Patarimais treneriams ausų neūžia
Buvęs Lietuvos rinktinės krepšininkas, Europos taurę su Vilniaus „Rytu“ laimėjęs M.Lukauskis ir jo sūnus Lukas Lukauskis, kuriam netrukus sueis 16 metų, yra dar vienas tobulas pavyzdys, kaip paskui savo tėčius lengvu žingsniu nuseka jų vaikai.
„Kai Lukas gimė, prasidėjo mano kelionės po užsienio klubus, bet šeima visada buvo šalia. Būdamas ketverių, penkerių ar šešerių metų Lukas visada matė, kaip aš žaidžiu, kaip visi mane palaiko, kaip palaiko ir jo mama. Jis matė emocijas, pergales, nesėkmes. Mums net stumti į krepšinį jo nereikėjo – nors buvo išbandęs futbolą, tenisą ir šachmatus, pats pasiprašė į krepšinį“, – prisiminė M.Lukauskis.
Kai L.Lukauskis pradėjo lankyti krepšinį, jo amžiaus grupių net nebuvo – Lukui buvo penkeri, o treniruotis pradėjo su šešiamečiais.
Paskui jis pateko į grupę, kurioje iki šiol yra ne tik Roberto Javtoko, Kšištofo Lavrinovičiaus, Ramūno Šiškausko, Povilo Čukino, Justo Sinicos, Algio Buivydo sūnūs, bet dar ir buvusių Lietuvos rinktinių krepšininkų Kęstučio Marčiulionio ir Vitos Kuktienės atžalos – tad iš viso žinomas pavardes nešioja devyni vienos krepšinio grupės jaunuoliai.
„Ta grupė išliko, o pas mus namie dar ir krepšinio lankų prikabinta visur – ir viduje, ir lauke. Stumti Luko tikrai nereikia, – pasakojo M.Lukauskis. – Krepšinis jam patinka, sekasi visaip – būna geriau, būna ir prasčiau, bet svarbiausia, kad deda daug pastangų. Tikriausiai ir jo mamos sportinis charakteris prisideda – Jurgita yra žaidusi rankinį.
Kaip bus ateityje, sunkiau pasakyti, nes, pavyzdžiui, Lukas yra vėlyvesnio brendimo, kiti dabar yra kiek labiau paaugę ir suvyriškėję. Bet maniškis dar, matyt, šaus ūgiu aukštyn.“
Pasak M.Lukauskio, ir jis pats, ir dauguma jo buvusių bendražygių ateina palaikyti savo vaikų per varžybas, praktiškai nepraleisdami jų.
Tai nereiškia, kad buvusios krepšinio žvaigždės rungtynėse dalina patarimus.
„Patarimus išsakome labiau asmeniškai – automobilyje ar namuose, aišku, turime ką pasakyti, nes krepšinį matome savaip, daug mūsų yra žaidę pas gerus trenerius. Tačiau į mūsų jaunimo trenerių darbą nesikišame, gerbiame jų darbą. Nebent jie patys ko nors pasiteirauja, – tvirtino M.Lukauskis. – Už visus negaliu sakyti, bet mes mokome pagarbos – viską turi užsitarnauti savo elgesiu. Pavardė neduoda pirmumo, ji nieko nereiškia, jei neįrodai aikštėje. Mes taip mokome, o aš matau, kad sūnus tai supranta, tikrai stengiasi.“
Tai gali patvirtinti ir treneris T.Urbelionis, mielai pasikalbantis su buvusiais krepšininkais.
„Negaliu kalbėti už visus, bet kiek man teko susidurti – tai visi taktiški, supratingi tėvai, kurie randa būdų mandagiai patarti, neperlipdami per galvas, – sakė jis. – Jie labiau padeda nei išbalansuoja.“
Žaidimu ir panašūs, ir skirtingi
Kai kada nereikia asmeniškai pažinoti jaunuolio, kad atpažintum, jog kai ką jis yra paveldėjęs.
T.Šležui taip neseniai nutiko Klaipėdoje.
„Štai sėdžiu Klaipėdos salėje ir matau, kaip ten tritaškius lieja gal kokių 13-os metų vaikinukas. O netrukus pro duris jo pasiimti ateina Petras Šalvis – dabar kiek pastambėjęs, bet anksčiau buvęs vienu geriausių LKL snaiperių.“
Pasak Birštono komandoje karjerą dar tęsiančio 45 metų M.Lukauskio, ne nuo mažų dienų, bet palaipsniui ima ryškėti, kiek jų atžalos krepšinio aikštėje primena juos pačius.
