Sekite 15min GoogleApie išmokstamą atsidavimo aikštelėje įgūdį, minčių užsirašinėjimą, Jono Valančiūno paprastumą, lietuvišką „Žalgirio“ rūbinę ir į komandą sugrįžusį Keenaną Evansą žalgirietis pasidalijo mintimis su tinklalapiu Žalgiris.lt.
– Su 2,1 atkovoto kamuolio puolime vidurkiu pirmauji visoje komandoje. Ar tai nesijaučia keistai, turint omenyje, kad tavo komandos draugai yra tokie bokštai kaip J.Valančiūnas ir Ąžuolas Tubelis?
– Manau, kad puolime atkovoti kamuoliai yra instinkto ir charakterio reikalas. Nežinojau, kad esu pirmas. Kartais tiesiog nusišypso sėkmė, o kartais tuos kamuolius pavyksta atkovoti būtent dėl to, kad turime JV, Ąžuolą, kurie užima daug vietos aikštelėje ir nukreipia varžovų dėmesį, o aš galiu prisėlinti ir susirinkti kamuolius. Dėkoju jiems už tai, bet kartu ir didžiuojuosi šia savo žaidimo savybe.
– Tiek tavo paties, tiek ir komandos sezono startas yra kažkiek banguotas. Pirmuosiuose turuose turėjai kelis sudėtingesnius mačus, bet visuomet kalbi apie kitų rungtynių mentalitetą. Kada tavo karjeroje buvo tas momentas, kai supratai, kad turi būti kantrus, laukti kitų rungtynių ir suprasti, jog tavo diena vis tiek išauš?
– Dabar tai nėra sudėtinga, nes žaidžiame po dvejas-trejas rungtynes per savaitę. Anksčiau žaisdavau po kartą per savaitę, tad jei tuomet pasirodai prasčiau, visa tavo savaitė yra sugadinta. Galiausiai išmoksti su tuo tvarkytis, bet tuo metu tu esi žemesniame lygyje, mažiau uždirbi ir esi prastesnėje situacijoje, todėl bandai pasiekti aukštesnį lygį ir jauti spaudimą. Dabar man krepšinis iš esmės yra pasimėgavimas – net jei ir turi prastesnes rungtynes, gali greitai atsitiesti – net ir LKL mačuose. Profesionaliai žaidžiu jau aštuonerius metus, o mano vidurkiai visais sezonais buvo praktiškai vienodi. Viską palengvina ir tie dalykai, kuriuose gali lengviau išlikti pastovus – tai kova dėl kamuolių, pastangos gynyboje ir panašiai.
– Rungtynėse su ASVEL perėmei tris kamuolius – tai irgi tavo karjeros rekordas. Kalbant apie tą atsidavimą ant parketo, kaip atrodo tavo minčių procesas, ar spėji apmąstyti savo veiksmus prieš griūdamas dėl kamuolio?
– Tame momente turi tiesiog pulti, bėgti ir griūti ant kamuolio. Savo gyvenime tai darau jau pakankamai daug laiko ir esu išsiugdęs instinktą nerti į kovą dėl kamuolio. Manau, kad tai yra įgūdis, kurį galima lavinti – visai kaip metimas. Kai žaidžiau koledže, atsimenu, kad neturėjau aukšto puolime atkovotų kamuolių vidurkio ir turėjau tokį komandos draugą, kuris kiekvienos atakos metu bandydavo kovoti dėl atšokusio kamuolio. Tuomet sau pasakiau, kad esu geresnis už jį, bet jis atkovoja daugiau kamuolių už mane, todėl turiu tai pakeisti. Visada aikštelėje atsiduodavau ir prieš tai, bet tuomet viską dar labiau užakcentavau. Tai, ką žmonės vadina „atsidavimu“, ten yra ir nemažai įgūdžių – tai, kaip pasirenki savo kūno poziciją prieš lanką, kaip stebi kamuolio skriejimo trajektoriją. Bet kai kamuolys nukrenta ant žemės, turi tiesiog nerti. Beldžiu į medį (šypsosi – Žalgiris.lt past.), bet kiek esu matęs, dažniausiai tokiose situacijose žaidėjai nesusitraumuoja, o blogiausiu atveju lieka tik su kokiu nubrozdinimu ar mėlyne.
