Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 vasario 3d. 07:29

Š.Sakalauskas: apie bičiulį „Žalgirio“ vokietį ir du Lietuvos krepšinio trūkumus

Pirmuoju Šaro mokytoju tituluojamas Šarūnas Sakalauskas jau dešimtmetį nedirba krepšinio klubuose, tačiau nuo šios sporto šakos neatitolo. 60-metis specialistas veda mokymus treneriams, individualias konsultacijas ir seminarus. Daktaro disertaciją dar „Sakalų“ laikais baigęs Š.Sakalauskas visada pasižymėjo ramiu balso tonu, ilgomis pauzėmis, giliu analitiniu pjūviu ir įdomiomis mintimis, kuriomis šįkart jis sutiko pasidalyti ir su tinklalapiu 15min.

Karjeros pradžioje Šarūnas Sakalauskas viena ranka rašė daktaro disertaciją Teisės universitete, kita dirigavo komandai, kurią, pažvelgus į specialisto pavardę, atrodo, kad jam mestelėjo pats likimas.

Darbas „Sakaluose“ buvo solidus, sostinėje sužibo iš Kaišiadorių ir Marijampolės atvykę Ramūnas Šiškauskas ir Andrius Giedraitis, o jauną komandą surinkusiam iš Kauno kilusiam darbštumu ir griežta tvarka pasižymėjusiam treneriui pavyko demonstruoti ambicingą žaidimą.

Tačiau didžiausią karjeros pasiekimą šis strategas užfiksavo su kita Vilniaus komanda.

Š.Sakalausko, R.Šiškausko ir A.Giedraičio trijulė jėgas sujungė ir „Lietuvos ryte“, nuo kurios treneris raktelius treneris gavo 1998-aisiais gruodžio pabaigoje, kai pakeitė savo pirmtaką Alfredą Vainauską.

Naujuoju „Lietuvos ryto“ strategu tapęs kaunietis negailėjo pamokų pirmąjį profesionalo sezoną žaidusiam Šarūnui Jasikevičiui, o kai Šaras išvyko į Liublianos „Olimpija“, Š.Sakalauskas iš LKL sosto pirmą kartą šalies istorijoje išvertė mylimą Kauno „Žalgirį“.

2000-ųjų birželį šventė visas Vilnius, bet dar neatėjus Kalėdoms, gruodžio 15-ąją dieną, „Lietuvos ryto“ ir Š.Sakalausko keliai išsiskyrė.

Būtent ties A.Vainausko ir Š.Sakalausko šienavimu prasidėjo „Ryto“ mada staigiai keisti trenerius. Apie karjeros pabaigą „Lietuvos ryte“ iš Jono Vainausko Š.Sakalauskas sužinojo iškart sugrįžęs į Vilnių po pergalės Suprolygos rungtynėse Sienoje prieš „Montepaschi“.

„Labai keistai. Tiesiog per didelės savininko ambicijos. Jis galvojo, kad krepšinyje pergalės ateina labai greitai, kantrybės nereikia“, – prisiminė Š.Sakalauskas, vėliau pasidalijęs mintimis apie pokyčių reikalaujantį ir iš „Žalgirio“ rankų gyvenantį Lietuvos krepšinį.

Š.Sakalauskas dar nuo laikmečio Marijampolėje turėjo užmezgęs puikius ryšius Vokietijoje, gerai mokėjo šios šalies kalbą, tad ilgai netrukus jis prisijungė prie prieš metus startavusio Brėmerhaveno „Eisbaren“ projekto.

Lietuvis per aštuonerius metus tapo ryškia šio klubo istorijos dalimi. Rezultatai augo nuosekliai, kol ketvirtajame sezone Brėmerhavene jis iškėlė komandą iki Bundesligos, kurioje debiutavo skambiai. Kuklaus biudžeto „Eisbaren“ jau pirmajame sezone pasiekė pusfinalį, o lietuvis buvo pripažintas Vokietijos metų krepšinio treneriu.

Nors Jono Kazlausko įpėdinio ieškojęs „Žalgiris“ vis svarstė šio trenerio kandidatūrą, į tėvynę Š.Sakalauskas sugrįžo 2009-aisiais, kai karjeros etapas Šiaurės jūros uoste Brėmerhafene baigėsi užimant paskutinę vietą pirmenybėse.