„Mano sūnaus grupės vaikinams dabar po 15-16 metų, tad po truputį ryškėja. Manau, netrukus dar labiau išryškės, – svarstė M.Lukauskis. – Vis dėlto jie nuo mažens matė, kaip žaidė jų tėvai, peržiūrėjo ir kai kurias mūsų senas rungtynes. Maniškis tikrai daug mano rungtynių matė, o ir dabar pasižiūri. Kažką jie pasiima, bando pakartoti, o dalis ir tėvų bando pagal save kažko pamokyti.“
Neretai ir vaikų pozicijos aikštėje sutampa su jų tėvų.
„Gal tik Roberto Javtoko sūnus žemesnis, žaidžia gynėju, tai labiau skiriasi. O štai Šiškos, kuris žaisdavo nuo pirmos iki trečios pozicijos, irgi žaidžia trečiu numeriu, tvirtai sudėtas, stiprus, gal tik ne tiek plastiškas kaip buvo Ramūnas. Čukino sūnus irgi aukštas, irgi pacentruoja. Ir Sinicos sūnus ūgtelėjo, tad panašiai atrodo aikštėje kaip jo tėtis. Maniškis irgi gali žaisti 2-3 pozicijose, manau, kad jis dar išaugs ir bus keliais centimetrais aukštesnis už mane“, – kalbėjo 198 cm ūgio M.Lukauskis. – Kšištofo sūnus aukštas, lieknas kaip pagaliukas, o Gabrielius Buivydas gal labiau išsiskiria ūgiu ir kūnu.
Vieni yra ankstyvesnio brendimo, kiti kiek atsilieka, bet sakoma, kad tokie labiau užsigrūdina, turi labiau stengtis, tad jiems paskui būna lengviau. Bet kuriuo atveju, visi jie turi kažką savita, moka tai, ko kiti nemoka. Be to, charakteriai skiriasi.“
Kitoks Štombergas
Labai gali būti, kad netolimoje ateityje krepšinio aikštėse vis dažniau girdėsime pavardes, kurios jau buvo įaugusios į kraują, o jaunų žaidėjų veiduose nesunkiai įžvelgsime prieš keliolika metų matytus bruožus.
Į profesionalų krepšinį beldžiasi dar daugiau žinomų pavardžių žaidėjų.
Po mėnesio 17-ąjį gimtadienį minėsiantis Ignas Štombergas – Kauno „Žalgirio“ jaunimo komandos aukštaūgis laikomas talentingiausiu savo kartos žaidėju.
Buvusio „Žalgirio“ žaidėjo ir trenerio sūnus gyvena Kaune – kitame mieste, nei kitą šeimą pajūryje sukūręs jo garsus tėvas, o ir rungtyniauja kitoje pozicijoje nei tėvas – labiau 4-5, bet 208 cm ūgio jaunuolis turi savų argumentų.
„Ignas Štombergas – labai talentingas aukštaūgis, labai lengvai bėga per aikštę, turi puikų pojūtį krepšiniui, trūksta tik tam tikrų techninių pagrindų. Kaip suprantu, jis buvo projektuojamas kaip potencialus aukštaūgis, o tokia ankstyva specializacija jam kiek pakenkė, – analizavo T.Šležas. – Jis meta nuo peties, kiek keistai, mūsų treneriai bando pataisyti šią metimo dalį, bet įdomu, kad jo riešas labai minkštas, visiškai kaip tėvo, su kuriuo dažnai bendrauja.
Vis dėlto, Saulius žaidė 3-4 pozicijose, o Ignas man yra šiuolaikiškas vidurio puolėjas, galintis saugoti lanką, dėti į krepšį per galvas, nes yra labai atletiškas.
Be to, sugeria visą informaciją kaip kempinė. Jis labai stipriai tobulėja, daro didelę pažangą, labai gerai klauso, o tai svarbu, nes įklausyti ir išgirsti yra du skirtingi dalykai. Be to, jis žiūri tiesiai į akis, kai su juo kalbi, – tai retas atvejis šešiolikmečiui.“
Suprasti akimirksniu
- Pernai Europos jaunimo (iki 16 metų) čempionate žaisdamas po 19 min., I.Štombergas rinko po 17,1 naudingumo balo, rinkęs po 10,6 taško ir atkovojęs po 8,6 kamuolio.
