Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 19d. 22:22

„Čia gi Lemontas...“: nedidelis lietuviškas stebuklas didelio JAV miesto pašonėje

Pasaulio lietuvių centras Čikagoje 15min iš Čikagos
15min nuotr. / Pasaulio lietuvių centras Čikagoje

Ko gero, kiekvienas esame girdėję apie didžiulę lietuvių bendruomenę Čikagoje. Bet daugelis iš mūsų sunkiai įsivaizduoja, koks stiprus ryšys sieja šiuos prie trečio pagal dydį Amerikos miesto išsibarsčiusius tautiečius. Juos jungia ne kas kitas, o krepšinis. Šioje istorijoje bus reikšminga kiekviena smulkmena. Nes ji puikiai atskleis tą vienybę, kuri Čikagos priemiesčiuose sieja mūsų lietuvius. 15min kviečia į ekskursiją pas Čikagos lietuvių bendruomenę.

Tai buvo ketvirtadienio rytas – pirmas Čikagoje, NBA „Visų žvaigždžių“ savaitgalio kelionėje.

Centriniame Čikagos viešbutyje reikėjo atsiimti žurnalisto akreditaciją, kuri davė leidimą patekti į visus NBA „Visų žvaigždžių“ savaitgalio renginius. Iškart po to laukė kelionė į pietinę miesto dalį – toli toli nuo centro, maždaug 20 min. kelio automobiliu, kur Domantas Sabonis dalyvavo oficialiame NBA renginyje. Tai buvo socialinė akcija vietos mokykloje, o Domas buvo pagrindinis jos svečias – vienintelis iš „All-Star“ rungtynių dalyvių.

Tai buvo pirma galimybė Čikagoje pasikalbinti lietuvį trumpam interviu, todėl dar prieš kelionę į Ameriką planuotas ankstyvas vizitas Lituanicos krepšinio akademijoje pakibo ore.

Toji mokykla stovi pasaulio lietuvių centre Lemonte – 40 km nuo Čikagos. Kelionė dviem traukiniais ir uberiu arba 60 dolerių už taksi paslaugą nuo Čikagos centro. Žinant, kokia įtempta dienotvarkė laukė NBA šventėje – renginių grafikas buvo sudėliotas beveik be pertraukų nuo 9 val. ryto iki vidurnakčio, tai buvo komplikuotas iššūkis.

Bet Aurimas Matulevičius – vienas lietuviškos krepšinio akademijos trenerių, nepailso. Atrodo, kad šiam panevėžiečiui neegzistuoja jokios kliūtys.

Jis pats ketino atsivežti mane į Lemontą, bet dėl D.Sabonio renginio to padaryti nebespėjo – 4 val. dienos jau turėjo treniruoti vaikus.

A.Matulevičius traukė planą C – pavažiuoti traukiniu bent iki artimesnio Čikagos priemiesčio, o iš ten jau iki pasaulio lietuvių centro mane nuvežtų atsiųstas automobilis. Koks ir kieno – neaišku.

„Ką nors atsiųsiu“, – skubėdamas mąstė A.Matulevičius ir pradėjo operaciją, kitame telefono gale tuo pačiu metu duodamas nurodymus vaikams treniruotėje.

„Facebook“ nuotr./Aurimas Matulevičius
„Facebook“ nuotr./Aurimas Matulevičius

Sėdau į autobusą, kuris turėjo nuvežti iki centrinės „Union“ traukinių stoties. Iš ten reikėjo spėti į traukinį, kuris apie 17 val. būtų išlaipinęs artimiausiame priemiestyje pakeliui į Lemontą – Downers Grove.

Amerikoje SIM kortelės įsigijimas gana komplikuotas, todėl Čikagoje penketą dienų teko naviguoti tik prie bevielio interneto ryšio stotelių. Autobusuose ir traukiniuose jo nebuvo, tad pasileidau į aklą kelionę.

Nebespėjau pranešti, kad vėluosiu į traukinį – Aurimo siųstas žmogus į sutartą vietą nuvyko maždaug 20 min. per anksti. Čikagoje tomis dienomis jutiminė temperatūra buvo nukritusi iki 23 laipsnių šalčio, todėl buvo nesmagu prieš paslaugius žmones.