Etapas baigėsi, bet pažinčių išliko, vieną jų – „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio Martino Schillerio asistentas Arne Woltmannas.

„Arne turi labai gerą patirtį, labai skrupulingas treneris, viską šlifuoja iki detalių. Tai gabus strategas, suprantantis gerai krepšinį ir mokantis gerai dirbti su aukštais žaidėjais, – 15min pasakojo atsainaus požiūrio į pamainų augimą Lietuvoje nesuprantantis Š.Sakalauskas. – Pabendraudavome su Arne Vokietijoje. Teko susidurti ir Kaune, kai jie su mano geru bičiuliu Chrisu Flemingu atvykdavo su „Brose“ komanda žaisti prieš „Žalgirį“. Važiuodavau visada į Kauną, susitikdavau su Chrisu, kartu būdavo ir Arne. Dabar bendravimas yra apribotas, susitikti yra sunkiau.“

Metus laiko Mykolo Romerio Universiteto studentų komandai vadovavęs specialistas 2010-aisiais priėmė Vladimiro Romanovo kvietimą dirbą „Žalgirio“ sporto direktoriumi.

Š.Sakalauskas jau iš kitos barikadų pusės matė kitą legendinį LKL finalą, kai 2010-aisiais septynerių rungtynių serijoje „Lietuvos rytas“ įveikė be trenerio likusį „Žalgirį“, kuriam derinius braižė tai Marcusas Brownas, tai Dainius Šalenga.

„Sudėtingas, tikrai sudėtingas, – 15min prisiminimais apie darbą su V.Romanovu dalijosi Š.Sakalauskas, praėjusį birželį minėjęs 60-metį. – Kiekvieną dieną turi būti pasiruošęs, jokio atsipalaidavimo nėra. Manau, kad Vladimiras buvo pakankamai gabus žmogus. Šalia kitų savo veiksmų, jis man paliko gabaus žmogaus įspūdį.“

Pastaruosius 10 metų Š.Sakalauskas dirba Lietuvoje su treneriais, veda seminarus bei individualias konsultacijas.

Nuo krepšinio neatitrūkęs sostinėje gyvenantis kaunietis su 15min pasidalijo mintimis apie karjeros posūkius, pastebėjimais apie situaciją Kaune ir Vilniuje bei davė pora patarimų Lietuvos krepšiniui.

„Scanpix“ nuotr./Šarūnas Sakalauskas ir Vladimiras Romanovas
„Scanpix“ nuotr./Šarūnas Sakalauskas ir Vladimiras Romanovas

– Kuo šiuo metu užsiima Šarūnas Sakalauskas?

– Esu Vilniuje, nieko netreniruoju, bet konsultuoju trenerius, vedu seminarus. Užsiimu daugiau tokia individualia trenerių tobulinimo veikla. Daugiausia į mane kreipiasi jauni treneriai, bet yra ir kylančių strategų. Mes diskutuojame apie krūvių planavimą, treniruočių proceso rengimą. Tai vienas kertinių dalykų trenerio darbe. Man tai patinka, tai yra mano domėjimosi sritis.

– Koks įspūdį jums palieka šių dienų Lietuvos krepšinio situacija? Ar patinka tai, ką matote?

– Ir taip, ir ne. Jei paviršutiniškai, tai patinka, negaliu skųstis. Bet jei analizuotume giliau, aš matau du trūkumus.

Pirmasis, tai pamainos ruošimas. Manau, kad LKL turi apsiimti pamainos ruošimu, žaidėjų, kurie ruošiasi pasiekti LKL lygį. Jei kalbėtume apie NBA, tai G lyga ruošia pamainą NBA komandoms. NKL yra atskira lyga, ji nėra pavaldi LKL. Ji turi savus tikslus, valdžią ir struktūrą. NKL galėtų būti pamainos ruošimo lyga, bet ji turi norėti, turėti suinteresuotumą ir ryšį su LKL.

Pamainos ruošimas Lietuvoje eilę metų remiasi „Žalgirio“ geru darbu su jaunimu. Kur kiti LKL klubai? Jie sako, gal netinkamus žaidėjus duos „Žalgiris“. Kodėl jie patys negalvoja, kaip derėtų pasiruošti žaidėjus? Tai turėtų būti jų užduotis. Manau, kad dėl pamainos ruošimo Lietuvoje yra apsileidimas. Nėra sistemos, kuri padėtų LKL klubams paruošti žaidėjus.