- Kauno „Žalgirio“ jaunimo sistemoje tobulėjantis garbanius šį sezoną pasirodė vyrų varžybose – NKL čempionate I.Štombergas jis pelno po 5,4 taško ir atkovoja po 4,1 kamuolio, o RKL varžybose renka po 17,8 taško ir 9,2 kamuolio.
Vienu iš I.Štombergo bendražygių Lietuvos šešiolikmečių rinktinėje buvo Emilis Prekevičius.
Pekino olimpinėse žaidynėse Lietuvos rinktinėje žaidusio Mariaus Prekevičiaus sūnus Europos U16 čempionate pelnė po 8,7 taško ir atliko po 5,4 rezultatyvaus perdavimo.
Pernai „Žalgirio“ jaunimo komandai per Eurolygos jaunimo atrankos varžybas talkinęs, o sezono metu su Klaipėdos V.Knašiaus komanda Lietuvos U16 čempionu tapęs 192 cm ūgio gynėjas persikėlė tobulėti į „Barcelona“, pasekęs jau pramintais talentingų tautiečių (Kasparas Jakučionis, Artūras Butajevas) takais.
„Emilis labai panašus į tėvą, labai gerai pataiko iš vidutinio nuotolio. Tėvas ir treneriu dirbęs, tad jam daug kas žinoma, – sakė T.Šležas. – Tiesa, šis sezonas Barselonoje Emiliui nėra labai sėkmingas.“
Užpernai vienu svarbiausių Lietuvos jaunimo (iki 16 metų) rinktinės gynėjų buvo Ernas Pakamanis, rinkęs po 8,1 taško ir 3,9 atkovoto kamuolio ir padėjęs užimti ketvirtą vietą Europos čempionate.
Atletiškas itin gražios metimo technikos jaunuolis jau spėjo daug pakeliauti – augęs ir pradėjęs lankyti krepšinį Šiauliuose, jis atstovavo Sostinės krepšinio mokyklai ir tris sykius tapo MKL čempionu, o taip pat ir Kauno „Žalgirio“ jaunimo ekipai Eurolygos varžybose (užėmė antrą vietą Eurolygos jaunimo turnyro tritaškių konkurse).
Dabar dėl sudėtingų santykių su tėvu – buvusiu krepšininku Dariumi Pakamaniu, dirbančiu Šiaulių krepšinio trenerių štabe, 17-metis gynėjas yra pakeitęs pavardę – Ernas Valauskas persikėlė į JAV, kur savo žaidimu traukia NCAA skautų akį.
Sūnus – prieš tėvo treniruojamą komandą
Viena iš Vilniaus „Ryto“ ateities vilčių yra Ignas Urbonas.
Buvusio žinomo krepšininko, dabar „Šiaulių“ trenerio Žydrūno Urbono 17-metis sūnus dar praėjusį sezoną padėjo „Ryto“ jaunimo komandai triumfuoti Čempionų lygos jaunimo turnyre, o sezono pabaigoje būdamas vos 16 metų debiutavo „Ryto“ pagrindinėje komandoje. Lyg tyčia tai nutiko rungtynėse prieš jo tėvo vadovaujamą Šiaulių ekipą.
„Pagalvojau, kad gerą vyrą padariau. Buvo ir žmona atvažiavusi, tad vidus susijaukė, – tada po rungtynių apie sūnaus debiutą sakė Ž.Urbonas. – Esi vyras, treneris, bet turi aibę vaidmenų, o vienas iš jų – tėčio. Kai tavo sūnus išbėga... Aišku, labai smagu būtų, jeigu pats žaisčiau, bet nelabai jau 47-erių. Čia nebent Lukauskis gali sulaukti savo sūnaus.
Manau, kad esu pagerbtas, jog galiu matyti savo sūnų žaidžiantį ir dar tokioje komandoje. Kad ir prieš mane – tiek to, nepyksiu ir nebarsiu.“
Šį sezoną I.Urbonas daugiau žaidimo laiko gaudo NKL varžybose. Ten 198 cm ūgio uteniškis yra tikras „Ryto-2“ komandos lyderis – pelno po 14,7 taško ir atkovoja po 6,8 kamuolio.