Dviaukštis pilkos skardos traukinys pasileido maršrutu, kuriame Downers Grove buvo pirmoji kelionės stotelė. Dešimtys traukinio vagonų buvo perpildyti žmonių dar prieš piko metą. Į Čikagą, kaip ir į kitus didžiuosius JAV miestus, daugybė žmonių iš priemiesčių dažnai keliauja traukiniais, kad išvengtų automobilių spūsčių ir kosminių parkavimo kainų (dažniausiai apie 50 dolerių per dieną miesto centre). Traukinio kaina iki pirmos stotelės siekė vos 6 dolerius – tai ne 60 dolerių už uberį. Pusvalandis traukiniu ir storas sniego patalas ant Čikagos apylinkių.

„Atsargiai, šiandien čia slidu – gero jums vakaro“, – išlydėdamas pirmuosius keleivius, per garsiakalbį pranešė traukinio mašinistas. Downers Grove stotyje „kažkas“ turėjo mane pasiimti.

Pasirodo, dviem nepažįstamiems visai nesudėtinga rasti vienas kitą. Juos lengvai gali suvesti du pasimetę žvilgsniai – vienas šalia perono, o kitas automobilių aikštelėje. Kaip tik prie savojo kažko laukdama stovėjo moteris – Jurgita.

Maloni lietuvė papasakojo, kad tai tik pirmoji stotelė pakeliui į lietuvių centrą Lemonte. Prie žymios vietos Kunigaikščių kavinės, kurioje savaitgalį lankysis Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis, mane turėjo perimti Roberta. Pasirodo, Jurgita net atsiprašė iš darbų, kad padarytų Aurimui paslaugą. Tuo tarpu Roberta lėkė iš krepšinio treniruotės – ji padeda Aurimui prižiūrėti mažiausiuosius Lituanicos akademijoje. Tai atrodė kaip kokia įkaitų perdavimo operacija. Bet tokia visapusiška tautiečių pagalba paliko didžiulį įspūdį.

Maždaug per 20 minučių kelionę dviem automobiliais abi moterys papasakojo savo istorijas. Jurgita – vyresnė moteris, atvyko į Čikagą iš Klaipėdos dar praėjusio dešimtmečio pradžioje. Dabar matydama sąlygas Lietuvoje, ji ragina jaunus lietuvius likti tėvynėje. Esa dabar visai kiti laikai – atskirtis tarp Lietuvos ir net Amerikos smarkiai mažėja.

Studijas JAV baigusi Roberta Amerikoje atsidūrė dar būdama labai maža, tad kalba su juntamu akcentu. Ji lankė krepšinio treniruotes pas Aurimą, kai nustojo žaisti krepšinį vidurinėje. Nusprendė pasirinkti ne sportą, o mokslus. Svajoja dirbti Los Andžele, nekilnojamojo turto srityje. Dabar ji papildomai dirba talkindama Aurimui Lituanicoje – po treniruotės su vaikais, ją vėliau dar sutiksime prie Čikagos lietuvių krepšinio lygos sekretoriato.

ČLKL nuotr./Roberta Butnoriūtė ir Aurimas Matulevičius
ČLKL nuotr./Roberta Butnoriūtė ir Aurimas Matulevičius

Roberta privežė iki pasaulio lietuvių centro. Jau buvo vakaras, todėl pastato tamsoje nesimatė. Tik iš šešėlių buvo aišku, kad tai buvo labai didelis statinys.

Išlipome arčiau krepšinio salės. Pirmo aikštelėje pamatyto automobilio numeriai sukėlė šypseną – ant jų išdidžiai puikavosi „ČLKL“, t.y. Čikagos lietuvių krepšinio lygos trumpinys. Toks jis kasdien rieda Lemonto gatvėmis.

Vos žengus pro duris, prieangyje mėtėsi vaikų paliktos kuprinės ir laisvalaikio rūbai. „Lituanica“ – švietė ant sienos, šalia mini muziejaus su krepšinio trofėjų lentynomis.

15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje
15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje

Prie krepšinio salės durų maloniai pasitiko 43-ejų Aurimas. „Sveikas atvykęs!“ – lyg sutikęs seną draugą, nudžiugo treneris. Mus su juo siejo tik tai, kad kai daugiau nei prieš dešimtmetį A.Matulevičius treniravo Panevėžio „Techaso“ komandą, ją tarp aktyvių sirgalių tribūnos palaikydavau Aukštaitijos sporto rūmuose.

