Sekite 15min Google1984. Simboliška, kad būtent toks žmonių skaičius priešpaskutinį šios vasaros sekmadienio vakarą paskyrė Lietuvos rinktinės žaidimo stebėjimui.
Pastaraisiais mėnesiais antrosios mūsų religijos atstovai tarsi Teisybės ministerijos klerkai George'o Orwello kūrinyje aprašytame distopiniame 1984-ųjų pasaulyje išsijuosę bandė įtikinti, kad joks pralaimėjimas Lietuvos rinktinei nebėra tragedija, tad ir dviženklis deficitas prieš profesionalaus krepšinio dar net nepauosčiusius studentus jau nebeturėjo stebinti ar piktinti kas penktą kėdę Vilniaus arenoje užsėdusių sirgalių.
Jei šeštadienį, kai nusileido Arizonos universiteto studentams, Rimas Kurtinaitis dar galėjo teisintis tuo, jog rinktinei nepadėjo būrys svarbių žaidėjų, o rungtynes iš tikrųjų turėjo žaisti rezervinė Lietuvos komanda (nors asociacija „Lietuvos krepšinis“ iki pat rungtynių komunikavo kitaip), tai vaizdui, kurį daugiau nei 20 minučių sekmadienį regėjo sostinės tribūnos, pateisinimų nebuvo.
Praėjusiais metais NCAA pirmenybes laimėjusi Mičigano „Wolverines" komanda į Lietuvą atsivežė čempionų statusą, bet ne čempionišką sudėtį.
Iš NCAA finale „UConn Huskies“ komandą nugalėjusio aštuoneto į mūsų šalį atkeliavo tik vienas krepšininkas – kiti pakėlė sparnus į NBA arba kitus universitetus, suteikusius jiems priimtinesnes finansines sąlygas.
Bet net ir iš pagrindų pasikeitusi, dar ką tik vidurinėse mokyklose žaidusiais jaunuoliais apsilipdžiusi ir tik po poros mėnesių savo sezoną pradėsianti komanda sugebėjo diktuoti sąlygas pasaulio čempionato atrankos langui besiruošiantiems lietuviams. Mažiau nei 20 metų amžiaus vidurkio studentų ekipa, kurioje vyriausi žaidėjai – vos 21-erių, tik prieš dvi dienas nutūpė šioje Atlanto vandenyno pusėje, bet drąsiai ir be užuolankų skaitė krepšinio pamokas kur kas vyresniems oponentams.
62:48 – tokiu rezultatu „erniai“ pirmavo prieš nacionalinę Lietuvos komandą, kai pastaroji pagaliau sugebėjo paspausti mygtuką ir perjungti rungtynių eigą sava linkme.
Kaip atskleidė Marekas Blaževičius, emocingai per ilgąją pertrauką pasišnekėję lietuviai perėmė mačo kontrolę ir pirmą kartą šiame pasirengimo cikle atrodė kaip Lietuvos rinktinė, o ne atsitiktinai surinktų žaidėjų kratinys.
48:17 – tokią atkarpą laimėjo lietuviai, vedami net 31 tašką pelniusio Ąžuolo Tubelio bei atitinkamai 17 ir 15 pridėjusių Augusto Marčiulionio ir Mareko Blaževičiaus.
Iš gilios duobės išlipusi Lietuvos rinktinė nugalėjo Mičigano studentus 96:84 ir į Turkiją iškeliaus pasitaisiusi nuotaiką bei pademonstravusi, kad užpūsti pasaulio čempionato viltį dar kiek per anksti.
Tik ten jau reikės ne keliolikos, o 40-ties aukščiausio lygio minučių ir susikaupimo, nes žaidžiama bus ne prieš studentus, o prieš pralaimėjimo skonio per šešerias rungtynes atrankoje dar neragavusius Europos vicečempionus.
- Tai buvo trečios Lietuvos krepšinio rinktinės kontrolinės rungtynės šiame lange;
- Pirmajame susitikime ketvirtadienį lietuviai per pratęsimą 108:110 nusileido Estijai;
- Antrajame mače šeštadienį mūsiškiai 74:88 neprilygo Arizonos universiteto krepšininkams. Tiesa, tose rungtynėse lietuviai vertėsi be kelių svarbių žaidėjų (Ąžuolo Tubelio, Gyčio Radzevičiaus, Mareko Blaževičiaus, Mato Jogėlos, Osvaldo Olisevičiaus), kuriuos pakeitė krepšininkai iš rezervinės rinktinės;
- Dabar lietuvių lauks jau žūtbūtiniai pasaulio čempionato atrankos mūšiai. Rugpjūčio 28-ąją R.Kurtinaičio vyrai Stambule susitiks su Turkija, o rugpjūčio 31-ąją Vilniuje priims Bosniją ir Hercegoviną.
„Pradėjome vangiai, bet kovojome visas rungtynes, ko ir norėjome iš mūsų komandos šitame pasiruošimo laikotarpyje. Norėjome pasiekti fiziškumą, nes žinome, kokia yra turkų komanda, manyčiau, kad mes tą ir gavome, – konstatavo Rimas Kurtinaitis po pagaliau pasiektos pergalės. – Mes sužaidėme ketverias rungtynes. Draugiškas rungtynes sužaidėme su mūsų rezervine, kuri įveikė Arizoną. Labai geros rungtynės buvo su estais, po pratęsimo pralaimėjome. Tokie dalykai grūdina, išmoko kovoti iki pabaigos. Šiandien, nežiūrint į tai, kad po dviejų kėlinių atsilikome, suradome savyje jėgų, grįžome į rungtynes ir, aš galvoju, pelnytai laimėjome.