Antrasis trūkumas – trenerio kvalifikacijos tobulinimas. Manau, kad šioje vietoje yra didelis atsilikimas. Mes neparuošiame gerų trenerių, jie atsiranda savaime, išauga patys, investuodami daug asmeninio laiko, noro ir jėgų. Matau daug gabių trenerių sporto mokyklose ir žemesnėse lygose, bet jiems reikia sudaryti meistriškumo kėlimo programas ir sąlygas, kad jie sugebėtų pasiekti LKL trenerių pozicijas.

Jeigu mes esame krepšinio šalis su tokia išvystyta krepšinio kultūra, mažiausiai turėtume turėti krepšinio katedrą, kur viskas suktųsi moksliniais pagrindais. Ji galėtų teikti rekomendacijas bet kuriam krepšinio klubui Lietuvoje. Moksliniais pagrindais: ką jie mato, kaip supranta.

Trenerių asociacija turėtų dirbti visiškai kitaip. Jie neatšviežina žinių, jie netobulina trenerių, jie tiesiog pasyviai vegetuoja.

E.Ovčarenkos nuotr./Šarūnas Sakalauskas
E.Ovčarenkos nuotr./Šarūnas Sakalauskas

– Kalbant apie pamainą, ar jaunų žaidėjų programa galėtų prigyti mažesnėse LKL rinkose, tarkime, Pasvalyje ar Utenoje?

– Pasvalys arba Utena gali būti partneriai su Vilniaus Sostinės krepšinio mokykla. Pasirašyti bendradarbiavimo sutartį, remti ją kažkiek. Dalis žaidėjų ateis ir į Pasvalį, ir į Uteną. Suprantu, kad šiems klubams kasmet atrasti naujų žaidėjų yra sunku. Bet jie nebūtinai turi apsiriboti savo miesto mokykla. LKL klubai gali bendradarbiauti su bet kuria Lietuvos sporto mokykla. Pavyzdžiui, Marijampolės ar Alytaus. Jei pastarąja nesusidomi „Dzūkija“, gali susidomėti Pasvalys. Gali vykti konkurencija.

Tokiu būdu būtų apžiūrima daugiau žaidėjų, daugiau jų atrandama. Kuo daugiau atrandi žaidėjų, tuo daugiau jiems reikia žaidybinio laiko. Vienas „Žalgiris“ gali paimti 14 jaunų žaidėjų, o jei jų yra 50? Visiems reikia žaisti. Treneris, kuris treniruoja jauną žaidėją, gali patarti, kad jis neitų į „Žalgirį“ ar „Rytą“, galės ten nueiti po penkerių metų. Eik į Pasvalį, nes ten dabar gausi žaidybinio laiko.

Atsimenu, kai sprendėme problemą su Andriumi Giedraičiu. Mano mėgstamas visų laikų klubas buvo Kauno „Žalgiris“, aš stengiausi jam paruošti žaidėjų dirbdamas vaikų sporto mokykloje. Bet kai A.Giedraitis baigė sporto mokyklą, aš jam patariau eiti į „Statybą“, nes ten gaus žaidybinio laiko. Sakiau, kad į „Žalgirį“ ateisi, jei būsi tikrai labai geras žaidėjas, už kokių 5–6 metų.

Jei LKL klubai pasirašytų bendradarbiavimo sutartis su sporto mokyklomis, atsirastų konkurencija dėl žaidėjų. Jiems reikia žaidybinio laiko, tad jie pasiskirstytų po LKL klubus.

– Kaip suprantu, jūs pritariate trenerių licencijavimo idėjai, kurią užsienio pavyzdžiais remdamasis iškėlė Ramūnas Butautas?

– Taip, aš tam pritariu. Kiek man teko susipažinti, bus kreipiamas dėmesys į trenerių atšviežinimą, žinių tobulinimą ir leidimų išdavimą. Gali dirbti, ar ne? Trenerių atšviežinimas ir žinių tobulinimas yra pagrindas, tikslai gražūs. Linkiu, kad licencijavimo idėja pavyktų.