A.Matulevičius paprašė Robertos padėti įsikurti ir šiek tiek aprodyti patalpas. Su švilpuku burnoje, treneris grįžo diriguoti vaikams.

Tai buvo erdvi šviežia krepšinio salė, kurią į dvi dalis skyrė tinklas. Vienoje sportavo pagrandukai, kitoje – vyresnieji. Vienoje pusėje buvo iškabinta JAV, kitoje – Lietuvos vėliava.

15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje
15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje

Salės sienos apklijuotos rėmėjų plakatais. Daugiausiai – sunkvežimių įmonių pavadinimais. Čikagos lietuviai čia geriausiai verčiasi būtent logistikos srityje. Tačiau pasitaikė ir daugiau įmonių, tarp kurių – ir alkoholinių gėrimų gamintojai. Lituanicos krepšinio akademijai ir ČLKL svarbus kiekvienas rėmėjas: ir didžiausias, ir mažiausias. Aurimas su kitais akademijos ir lygos organizatoriais deda centą prie centro.

Priešais krepšinio aikštę juodos užuolaidos fone sumontuota pakyla, kuri primena mokyklos aktų salę. Čia susėdę vaikų tėvai laukė treniruotės pabaigos.

Pasirodo, prieš 12 metų vietoj šios didžiulės krepšinio salės buvo plynas laukas – automobilių stovėjimo aikštelė. Vaikai treniruodavosi gerokai ankštesnėje salytėje, čia pat didžiosios. Bet toks jausmas, kad metimas per visą aikštę joje būdavo komplikuotas – kamuolys turėdavo kliudyti žemas lubas.

Tačiau lietuviai entuziastai sugebėjo surinkti dviejų milijonų dolerių paramą ir pastatyti puikią krepšinio salę, kurioje dabar gali sportuoti vaikai. Štai Čikagos lietuvė Lina Ryškus paliko net 100 tūkstančių dolerių palikimą. O išlaikyti šią salę tikrai nelengva. Kai Lemonte pakoregavo vietos saugumo reikalavimus, salėje reikėjo keisti priešgaisrinius purkštukus. Per keletą dienų lietuviams reikėjo kažkaip surasti 60 tūkstančių dolerių.

„Joris – run! Lukas!“ – aktyviai mažamečiams nurodinėjo A.Matulevičius.

15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje
15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje

Dvi dešimtys vaikų lakstė su kamuoliu ir klausėsi trenerio nurodymų. Keli berniukai bėgiojo su Lituanicos marškinėliais, dar vienas – su „Žalgirio“, trečias – su Zacho Lavine'o „Chicago Bulls“ apranga. Su jais treniravosi ir kelios mergaitės.

„Dabar – driblingo pratimai!“ – sušuko A.Matulevičius. Krūva vaikų pradėjo intensyviai bumbsinti kamuolį.

„Excuse me, can you give me the ball?“ – A.Matulevičiaus dukros angliškai kamuolio prašė vienas berniukas.

Lituanicos krepšinio mokykloje sportuoja apie 250 vaikų. Vaikų grupės suskirstytos į darželinukų (4–6 m.), 7–9 m. amžiaus, atskiromis grupėmis sportuoja 4–10 klasių mokiniai, vienuoliktokai ir dvyliktokai treniruojasi vienoje grupė. Yra bent po dvi septintokų, dvi aštuntokų ir dvi devintokų grupes.

Didžioji dalis vaikų – iš lietuvių šeimų. Bet mažamečiai jau primiršę lietuvių kalbą ir greičiau ant liežuvio galo vartoja angliškus žodžius, kuriais dažniau bendrauja ir mokykloje bei vaikų rate.

Lituanicos akademijoje vaikai treniruojasi po tris, kartais – ir keturis kartus per savaitę. Kai amerikiečiai dažniausiai sportuoja tik po du. A.Matulevičius pasakoja, kad į treniruotes ateina ir vis daugiau užsieniečių. Atranka čia nedidelė.

