdyti, nes kai kurie jų dirba be licencijų. Bet jiems niekas nedaro jokių sankcijų. Situacija krepšinyje dabar tokia, kaip Lietuva gyventų be policijos. Niekas už savo veiksmus neneša jokios atsakomybės.

– Tai LKF turėtų pasistengti, kad sukontroliuotų visą sistemą?

– Tam ir yra valdžia. Kai nekontroliuoji veiksmų, automatiškai kas ką nori, tas tą veikia. Ar kas girdėjo, kad kas nors būtų sankcionuotas? Apie baudas? Paviešinta, kad negerai elgiasi? Viskas užglaistoma. Biudžetas yra toks, visi išsidalina biudžetą, daro darbo imitaciją ir galiausiai visiems viskas gerai.

– Na gerai, bet kodėl LKF tada nieko nedaro, jei yra tiek problemų?

– Negali. Nes agentai šioje sistemoje jau užsiauginę didesnį svorį. O tie, kurie dirba LKF, neturi tam kompetencijos. Ar nenori. Jie dirba, gauna algas ir jiems gerai. Kam keisti, jei dar 3 metus pabūsi ir žinai, kad išeisi? Nes nei Sabonis turi norą visą gyvenimą dirbti krepšinio labui, nei Špokas. Kai su tokiu požiūri dirbi, kokia prasmė kažką keisti? Ateini, atidirbi tuos ketverius metus ir išeini.

– Kaip, jūsų akimis, idealiai turėtų atrodyti Lietuvos krepšinio sistema?

– Manau, kad viską sutvarkys nauja ateinanti karta. Karjerą baigia Robertas Javtokas, neužilgo – Paulius Jankūnas. Jie ateina perėję visą sistemą, pasimokę. Dar ir dabar mano brolis sėdi teismuose kovodamas su agentu Capicchioni.

Kalbėjausi su sporto mediku, kuris dirba Lietuvos sporto internate. Jis sakė, kad visos traumos ten yra dėl trenerių nekompetencijos.

Užaugę tose problemos ir tą sistemą išgyvenęs žmonės atėję dirbti į LKF turės visai kitokį požiūrį. Nes jų niekas neužstojo. Ką padarė LKF su žaidėjais, kuriuos visus kalė agentas Capicchioni? Išsiuntė kažkur kažkokį laišką, FIBA pasirašė, bet tai į viešumą nebuvo iškelta. Ir juos toliau skalpuoja. Visi tik stebime.

Didesnį indėlį Lietuvos krepšiniui galėtų pridėti ir daug žinių turintis Ramūnas Šiškauskas. Ateinanti naujoji karta užsidirbo per savo karjerą. Anksčiau visiems dalindavo sklypus, visur atidarydavo duris. Šita karta pati užsidirbo.

– Nenukrypstant nuo klausimo, kaip turėtų atrodyti ideali Lietuvos krepšinio sistema?

– Pavyzdys – Amerika. Ten kiekvienas atlieka savo darbą. Yra atskiri fizinio rengimo treneriai, kurie turi savo laiką ir atsako už savo darbą. Medicinos personalas. Vyr. treneris žiūri savo darbo. Visi dirba savo srityse dėl bendro tikslo. O mūsų vyr. treneriai turi pomėgį spręsti, kiek kas turi gauti, kam iš ko paimti pinigus. Nesakau, kad visi, bet didelė dalis kišasi ne į savo darbus.

Viskas labai paprasta. Programa sudėliota nuo A iki Ž. Mokaisi tada, treniruojiesi tada, su tokiais treneriais. Gauni traumą – treneris nesikiša, tokiu ir tokiu laiku eini į medicininį punktą.

Kalbėjausi su sporto mediku, kuris dirba Lietuvos sporto internate. Jis sakė, kad visos traumos ten yra dėl trenerių nekompetencijos. Beveik visi traumuoti žaidėjai – dėl trenerių nekompetencijos, t.y. krūvių nesupratimo. Jie nesupranta, kaip turi progresuoti kūnas. Čia tas pats, jei per daug patręši žemę – tai ją sudeginsi.

Jaunimui bandau įskiepyti, kad viskuo reikia domėtis patiems. Jei tuo gyveni, vis tiek prasimuši. Ir joks vyriausiasis treneris nepadarys įtakos tavo pasirinkimui. Ta iš senovės atėjusi idėja – „nedaryk“: vietoj to, kad žmogų skatintų į priekį, viskas stabdoma. Reikia pakeisti patį požiūrį ir krepšinio kalvė bus dvigubai stipresnė. Požiūrio pakeitimas duos dvigubai didesnius vaisius. Reikia vieniems kitus palaikyti ir nestabdant eiti į priekį.

Komentarai: 11
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 24sek