– Žinau, kad taip pat mėgsti užsirašyti savo mintis. Kiek stipriai tai tau padėjo atrasti savo žaidimo brandą?
– Tai labai padeda pravalyti galvą ir apmąstyti dalykus, kurie tavo trikdo. Galbūt kai kurie iš jų net nėra tiesa, bet jie būna įstrigę tavo galvoje. O kai viską išrašai, pavyksta tas mintis paleisti, todėl rašyti man patinka – kasdien prisėdu ir bent trumpai apsirašau savo dieną. Darau tai nuo tada, kai pradėjau mokytis prancūzų kalbos, nes man tai padėjo sekti progresą. Vėliau tiesiog pritaikiau tai kiekvienam savo dienos aspektui – tai padėjo ir lengviau apsiprasti bei susikurti naują rutiną kaskart, kai pakeisdavau savo gyvenamąją aplinką.
– Ir netgi turi išmanų rašiklį, kuris tau padeda viską sekti?
– Tai jau naujesnis pirkinys, nes visuomet pamesdavau savo užrašines ir naudodavau įprastus tušinukus. Dabar turiu išmanų, su kuriuo galiu sekti savo rutiną tiek krepšinio aikštelėje, tiek už jos ribų – metimai, kuriuos turiu išmesti, svorių kilnojimas, o taip pat ir su savijauta susiję dalykai, tokie kaip, ar išėjau pasivaikščioti ir panašiai. Anksčiau viską turėjau daryti rankiniu būdu, o su šiuo išmaniu rašikliu viską sekti lengviau, tad vežiojuosi jį visur kartu su savimi.
– Kalbant apie visą komandą, praėjusiame sezone turėjote savybę greitai atsitiesti po pralaimėjimų. Remiantis tavo patirtimi, kaip komandoje sukurti tokį mentalitetą, kad pavyktų greitai atsitiesti ir „neužsibūti“ pralaimėjimuose?
– Viskas priklauso nuo komandos charakterio. Lengva jį pamatyti, kai viskas einasi gerai. Tikrasis testas būna tuomet, kai komanda eina per sudėtingesnį laikotarpį. Manau, kad ta dviguba pralaimėjimų savaitė Stambulo komandoms mums išeis į naudą, nes gavome šį testą dar ankstyvoje sezono stadijoje, bet sugrįžome ir rungtynėse su ASVEL demonstravome geriausią krepšinį kol kas. Manau, kad kiekvienoje komandoje ši savybė auga skirtingai, kadangi susirenka daug skirtingų vyrukų, kurie turi įsilieti į bendrą komandinę sistemą. Šiemet tikrai buvo rungtynių, kuriose turėjome žaisti geriau ir laimėti, bet džiugu, kad atsitiesėme, o dabar jau turime tai išlaikyti.
– Rungtynėse su ASVEL jautėsi kamuolio dalijimosi akcentas, išdalijote 25 rezultatyvius perdavimus. Kaip atrodė treniruočių procesas po šios pergalės – galbūt pradėjote labiau pajausti vieni kitus, suprasti trenerio viziją?
– Manau, kad dalykai pasikeitė dar savaitę prieš tai, kai buvome pažeminti namuose. Turėjome pokalbių vieni su kitais, bandėme aiškintis sistemą – visos komandos eina pro šį procesą. Turėjome gerų susirinkimų ir treniruočių. Aišku, gali kalbėtis, kiek tik nori – svarbiausia, kad žodžius pavertėme veiksmais. Viskas, ką darėme tą savaitę, mums padėjo pasiruošti ir iškovoti pergalę, todėl turime būti pasiruošę į kiekvienas rungtynes ateiti su tokiu požiūriu, nes tuomet, jei ir nesukrenta metimai, tu vis tiek žaidi kietai ir bandai palaužti varžovus savo gynyba.