„Kaip atsirenkam vaikus? Nėra jokios atrankos. Kas ateina, su tuo ir dirbam“, – spėjo leptelėti A.Matulevičius ir vėl nuėjo gainioti vaikų.

Kitoje salės pusėje į krepšį su aukštu paaugliu mėtė Aurimo dukra Viktorija. Kelios mergaitės ir keli berniukai iš Lituanicos krepšinio mokyklos buvo iškviesti į Lietuvos jaunimo rinktines. Tai didžiulis pasiekimas tokiai iš didžiulio entuziazmo varomai krepšinio mokyklai.

„Sveiki“, – ranką paspaudė trenerė Larana. Sportiška moteris užtikrintu žingsniu ėjo prižiūrėti vaikų pratimų.

Nuaidėjo ir kito trenerio švilpukas – tai buvo Lituanicos vyr. treneris Stepas Žilys, praeityje treniravęs ir Palangos krepšinio klubą, o Čikagos priemiestyje įsidarbinęs ir vietos vidurinės mokyklos komandoje. Jau vyresnis, bet puikiai išsilaikęs šviesaus veido specialistas, tiesiog spinduliuojantis inteligencija. Čia jis skaičiuoja jau antro darbų dešimtmečio pabaigą. Iš viso Lituanicos krepšinio mokykloje dirba apie 15 trenerių.

„Facebook“ nuotr./Stepas Žilys (kairėje)
„Facebook“ nuotr./Stepas Žilys (kairėje)

Bet krepšinio treniravimas nėra vienintelės šių žmonių pareigos. Daugelis jų dirba per kelis papildomus darbus, kad galėtų geriau pragyventi Čikagos priemiestyje, išlaikyti šeimas ir siekti dar didesnių svajonių.

Štai ir A.Matulevičius vieną akimirką gainioja vaikus, o kitą jau kalbasi telefonu ir derina kitus reikalus. Aurimas dar yra Čikagos lietuvių krepšinio lygos (ČLKL) įkūrėjas. Jis taip pat aktyviai organizavo ekskursijas žurnalistams ir LKF atstovams „Visų žvaigždžių“ savaitgalio metu.

„Facebook“ nuotr./Svajūnas Masilionis kairėje, A.Matulevičius - antras iš dešinės
„Facebook“ nuotr./Svajūnas Masilionis kairėje, A.Matulevičius - antras iš dešinės

Didžiulė krepšinio salė – tik viena iš didžiulio pasaulio lietuvių centro dalių.

Į salę žengia Svajūnas Masilionis, vienas idėjinių pasaulio lietuvių centro krepšinio lyderių. Jis maloniai pakviečia į ekskursiją po patalpas. O jos įspūdingos.

Pasaulio lietuvių centre įsirengusios net 37 organizacijos. Svajūnas veda pro amatų salę, kur mergaitės gali piešti, o berniukai – drožinėti.

15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje
15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje

Skaityklą, kurioje knygas ketvirtadienio vakarą vartė keletas vaikų. Tautodailės institutą, su margučių ekspozicija ir autentiškais lietuvių liaudies šokių drabužiais.

15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje
15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje

Renginių salę, kurioje centro mokiniai, mokytojai ir vaikai klauso muzikinių pasirodymų. Meno ir drožinių galeriją, kurioje galima rasti iš Lietuvos atvežtų jau beveik šimtmetį skaičiuojančių eksponatų.

15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje
15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje

Bažnyčią. Šokių studiją. Lietuviškos mokyklėlės klases, kuriose mokomi darželinukai, pradinių klasių vaikai ir jau vidurinėje besimokantys. Ant sienų tuose koridoriuose nupaišyti vyčiai, prikabinta tautiškų medžio ir meno dirbinių.

Į šį 1988-aisiais įsteigtą pasaulio lietuvių centrą telpa tiek Lietuvos, kiek mes jos kartais nematome net savo mokyklose namuose. Vaikštant centro koridoriais tos 11 valandų lėktuvu ištiksi akimirksniu. Neįtikėtina, kai gali matyti, jausti ir kvėpuoti Lietuva už tūkstančių kilometrų nuo savo tėvynės.

15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje
15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje

Prieš kelis dešimtmečius šį pastatą lietuviai iš vienuolių pirko už 40 tūkst. Aplinkui nebuvo nieko, o dabar savaitgaliais čia sunkiai rasi kur priparkuoti automobilį.