I.Urbonas pernai buvo vienas Lietuvos jaunimo (iki 17 metų) svarbiausių ginklų pasaulio jaunimo čempionate, pelnęs po 10 taškų ir atkovojęs po 6,9 kamuolio.
„Jis buvo auginamas kaip įžaidėjas. Jis visada paduos perdavimą ten, kur reikia, neužlaikys kamuolio. Aš tokių dalykų supratimo neturėjau, kada augau, – „Betsafe-LKL TV“ apie sūnų neseniai kalbėjo ir su savimi jaunu lygino Ž.Urbonas. – Taip, ten irgi buvo rinktinės (jaunimo), į kurias patekdavau, gal ir ėjosi ta karjera visai neblogai. Bet jis žaidžia jau su kamuoliu, moka viską organizuoti, sudėlioti, supranta puikiai. Aš manau, kad daugiau naudodavausi tuo metu energija, ekspresija, kova. Jis visa tai turi, plius turi ir vadinamąjį krepšinio IQ. Dėl to, manau, jis jau dabar galbūt mane pranoksta, nes aš neturėjau 16-os metų kontrakto nei su „Rytu“, nei su „Žalgiriu“. Džiaugiuosi.“
Beje, kartu su juo žaidžia, tik kiek kuklesniu vaidmeniu sostinės ekipoje tenkinasi Deividas Žukauskas – Europos krepšinio čempiono iš Šiaulių Mindaugo Žukausko 19-metis sūnus.
Dar vienas Lavrinovičius
Tarp 2007 metais gimusių perspektyvių žaidėjų dar galima rasti dar kelias ir ankstesniais laikais girdėtas pavardes.
Prancūzijos jaunimo lygoje Gravlino-Diunkerko jaunimo komandoje rungtyniauja Zigmas Keršis – buvusio Kauno „Atleto“ krepšininko, dabar krepšinio trenerio Tomo Keršio sūnus. Vėlyvesnio brendimo laikomas 17-metis jaunuolis yra ant Lietuvos jaunimo rinktinių slenksčio.
„Žalgirio“ jaunimo komandoje auga Titas Lavrinovičius.
Savo tėvą Darjušą Lavrinovičių ūgiu jau beveik pavijęs 210 cm ūgio vilnietis, sausio 1 dieną minėjęs 19-ąjį gimtadienį dar yra liauno kūno ir pratinasi stumdytis su vyrais – RKL čempionate renka po 9,1 taško ir 4,4 kamuolio Kauno „Žalgiris-3“ ekipai.
Prieš tai Titas Lavrinovičius atstovavo Vilniaus krepšinio mokyklai, pavasarį užvedęs savo komandą U18 MKL pirmenybėse ant bronzinės pakylos, mače dėl trečios vietos surinkęs 36 taškus.
„Titas Lavrinovičius yra vienas iš tų, kurie itin primena savo tėvą, – apie „Žalgirio“ sistemoje tobulėjantį jaunuolį sakė T.Šležas. – Jis vėlyvesnio brendimo, mes dabar bandome jį sustiprinti, bet profilis labai panašus į Darjušo. Pavyzdžiui, step-out'ą atlieka nuostabiai. Turi labai gerą pojūtį mesti iš toli. Turi ir sveiko įžūlumo – gali po minutės pertraukėlės be svarstymo lieti tritaškį. Aišku, jam reikia daugiau pratybų, bet jis gali pakilti į panašų lygį kaip tėvas. Vienas kolega sako, kad Titas gali žaisti Eurolygoje vieną dieną, bet aišku, su aukštaūgiais reikia daugiau kantrybės ir darbo.“
Tarp dar jaunesnių žaidėjų Kaune ir Stambule auga du talentingi vaikinukai ta pačia pavarde.
Potenciali Jasikevičių dinastija
Jie buvo susitikę ir itin šiltai apsikabino, kai į Eurolygos rungtynes su „Žalgiriu“ atvyko žaisti Stambulo „Fenerbahče“.
Už Kauno ekipą stipriau plaukė „Žalgirio“ sistemoje augančio Danieliaus Jasikevičiaus širdis.