– Praėjusiame sezone buvai rūbinės „klijai“ tarp amerikiečių ir lietuvių. Šiemet, sugrįžus J.Valančiūnui, Mariui Grigoniui, rūbinė atrodo dar lietuviškesnė. Ar tavo rolė rūbinėje kažkaip pasikeitė – galbūt esi dar drąsesnis?
– Aš nuolat leidžiu laiką su lietuviais, mes einame vakarieniauti ir susitinkame už aikštelės ribų. Taip pat bendrauju ir su legionieriais – čia labiau viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeniškai. Pavyzdžiui, JV žaidė JAV gerokai ilgiau nei Europoje ir jis yra geriau amerikiečius bei lietuvius klijuojantis vyrukas nei aš, nes artimiau pažįsta abi puses. Su JV viskas paprasta – jis yra tiesiog geras vyrukas. Žinai, jis su kiekvienu bendrauja lygiai taip pat ir neatvyko čia su didžiuliu ego, nors Lietuvoje ir yra neįtikėtinos reikšmės žmogus. Mums, amerikiečiams, labai svarbu turėti komandos draugą, kuris tiek laiko žaidė JAV – paprasčiausiai turime daugiau bendrų temų, o JV labai moka suburti visus kartu. Taip pat ir Grigonis – jis praleido kelerius metus Atėnuose, o dabar tikrai nemažai laiko leidžia su mumis, amerikiečiais. Jaučiasi tai, kad jis iš tikrųjų nori su tavimi bendrauti, nėra kažkokio apsimetinėjimo. Akivaizdu, kad stipriai padeda ir Arnas, Ulė, Dovis, Deivis, kurie dar ir rūbinėje sėdi netoli manęs ir padeda man susikurti artimesnį ryšį su visais komandos draugais.
– Kaip tau einasi su lietuvių kalba – ar pavyksta suprasti vieną-kitą žodį, galbūt mokeisi?
– Jei gaučiau lietuvišką pasą, tikrai išmokčiau lietuvių kalbą, tokia mano sąlyga (šypsosi – Žalgiris.lt past.). Jūs, lietuviai, per daug gerai kalbate angliškai. Jei kalbėtumėte prasčiau, aš išmokčiau daugiau. Žinau, kiek valandų praleidau mokydamasis prancūzų ir ispanų kalbas, o lietuvių kalba yra dar sunkesnė, tad turėčiau skirti kokius metus su puse. Bet jei gaučiau pasą, išmokčiau – duodu savo žodį, nes kitu atveju tai būtų nepagarba Lietuvai iš mano pusės. Aišku, pavienius žodžius ir frazes aš suprantu. Šiemet pasistūmėjau šia tema, galiu ir suskaičiuoti iki 10.
– Praėjusiame sezone pradėjai mokasinų madą Kaune, taip pat sugalvojai pravardes kiekvienam lietuviui komandos draugui. Ar šiemet turi dar kažką savo kišenėje?
– Tokie dalykai ateina natūraliai. Kai pernai žurnalistams kažką papasakodavau, dar nežinojau, kad Lietuvoje visi žino ir skaito viską, nes ankstesnėse šalyse taip nebūdavo. Tiesiog būnu savimi, o kartais tokie dalykai gaunasi natūraliai. Šiemet naujiems lietuviams pravardžių negalvojau, nes visi manęs to prašo, o aš nebenoriu to daryti (juokiasi – Žalgiris.lt past.). Tai yra pernai metų dalykas, o dabar viso to prašo ir tai nebesijaučia natūraliai.
– Norisi aptarti ir tavo dėjimą rungtynėse su „Jonava“, nes tai nebuvo kasdienis vaizdas, visgi įkrovei per kitą žaidėją. Ar gali papasakoti visą procesą ir tavo minčių seką prieš tą dėjimą?