Tėveliai savaitgaliais čia atveža savo vaikus į lietuvišką mokyklėlę. Jų čia gali mokytis net keli tūkstančiai.

„Dabar gal kas ketvirtas Lemonto apylinkių gyventojas yra lietuvis“, – šypsosi Aurimas.

Neoficialiais skaičiavimais, Čikagoje ir jos apylinkėse gyvena apie 200–300 tūkstančių lietuvių. Tai toli gražu ne pati didžiausia tauta šiame JAV mieste. Štai lenkų čia gali būti net apie du milijonus. Dar dešimtys ir šimtai tūkstančių serbų ar bulgarų.

„Bet tokio stipraus lietuviško ryšio neturi nė viena bendruomenė“, – tikina Aurimas.

15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje
15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje

Svajūnas pasisiūlo nuvažiuoti pasižiūrėti Lemonto vidurinės mokyklos komandos rungtynių. Joje žaidžia trys jauni lietuviai.

Svajūnui vežant mus automobiliu, akis užkliūva už privačių namų kiemų. Kas antrame pastatytas krepšys. Ieškodami geresnio gyvenimo į Čikagos apylinkes lietuviai masiškai pradėjo keltis maždaug 1998-aisiais. Dabar čia lietuvių tiek daug, kad net nebestebina „Smilgos“ pavadinimai vietos parduotuvių komplekse.

Atvykus prie Lemonto vidurinės, sunku rasti, kur pastatyti automobilį. Lietuvos mokyklose parkavimo vietų skaičius dažniausiai būna labai nedidelis – viskas apsiriboja nedideliu įvažiavimu į mokyklos teritoriją ir maža aikštele. Čia, šalia Lemonto vidurinės, stovi kelių aukštų parkingo aikštelė. Amerikiečiai gali vairuoti automobilį nuo 16-os, tad parkavimo klausimas čia aktualus jau ir moksleiviams. Viršutiniame aukšte pasistatę automobilį, patraukiame salės durų link.

Didžiulės mokyklos koridoriuose aidint krepšinio salės sirenoms ir sportbačių čežėjimui, vidury kelio už stalo sėdi moteris. Pasirodo, už vidurinės mokyklos rungtynes reikia pirkti bilietą – kaina maždaug 5–10 dolerių.

Tačiau A.Matulevičius čia visus pažįsta ir eina pro duris kiaurai. Jis nori nemokamai prasivesti ir mus, kelis Lietuvos žurnalistus.

„Aš čia su žurnalistais“, – į moterį kreipiasi treneris.

„Oho, iš kur?“ – paklausia vidutinio amžiaus budėtoja.

„Lietuva“, – atkerta Aurimas.

„Tai aišku... Čia gi Lemontas“, – nusijuokia moteriškė, pati supratusi, ko ką tik paklausė.

Vaizdas krepšinio salėje stebina. Jau prasidėjusias rungtynes Lemonto vidurinėje stebi keli šimtai žmonių. Prie įėjimo budi pora pareigūnų.

„We can't hear you! (Mes jūsų negirdime, – liet.)“ – vieningai traukia dešimtys atsistojusių žiūrovų. Pasirodo, tai priešininkų komandos gerbėjai, erzinantys vietinius. Su bumbulais palei galinę liniją duodasi būrys merginų. Paskui vidurinių mokyklų krepšininkus autobusais seka jų moksleiviai ir palaikymo komandos šokėjai.

15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje
15min nuotr./Pasaulio lietuvių centras Čikagoje

Kaip tokio lygio rungtynėms, atmosfera neįtikėtina. Už vienos komandos suolo straksi svečių sirgaliai, už kitos – namų aistruoliai. Aplinkui susirinkę kiti moksleiviai, tėvai, mokytojai, šiaip krepšinio mylėtojai. Vaizdas įdomesnis nei per Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ rungtynes LKL čempionate. Pora fotografų su profesionalia įranga, netgi rungtynių komentatoriai... Tik primenu, kad tai eilinės vidurinės mokyklos rungtynės.