15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir Dainius Adomaitis
15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir Dainius Adomaitis

– Kaip „Žalgiris“ pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį, kai klube trumpai dirbote Jūs?

– „Žalgiris“ stipriai pasikeitė ir pasikeitė į gerąją pusę. Dabar jis yra elitinis Eurolygos klubas. Didžiausią pokytį matau žaidėjų atrankoje, klubo inovacijose ir darbe su pamaina. Tai stipriausiai su pamaina Lietuvoje dirbantis klubas. Niekas prie jo net nepriartėja. Kiti remiasi sėkmės ir nesėkmės atveju. Jei papuolė geri vaikai į sporto mokyklas, prijungė juos ir viskas.

Bet „Žalgiris“ turi visą žaidėjų lavinimo struktūrą, etatus, trenerius, bazes. Vien ką reiškia bazės, kuriose treniruotis galima 24 valandas per parą. Tai nepasiekiama daugeliui Lietuvos krepšinio lygos komandų.

– Kokį jums įspūdį palieka Šarūno Jasikevičiaus įpėdinio Kaune austro Martino Schillerio darbas?

– Nenorėčiau komentuoti, nes treneris apie trenerį nelabai kalba. Tai nerašyta taisyklė. Mes privengiame komentuoti vienas kito darbą. Sakome, kad geras specialistas, gerai dirba. Toks būtų paviršutiniškas mano atsakymas.

– Senoji mokykla. Ką manote apie tai, kad dabar Lietuvoje yra trenerių, viešai nesibodinčių komentuoti vienas kito darbo.

– Taigi, vadinasi, mūsų karta neperdavėme jaunesnei kartai šių moralinių vertybių. Mums buvo mokyta ir išaiškinta, kad negalime komentuoti kitų specialistų darbo. Nes tai yra be galo įdomus ir sunkus darbas. Vieną dieną gali būti viršuje, kitą apačioje. Reikia skirti dėmesio ir pagirti trenerį, kuris galbūt po šių rungtynių eina į apačią, kontraktas ir ateitis sprendžiasi. Reikia surasti gerų žodžių, nes niekada nežinai, kada apačioje būsi tu.

„Instagram“ nuotr./Martinas Schilleris
„Instagram“ nuotr./Martinas Schilleris

– Kaip prisimenate savo patirtį „Žalgiryje“, sporto direktoriaus pozicijoje?

– Tai buvo įtemptas laikas, kadangi laukė atkrintamosios LKL rungtynės. Finalas su „Lietuvos rytu“ buvo įtemptas ir pilnas dramos, su trenerių keitimais ir permainingomis rungtynėmis. Nepaisant to, meistriškumas abiejų komandų išliko geras, o kova vyko įtempta ir iki galo nebuvo aišku, kas taps čempionais.

Komanda buvo pajėgi net ir prie jos esančio šurmulio. „Žalgirio“ tai nepaveikė, kas parodė, jog treneriai dirbo gerai, o žaidėjai buvo pajėgūs.

– Ką sporto direktorius gali spėti nuveikti per tokį trumpą laiką, kai kovą pradėjote dirbti, o užbaigėte vasarą?

– Komandos formavimas vasarą su klubo savininku yra vienas iš darbo etapų. Sezono metu – komandos treniruočių procesas, kontaktai su trenerių korpusu ir savininku, rungtynių analizė, galimų žaidėjų paieška, jaunimo programa. Mano etapas „Žalgiryje“ baigėsi po sezono. Mes tuomet baigėme bendradarbiavimą.

– Kiek sudėtingas darbas buvo kartu su Vladimiru Romanovu?

– Sudėtingas, tikrai sudėtingas. Kiekvieną dieną turi būti pasiruošęs, jokio atsipalaidavimo nėra. Manau, kad jis buvo pakankamai gabus žmogus. Šalia kitų savo veiksmų, jis man paliko gabaus žmogaus įspūdį.

– Kaip karjera vyko po karjeros etapo „Žalgiryje“?

– Tapau Sostinės krepšinio mokyklos sporto direktoriumi, o vėliau pasukau į trenerių mokymą, ką ir darau pastarąjį dešimtmetį. Toks pagrindinis mano uždavinys buvo ir SKM. Tą dariau ir Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Gediminas Žiemelis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Gediminas Žiemelis

– Vilniaus krepšinyje bręsta nauja jėga, inicijuojama vieno turtingiausių verslininkų šalyje Gedimino Žiemelio. Ar Vilniuje reikėtų antro krepšinio klubo, o gal derėtų koncentruotis į vieną komandą?

