Pernykštės rinktinės lyderis Jonas Valančiūnas, geriausią sezoną per visą karjerą sužaidęs Antanas Kavaliauskas ir ilgametis komandos kapitonas Robertas Javtokas – tokia kompanija išsirikiavo priešais A.Gudaitį „centro“ pozicijoje.
23 metų 210 cm ūgio krepšininkas galėtų bandyti laimę sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje, į kurią jis planuoja sugrįžti vilkėdamas „Lietuvos ryto“ aprangą.
„Siūlytis nesisiūlysiu, – 24sek.lt sakė A.Gudaitis. – Kur reikės, ten ir žaisiu. Man dar reikia labai daug padirbėti, kad galėčiau žaisti sunkiuoju kraštu. Sutinku su kai kurių nuomone, kad dabar tam nesu pasiruošęs. Bet tai normalu, nes aš po traumos. Sugrįžęs daug ką praradau. Reikia tai atgaivinti.“
Pats kol kas jis nedrąsiai kalba apie savo galimybes patekti į galutinį dvyliktuką.
– Artūrai, ar greitai apsipratote, kad vilkėsite juodai-baltai-raudoną aprangą?
– Esame profesionalai. Einame ten, kur mūsų reikia. O „Lietuvos rytas“ parodė didžiausią susidomėjimą, todėl ten išėjau. Viskas nusistovėjo. Per daug nejaučiau kažkokių bangų.
– Ar sulaukėte buvusių ar naujų komandos draugų klausimų dėl savo sprendimo?
– Ne, visi viską supranta. Galbūt Lietuvos sirgaliams kažkas yra nepriimtina. Tačiau esu žiauriai dėkingas „Žalgiriui“, kad mane pamatė, turėjo ir leido pasireikšti. Bet, sakau, esu ten, kur esu reikalingas.
– Vienas pagrindinių jūsų perėjimo į „Lietuvos rytą“ motyvų – treneris Marcelo Nicola. Ar su juo jau derinotės individualaus darbo planus?
– Didžiausias mano tikslas – žaisti universaliau. Dabar su tuo labiausiai dirbu. Reikia prisiminti įgūdžius, kuriuos turėjau anksčiau. Treneris yra labai susidomėjęs. Bendraujame. Žinau, kad jis gali man padėti. Tai buvo vienas iš faktorių, kodėl pasirinkau „Lietuvos rytą“. Jaučiau didžiulį trenerių ir vadovų susidomėjimą. Ko daugiau reikia?
– Kuriuos įgūdžius jums dabar labiausiai reikia atgaivinti?
– Reikia ir kojų darbo, ir driblingo, ir metimo. Taip pat reikia prisiminti, kaip mesti į krepšį. Reikia labai daug dirbti.
– Rinktinėje kaip tik ieškoma, kaip užkamšyti sunkiojo krašto puolėjo poziciją. Gal pasisiūlysite Jonui Kazlauskui?
– Siūlytis – nesisiūlysiu. Tiesiog dirbsiu savo darbą. Kur reikės, ten ir žaisiu. Man reikia laiko ir dar daug dirbti, kad galėčiau ten žaisti. Sutinku su kai kurių nuomone, kad dabar dar nesu tam pasiruošęs, nes aš – po traumos. Kai grįžau, daug ką praradau. Reikia tai atgaivinti.
– Skeptikų abejonės jūsų galimybėmis žaisti sunkiuoju kraštu suteikia motyvacijos?
– Žinote, nelabai noriu klausyti skeptikų. Bet kai žmonės sako, kad kažko negali, o tu įrodai, kad gali, tai stumia tave į priekį kiekvieną kartą.
– O kaip vertinate savo galimybes patekti į galutinį dvyliktuką?
– Nenoriu nieko vertinti. Atvažiavau čia tobulėti. O kaip seksis, matysime.