Ant Lemonto komandos suolo sėdi ir lietuviai. Du iš jų gauna pasireikšti dramatiškose rungtynėse, kuriose prireikia pratęsimo. Atkaklią kovą lydi mums neįprastos taisyklės. Pavyzdžiui, čia nėra atakai skirto laiko, tad pirmaujančios komandos paskutinių minučių žaidimas atrodo kiek komiškai, kai ši visai neskuba atsisveikinti su kamuoliu – bumbsina jį 30–40 sekundžių. Teisėjai švilpia keistus žingsnius ir pražangas, dėl kurio nesupratę dairosi net patys žiūrovai.

Žaidėjai – gan vidutinio lygio. Tik vienas kitas išsiskiria savo fiziniais duomenimis, technika ar veržlumu. Tačiau patekti į komandą ne taip jau paprasta – prieš tai mokykloje reikia pereiti didžiulę atranką. Paskui žaidėjus sunkiai laksto net trys teisėjai. Du iš jų – jau smarkiai pagyvenę, tad dramatišką kovą atvijęs pratęsimas jau traukia juos prie žemės.

Rungtynės Lemonto vidurinėje
Rungtynės Lemonto vidurinėje

Mačo metu veikia mokyklos kavinė, iš kurios galima nusipirkti dėžutę picos ir kolos. Vėlgi, visai kaip rimtose nacionalinio čempionato rungtynėse.

Po puikių rungtynių grįžtame į pasaulio lietuvių centro krepšinio salę, kurioje po vaikų treniruočių prasidėjo Čikagos lietuvių krepšinio lygos rungtynės. Dėl jų vidurinės mokyklos mačo nebaigė A.Matulevičius – jis kaip koks rungtynių komisaras atsakingai prižiūri jų eigą, todėl išlėkė nesulaukęs pabaigos. Bet primygtinai kvietė pamatyti visą programą –tiek treniruotes su vaikais, tiek patį centrą, tiek ČLKL mačą.

Žiūrovų ketvirtadienio vakarą čia tik vienetai. Ar tai būtų futbolo treniruotę baigę lietuviai, ar teisėjo vaikai, ar tiesiog pažįstami. Anksčiau susirinkdavo daugiau liaudies, bet 17-ąjį sezoną krepšininkų žmonos su vaikais čia užsuka vis rečiau.

A.Matulevičius rodo pirštu į vyruką su baltais 13 numeriu pažymėtais marškinėliais ir Lituanicos užrašu. Tai Donatas Siliūnas – daktaras, laikomas Lituanicos krepšinio mokyklos krikštatėviu.

„Jis šitos salės idėjininkas ir pradininkas. Tai jo dėka Lituanicoje ėmė daugėti vaikų“, – priešais salę, stebėdamas rungtynes tarp Lituanicos ir Alytaus komandų vyrukų, nuo „aktų salės scenos“ pasakoja Aurimas, pats pradėjęs nuo 4–5 vaikų stovyklos 2002-aisiais.

„Facebook“ nuotr./Aurimas Matulevičius
„Facebook“ nuotr./Aurimas Matulevičius

Čikagos Lietuvių krepšinio lygoje žaidžia 17 komandų ir jos pasivadinusios Lietuvos miestų pavadinimais. Iš pradžių vietos mėgėjų lygose žaidė Čikagos „Žalgiris“, po to – Vilniaus „Statyba“, bet kai prisirinko lietuvių iš kitų Lietuvos miestų, kaip Radviliškio, Panevėžio ir kitų, ČLKL idėjininkai nusprendė sukurti lygą su Lietuvos miestų pavadinimais. Simboliška, kad 17 komandų skaičiuoja jau net 17-ą ČLKL sezoną.

Tai iš idėjos varoma lyga su startiniu mokesčiu. Kiekviena komanda gali turėti daugiausiai po tris legionierius. Iš anksto sudaromas ilgalaikis tvarkaraštis. Lyga turi oficialų savo puslapį, socialinių tinklų kanalus, o kai kurios rungtynės gyvai transliuojamos ir feisbuke. ČLKL renginiuose praeityje lankėsi Valdas Adamkus, kiti garsūs politikai, krepšininkai.

„Pala, kas čia vyksta?“ – staiga stojasi A.Matulevičius ir bėga į aikštę. Joje kilo kažkoks nesusipratimas. Pribėgęs prie sekretoriato panevėžietis kažką aiškinasi su Roberta.