– Negalėčiau pasakyti tiksliai, ar tai turėtų būti Gedimino Žiemelio projektas, bet aš už tai, kad Vilniuje būtų dvi LKL komandos.

Tai yra įgyvendinama tiek finansiškai, tiek žaidėjų atžvilgiu. Turime dvi sporto mokyklas – Sostinės ir Vilniaus. Jos pakankamai gerai dirba, daug gabių trenerių, kurie paruošia daug žaidėjų. Vilniuje yra ir sporto gimnazija, į kurią būtų galima pritraukti daugiau žaidėjų, atvežti jaunus krepšininkus iš regionų.

Vilnius turėtų turėti dvi LKL komandas. Ar viena iš jų turėtų būti stipri ir žaisti Eurolygoje, negalėčiau pasakyti. Tai apibrėžtų finansai, kiek jos galėtų pasidalinti pinigų. Savu laiku buvo ir „Rytas“, ir „Sakalai“. Jie labai gerai surado sau roles ir liniją, ugdė jaunus žaidėjus, kurie kildavo ir pereidavo į stipresnę komandą. Išėjo geras darbas.

– Ar galėtų abi Vilniaus komandos būti pajėgios ir varžytis europiniuose turnyruose?

– „Sakalai“ dalyvavo Koračo taurės varžybose, negaliu pasakyti, ar tarptautiniame turnyre tuo metu žaidė ir „Statyba“. Manau, kad vienas klubas turėtų būti pajėgus dalyvauti bent jau Europos taurės turnyre, o kitas klubas – pagal finansus. Jei jų yra, žaidėjų užtenka, kodėl gi nesudalyvavus Čempionų lygoje? Jei ne, LKL lygis irgi yra geras. Gera praktika žaidėjams.

– Ar Lietuva galėtų turėti dvi Eurolygos komandas?

– Dviejų gerų komandų – ne. Jei būtų dvi ekipos, jos būtų lentelės apačioje, joms nelabai sektųsi. Tiesiog joms finansų nebūtų tiek daug. „Žalgiris“ jau dabar operuoja 10–11 mln. eurų, neskaitant šio pandeminio sezono. Matome, kad tikslas vis tiek yra patekimas į aštuntuką.

Atsiradus antrai komandai, jai reikėtų tiek pat pinigų. Vadinasi, Kaunas turėtų mažiau pinigų, nes sumažėtų rėmėjų iš Vilniaus. Sudaryti didelį biudžetą jiems būtų sunku. Lietuvos mastais labai gerai būtų turėti stiprias Eurolygos ir Europos taurės komandas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Marius Grigonis
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Marius Grigonis

– 1993-aisiais ėmėtės darbo Bensbergo TVB moterų komandoje, Vokietijoje. Kaip tai nutiko?

– Priešistorė tokia, kad savo kelią pradėjau Marijampolės sporto mokykloje. 1989-aisiais užmezgiau ryšį su Bensbergu, man pavyko ten rasti darbą. Marijampolė ir Bensbergas tapo partneriais, o klubai pradėjo bendradarbiavimą. Su Andriaus Giedraičio karta (1973 metų gimimo jaunuoliai) išvykome į Bensbergą žaisti kelių draugiškų rungtynių, o 1989 metų vasarą jie atvyko žaisti į Lietuvą.

Matyt, kad tam klubui patiko mano darbas, ryšiai. Aš mokėjau vokiečių kalbą. 1993-aisiais metais moterų komanda, kuri iškrito į antrąją Vokietijos lygą, ieškojo vyriausiojo trenerio. Jie pasikvietė mane, metus padirbau ir grįžome į aukščiausią lygą. Vokietijoje man pavyko du dalykai, kurių nežinau, ar kas nors yra pakartojęs – į aukščiausią lygą išvesti ir moterų, ir vyrų komandas. 2005-aisiais metais tą padarėme su Brėmerhaveno „Eisbaren“.

– Iš „Sakalų“ į „Rytą“ praeityje perėjo Ramūnas Šiškauskas, buvo ir daugiau įsitvirtinusių žaidėjų. Kiek prie šių perėjimų esate prisidėjęs jūs, dirbęs abiejose Vilniaus komandose?