Tą pasiruošimą vertinu į gerą pusę, bus matyt, kas bus toliau.“
– Vakar po rungtynių minėjote, kad dvi didžiausios komandos bėdos yra varžovų puolime atkovoti kamuoliai ir vienas prieš vieną gynyba. Kaip į tai žvelgiate šiandien?
– Abi pusės buvo skirtingos. Trečią ir ketvirtą kėlinį susitvarkėme, neblogai gynėmės. Bėdos išliko, nes padarėme 20 klaidų, leidome jiems nusiimti per daug kamuolių. Tuo fiziškumu mes vis tiek nusileidžiam, nesvarbu, kad jaunuoliai amerikiečiai yra jaunesni, bet fiziškai jie tvirti. Tokio pobūdžio rungtynės mums davė daug, nesvarbu, kad tai nėra čekai ar lenkai, čia amerikiečiai, bet mums to greičio, fizikos... Toks naujas faktorius, žaidimas su amerikiečiais Lietuvoje, yra sveikintinas dalykas. Manau, šios rungtynės mums davė daug. Vakar turėjome komandų mišinį, mums reikėjo duoti Žemaičiui pažaisti, Marčiulioniui. Jie sužaidė daug laiko, o šiandien abu žaidė puikiai, nežiūrint į tą nuovargį, kurį patyrė vakar. Manau, kad davė šios rungtynės. Draugiškų rungtynių taip vertinti nenorėčiau – jos tam ir yra draugiškos, kad tu pasitaisytum klaidas, matytum, ant ko reikia dirbti. Jūs kartais grubiai vertinate, kad pralaimėjo, bet tai yra draugiškos rungtynės, kad tobulėtume. Nežinau, kaip bus toliau, bet manau, kad šis pasiruošimo etapas mums davė nemažai. Įtemptos rungtynės, pasiekėme pergalę, pralaimėjome estams.
Nežinau, kaip bus toliau, bet manau, kad šis pasiruošimo etapas mums davė nemažai.
– Šioms rungtynėms neregistravote Lauryno Beliausko ir Karolio Lukošiūno. Ar jie nevyks į Turkiją?
– Ne, mes turime 14 žmonių, jie vyks į Turkiją. Žiūrėsime. Nenoriu sakyti, kad tai yra galutinis sąrašas. Jiems vakar davėme daugiau pažaisti, šiandien nusprendėme taip. Sprendimas, matyt, nebuvo toks ir blogas, jei laimėjome. O kaip toliau bus, bus matyti.
– Ar nėra taip, kad neregistruojant šių žaidėjų, atsiranda stoka tokių žaidėjų, kurie gali efektyviai pataikyti tritaškius?
– Mes turime, jei pastebėjote, didesnę problemą gynyboje. Vakar praleidome 54 taškus, šiandien – 56 (per pirmąją rungtynių pusę – past.). Čia yra mūsų problema. Mesti kiekvienas gali, reikia įmesti. Šiandien statėme ant tokių žaidėjų, kurie ginasi geriau, ir neapsirikome. Kaip bus toliau, bus matyti.
– Kokie jūsų esminiai uždaviniai iki mačo su Turkija?
– Kadangi dalis mūsų išsižaidė, išsilakstė, davė didelį krūvį, tai rytoj duosime laisvą dieną. Poryt rinksimės, žiūrėsime, ką pataisyti, kas blogai, kas gerai. Turime dar porą treniruočių ir dabar konkrečiai ruošimės turkams. Vaizdo įrašus turime, tad [ruošimės] kaip ginsimės, kaip pulsim. Šioms [draugiškoms] rungtynėms mes nenorime žaidėjų perkrauti. Mes ir nežinome, ką žaidžia amerikiečiai, kadangi tiek Arizona, tiek Mičiganas po praėjusių metų pakeitę po pusę komandos, Mičiganas dar ir trenerį pakeitė, tai nėra prasmės ruoštis tokioms rungtynėms. Bet turėjome reaguoti į situaciją, turėjome reaguoti į gynybą, į tai, kad visi penki keičiasi gynyboje, tad turėjome rasti kelius užpulti. Antroje rungtynių dalyje pavyko. Tie uždaviniai buvo tokie, kad gautume gerą fizinį krūvį, o dabar konkrečiai ruošimės turkams.
– Ketvirtadienį žaidėte Kaune, kur 15,5 tūkst. žmonių talpinančioje arenoje buvo 3,5 tūkst. žmonių. Šiandien beveik 10 tūkst. talpos Vilniaus arenoje – vos 1984 žiūrovai. Ar neliūdina tuščios tribūnos?
– Ką aš galiu sakyti – liūdina ar neliūdina? Paprastai, jei žaidi Kaune, tai Kaunas daug krepšinio mato, Eurolygą mato, žmonės eina. Jie gal skaito, kad Eurolyga yra svarbiau. Pastebėjau tokią tendenciją, kad jei žaidi Klaipėdoje, bus pilna, jei žaidi Kėdainiuose, bus pilna, manau, Panevėžyje būtų daug. Tie didieji miestai prisisotinę to klubinio krepšinio. Žmonės, kurie atėjo pažiūrėti, sirgo puikiai, girdėjosi. Laimėjome, išėjo patenkinti, tad nematau jokių problemų.