Pirmadienį 15-ąjį gimtadienį minėsiančio gynėjo tėvas yra Vytenis Jasikevičius – 2006-2007 m. „Žalgiryje“, o paskui dar poroje LKL komandų žaidęs gynėjas.
„Danielius Jasikevičius – labai talentingas kairiarankis gynėjas, labai gerai jaučia žaidimą, puikiai pataiko iš vidutinio nuotolio ir iš tritaškio. Labai platus įgūdžių paketas, labai geras driblingas. Moksleivių lygos varžybose žiba toli nuo visų kitų. Visiškas kašioras, – 180 cm ūgio įžaidėją apibūdino T.Šležas. – Labai darbštus ir profesionalus, o didžiausias klaustukas – kiek jis dar augs. Dabar ūgio, regis, trūksta.“
D.Jasikevičiaus Kaune apkabintas pusbrolis – Lukas Jasikevičius – vieno geriausio visų laikų mūsų šalies krepšininkų sūnus, kuriam šį savaitgalį suėjo 13 metų.
T.Šležui teko matyti ir Turkijoje rungtyniaujantį „Fenerbahče“ trenerio sūnų:
„Gal kiek silpnesnis kūnas, nors aišku, dar labai jaunas. Labai gerai pataiko, puikiai jaučia erdves. Žinoma, turi aplinkos supergalią dėl daugiakultūrinių patirčių: gyvenęs ir žaidęs krepšinį Lietuvoje, paskui tai tęsė Barselonoje, vasarą dar ir Graikijoje, iš kur kilusi jo mama, o dabar žaidžia ir gyvena Stambule. Visų šių patirčių įsisavinimas, nuolatinis bendravimas su krepšinio profesoriumi Šarūnu Jasikevičiumi, – aš net neabejoju, kad Lukas bus krepšinyje kažkuriuo vaidmeniu. Nes tai, kas paprastam žmogui sunkiai suprantama, jam krepšinyje viskas labai aišku, jis gauna nuo jauno amžiaus.“
Nėra abejonių, kad ši tema turės tęsinį.
T.Šležas užsiminė, kad krepšinio salėse jau girdi kalbas apie Valdemaro Chomičiaus anūko talentą.
Kaip ir kiti krepšininkai, M.Kuzminskas savo mažylį lengvai jau pratina prie krepšinio.
„Jam dabar treji metai, tai sakyčiau, kad 2,5 metų aš jam vis bandydavau kamuolį dėti, krepšiukus skirtingus pirkti, bet jam buvo visiškai neįdomu. Tačiau dabar įvyko kažkoks lūžis – ištisą dieną mėto, kiekvieną dieną klausia, kada eisime į salę, į rungtynes ateina ir žiūri, verkia – ne dėl to, kad tėtis pralaimi, o dėl to, kad pats nori mėtyti į krepšį, – juokėsi M.Kuzminskas. – Bet manau, kad tokiais atvejais, kai tėvai patys nori, jog sūnus pasuktų vienu ar kitu keliu, didžiausia klaida būtų versti jį tai daryti. Aš puikiai prisimenu pagal save, kai mane nuvedė į Š.Marčiulionio krepšinio akademiją, pradžioje man visiškai nepatiko, visą laiką sugalvodavau, kad skauda galvą ar pilvą, kad tik nereikėtų važiuoti į treniruotes. Bet tada tėvai nutraukė treniruotes, metus palaukėme, o po metų jau ėjau pats savo noru.
Manau, svarbiausia, kad vaikai patys pasirinktų, ko jie nori. Jei mano sūnus, duok dieve, bandys sukti tuo keliu, būsiu be galo laimingas. Jeigu ne, irgi viskas labai gerai.“
Niekada nebus taip, kad iš visų perspektyviais laikomų jaunuolių išaugs naujos krepšinio žvaigždės.
„Net jei jie netaps sėkmingais krepšininkais, nueitas kelias turėtų praversti gyvenime kitaip, – įsitikinęs T.Šležas. – Darbo rinkoje, kai ieško darbuotojų, o kompetencijos yra panašios, su sportiniais pamatais pakviečia dažniau, nes tie jaunuoliai per aplinką, per pratybas augina sportinį charakterį. Potencialiai jie gali pasiekti daugiau gyvenime, nes yra buvę aplinkoje, kur reikia nepasiduoti ir pakovoti už save.“