– Prisidėjau, kad Ramūnas ateitų į „Sakalus“, kur prasidėjo jo kilimas. Bet buvo ne tik Ramūnas Šiškauskas. Iš „Sakalų“ į „Rytą“ atėjo ir Andrius Giedraitis. Dar Dainius Šalenga, Saulius Kuzminskas, Martynas Gecevičius, Simas Jasaitis, Rolandas Jarutis kilo į aukštesnį lygį. Per „Sakalus“ praėjo nemažai krepšininkų ir išėjo į stiprius klubus.

– Atvedėte „Lietuvos rytą“ į pirmąjį LKL sostą, bet keliai su klubu išsiskyrė pakankamai greitai po istorinio sezono. Kada ir kokiomis aplinkybėmis palikote Vilnių?

– 2000-ųjų metų gruodžio 15-ąją. Pamenu, kad į Vilnių grįžome iš Sienos, kurioje įveikėme „Montepaschi“. Ir mane atleido.

– Skamba keistai, kaip jūs tai paaiškintumėte?

– Labai keistai. Tiesiog per didelės savininko ambicijos. Jis (Gedvydas Vainauskas – aut. past.) galvojo, kad krepšinyje pergalės ateina labai greitai, kantrybės nereikia.

Tuomečiai „Lietuvos ryto“ lyderiai buvo Ramūnas Šiškauskas ir Andrius Giedraitis. Jie grįžo iš Sidnėjaus olimpiados, kurioje natūraliai buvo pasiekę savo sportinės formos viršūnę. Po olimpinių žaidynių jų sportinė forma, kaip ir visų turnyre dalyvavusių žaidėjų, krito. Jie buvo mūsų lyderiai, bet nežaidė taip gerai, kaip tikėjosi savininkas. Man tai buvo viskas aišku, kad jų forma kris.

Laimėjome Sienoje, pagal rezultatus mačiau, kad mes palengva grįžtame į žaidimo lygį, kuriame ir turėtume būti. Bet savininkas matė kitaip.

„Scanpix“ nuotr./Jonas Vainauskas ir Eurolygos vadovas Jordi Bertomeu
„Scanpix“ nuotr./Jonas Vainauskas ir Eurolygos vadovas Jordi Bertomeu

– 2006-aisiais metais tapote Vokietijos metų treneriu.

– Buvo, buvo. Tuomet su mažo biudžeto klubu reguliariajame sezone užėmėme ketvirtąją vietą. Kaip aš sakau, „Eisbaren“ tuo metu buvo „Sakalai-2“ projektas, tik Vokietijoje. Viskas pavyko taip, kaip „Sakaluose“ buvo.

Mes su nežinoma komanda ir nežinomais žaidėjais pasiekėme ketvirtąją Bundesligos vietą. Atkrintamosiose pasiekėme pusfinalį. Mūsų žaidėjus, kaip ir „Sakalų“, pirkdavo labai noriai. Daug krepšininkų išėjo į stipriausius Vokietijos klubus, kaip Berlyno ar Bambergo.

Kaip 15min žurnalistui Kęstui Rimkui pasakojo Martino Schillerio asistentas „Žalgiryje“ Arne Woltmannas, jūs esate pažįstami. Koks tai yra žmogus ir treneris?

– Tai tikrai geras specialistas. Jis buvo ir geras žaidėjas. Kai aš pradėjau dirbti Vokietijoje, Arne dar žaidė Kvakenbriuko „Artland Dragons“ klube, įsikūrusiame per 130 kilometrų nuo jo gimtojo Brėmerhaveno.

Baigęs profesionalaus krepšininko karjerą, jis ėmė darbuotis pas būsimą Vokietijos rinktinės trenerį ir „Chicago Bulls“ asistentą Chrisą Flemingą, kuris yra geras mano draugas. Jie dirbo ilgus metus kartu, su Bambergo „Brose“ žaidė Eurolygoje. Arne turi labai gerą patirtį, labai skrupulingas treneris, viską šlifuoja iki detalių. Tai gabus treneris, suprantantis gerai krepšinį ir mokantis gerai dirbti su aukštais žaidėjais.