– Praėjusiame sezone žaidžiau per skausmus, o po sezono man buvo atlikta operacija, tad skirtumas tas, kad dabar jaučiuosi pilnai sveikas. Kai žaidžiau Stambulo „Bešiktaš“, turėjau tikriausiai daugiausiai dėjimų per visą savo karjerą, bet niekada iš tikrųjų nesu taip įdėjęs per žmogų, gal tik buvo kažkas panašaus vieną kartą, kai žaidžiau Vokietijoje. Tikrai treniravausi tą šuolį nuo vienos kojos – toks dėjimas man kartą pavyko treniruotėje per vieną iš jaunųjų vyrukų, jaučiuosi blogai dėl jo (šypsosi – Žalgiris.lt past.). Tiesiog atsirado proga pabandyti ir man tikrai patiko, o visi liko nustebę. Kaip ir sakiau, šiemet aš jaučiuosi gerai, atletiškai. Fizinio parengimo treneriai atliko puikų darbą ir greitai atstatė mane vasarą. Manau, kad dabar jaučiuosi geriausiai per visą savo karjerą.
– Operacija tau buvo atlikta po praėjusio LKL sezono finalo serijos pabaigos. Ar gali papasakoti, kokia tai buvo operacija?
– Turėjau pilvo sienos išvaržą. Abu mano klubai buvo skausmingi visą praėjusį sezoną. Patyriau šią traumą dar žaisdamas „Bešiktaš“, finalo serijos metu, o vėliau ji užsivilko. Žinojome, kad reikės atlikti operaciją, bet aš galėjau žaisti, todėl nusprendėme laukti sezono pabaigos. Vartodavau vaistus, nes skaudėdavo, bet tai buvo tokia trauma, kuri man vis tiek leido žaisti, tačiau sakyčiau, kad per ją negalėjau išnaudoti viso savo fizinio potencialo. Bet tai bent jau netrukdė mano žaidimui stiliui.
– Savo karjeroje esi žaidęs ir su lūžusiais šonkauliais, tad ar ši patirtis buvo paprastesnė?
– Nuoširdžiai kalbant, tai geriau jau žaisčiau lūžusiais šonkauliais nei su šia trauma. Šonkauliai sugijo man bežaidžiant, aišku, nešiojau įtvarą. Tuo tarpu šis skausmas buvo pastovus – atsikeli ryte ir jauti skausmą, tai tikrai nervindavo. Bet šiuo metu jau jaučiuosi puikiai.
– Kaip atrodė reabilitacijos procesas po operacijos, kadangi iškart išvykai į JAV?
– Man atliko operaciją, viskas praėjo sklandžiai ir aš jau kitą dieną išskridau į JAV. Justino Grainio paruoštą reabilitacijos programą atlikau būdamas JAV – jis taip pat atvyko aplankyti manęs Čikagoje, tad mes dirbome kartu. Sekiau jo planą, manau, kad įdėjau ir papildomo darbo, nes esu turėjęs traumų anksčiau ir suprantu, ką turiu daryti, kad kuo geriau pasiruoščiau naujam sezonui. Buvau jau visiškai sveikas maždaug antrąją ikisezoninių treniruočių savaitę.
– Grįžtant prie tavo dėjimo – žmogus, kuris tau atliko rezultatyvų perdavimą buvo Keenanas Evansas. Kaip per šį trumpą laiką tau jau pavyko pažinti jį kaip žmogų?
– Jis puikiai įsilieja į mūsų ratą – atrodo, kad yra su mumis jau nuo pasiruošimo sezonui pradžios. Visi Lietuvoje jį gerbia ir myli – apskritai, čia žmonės mato tavo charakterį, tad jei jie tave myli, vadinasi, esi geras vyrukas. Keenanas yra tikrai puikus. Smagu turėti ir dar vieną amerikietį rūbinėje. Įspūdinga matyti, kaip greitai jis įsilieja ir supranta mūsų derinius – tai yra labai protingas žmogus. Manau, kad mums tai bus geras papildymas.