Pabendraudavome su Arne Vokietijoje. Teko susidurti ir Kaune, kai jie atvykdavo su „Brose“ žaisti prieš „Žalgirį“. Vykdavau visada į Kauną, susitikdavau su Chrisu, kartu būdavo ir Arne Woltmannas. Dabar bendravimas yra apribotas, susitikti yra sunkiau.

Thomasas Walkupas ir Arne Woltmannas
Thomasas Walkupas ir Arne Woltmannas

– Jūs tapote pirmuoju treneriu istorijoje, kuriam pavyko LKL finale nugalėti „Žalgirį“. Koks buvo tuometis „Lietuvos ryto“ klubas ir kas nutiko, jog pastarieji keleri metai buvo itin nesėkmingi?

– Tai rodo, kad „Lietuvos ryto“ kelias buvo banguotas. Jei būtume atsispyrę nuo tos pergalės ir pradėję metai iš metų konkuruoti su „Žalgiriu“, šiuolaikinis „Rytas“ būtų kitokioje meistriškumo ir organizacinio atžvilgio padėtyje. Vieni iš dominuojančių LKL žaidėjų žaistų Vilniuje, o klubas rungtyniautų Europos taurėje, būtų arti Eurolygos. Kaip lygus su lygiu žaistų su „Žalgiriu“. Deja, bet šito nėra.

Prieš 20 metų buvo ir įdomu, ir sunku. Įdomu tuo, kad „Lietuvos rytas“ dar niekada nebuvo tapęs šalies čempionu. Klube noras buvo didelis. Tai jautėsi, spaudimas buvo didelis.

1999-aisiais metais, kai „Žalgiris“ triumfavo Eurolygoje, mes buvo antri. Antroje vietoje užbaigėme ir reguliarųjį sezoną 2000-aisiais, tad finale neturėjome aikštelės pranašumo. Jį pavyko atkovoti ir įveikti „Žalgirį“, daugkartinį LKL čempioną ir Eurolygos dalyvį. Tai buvo didelis įvykis tiek Vilniaus, tiek Lietuvos krepšiniui. Atsirado reali jėga, kuri gali konkuruoti ir nugalėti „Žalgirį“.

– Kiek tame sezone buvo sėkmės, jog Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas, Andrius Giedraitis ir Robertas Javtokas taip stipriai atsiskleidė?

– Jie buvo jauni žaidėjai, 20-mečiai, išskyrus A.Giedraitį. Jie dar tik skleidėsi. Bet matėsi, kad neabejotini talentai. Tai tikrai matėsi. Jie žaidė gerai, bet dar nebuvo visiškai subrendę, tą padarė žymiai vėliau.

– Galbūt dabartinis „Rytas“ turėtų medžioti žaidėjus, kurie nesiekia „Žalgiryje“ keliamo Eurolygos lygio, bet yra pakankamai talentingi, jog tai Kauno klubą pasiektų vėliau?

– Nemanau. Jei žaidėjai netinka „Žalgiriui“, jis negalėtų kaip lygus su lygiu žaisti prieš patį „Žalgirį“. Manyčiau, kad „Rytas“ turėtų konkuruoti dėl žaidėjų su „Žalgiriu“. Žaidėjai renkasi komandą, kuri yra stipri organizacija, stiprus trenerių korpusas ir jie gauna žaisti.

Marekas Blaževičius nuėjo į „Žalgirį“ ir negauna žaisti. Tai ar jo meistriškumas kyla? Manau, kad jei „Rytas“ būtų kitoks klubas – stipresnis, pajėgesnis, su tvirtesniu trenerių korpusu, tuomet Marekas būtų dar kažkuriam laikui likęs „Ryte“. Manau, kad jo kreivė Vilniuje būtų šovusi aukščiau.

– Jauni žaidėjai akcentuoja ir uždarbį, o „Žalgiris“ visada pasiūlys daugiau pinigų už „Rytą“.

– Teoriškai, taip, didžiausi pinigai yra Vilniuje, bet tuos pinigus paima Kaunas. Daugiausia pinigų yra sostinėje. Kodėl „Rytas“ nėra pajėgus jų pasiimti? Reiškia, tai organizaciškai yra per silpnas klubas, žmonės dirba per silpni. Jie nesugeba pritraukti lėšų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

26:32
00:48
26:34

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 24sek