Pauzės metu akis užstringa ties Donatu Siliūnu – jau vyresnis, bet labai jaunai išsilaikęs tvirto sudėjimo įžaidėjas. Jis solidžiai ir inteligentiškai vadovauja savo komandos žaidimui.

Kaip papasakos po rungtynių, Donato tėvai gimė Lietuvoje, o jis pats – Amerikoje. Žaidė krepšinį ir 1992 metais pradėjo treniruoti vaikų krepšinio komandą.

Vaikų tėveliai pradėjo klausinėti, kodėl jis nesurenka lietuvių komandos Čikagoje. „Aš gydytojas“, – pasakė jiems Donatas. Bet per draugus išsinuomojęs salę ir surinkęs 20 pirmųjų vaikų, netrukus jis jau treniravo per 100 vaikų.

„Mūsų skaičiai augo, atsirado vis daugiau norinčių ir išaugo iki daugiau nei 200 vaikų“, – pasakoja D.Siliūnas.

ČLKL nuotr./Donatas Siliūnas 2012 m.
ČLKL nuotr./Donatas Siliūnas 2012 m.

Iš pradžių surinkę 300 tūkst. dolerių iš tėvų aukų ir rėmėjų mažajai salei, vyrai pradėjo galvoti apie naują. Mat, anot Donato, didžioji lietuvių banga užplūdo Čikagą 1998-aisiais.

„Taip ir mes čia įsikūrėme, – šypsosi D.Siliūnas, sunkiai valydamas prakaitą po varginančių ČLKL rungtynių. – Aurimas Matulevičius ir Stepas Žilys su energija... Kai jie buvo grįžę į Lietuvą treniruoti, aš buvau likęs vienas. Galvoju taip – pasistatėm sales, organizuojam lygas, o mano du pagrindiniai padėjėjai išvažiuoja į Lietuvą (juokiasi.)! Bet mes išsilaikėme, jie grįžo ir dabar viskas gerai.“

ČLKL nuotr./Stepas Žilys (kairėje)
ČLKL nuotr./Stepas Žilys (kairėje)

D.Siliūnas anksčiau irgi treniravo vaikus, bet porą pastarųjų metų ateina jau tik pažaisti ČLKL. Vyras nustebina – jam jau 58 metai. D.Siliūnas yra vyriausias žaidėjas visoje ČLKL, nors atrodo kokiais 10 metų jaunesnis.

Tai buvo eilinis ketvirtadienio vakaras Donatui, Stepui, Svajūnui, Aurimui, kurį jie galėjo ramiai leisti namie su šeimomis. Bet šiuos idėjinius Lituanicos lyderius vėl suvienijo lietuviškas krepšinis. Ir taip po daugybės metų pildosi pirmųjų išeivių norai.

„Mūsų emigravusi tėvų generacija tikėjosi, kad kai baigsis Antrasis pasaulinis karas ir vokiečiai pasitrauks į Vakarų Europą, jie galės grįžti atgal. Visi tikėjosi, kad karas užsibaigs ir po trijų mėnesių grįšime. Bet Sovietų Sąjunga nepasitraukė 50 metų, – skaudžiai šyptelėjo D.Siliūnas. – Po karo supratę, kad negali grįžti į Lietuvą, lietuviai išsibarstė po visą pasaulį. Dauguma jų iškeliavo į Ameriką. Čia, Čikagoje, jau ir taip buvo didelė lietuvių kolonija, nes čia buvo daug darbų. Emigrantai kartais atvažiuodavo padirbti, o kiti pasilikdavo.

Mano tėvų tikslas buvo išlaikyti lietuvių kalbą ir kultūros tradicijas. Visi kiti norėjo kuo greičiau asimiliuoti. Bet mūsų tėvų karta tikėjosi, kad dar grįš atgal į Lietuvą. Aš augau čia, Amerikoje, bet buvau kaip dvigubas žmogus – amerikietis, gyvenęs pagal lietuvių tradicijas.

Sportas buvo dalis to. O mes, lietuviai, sportuodavome kartu. Taip ir išsilaikė draugystės. Mano žmona – lygiai taip pat, kaip aš – irgi čia gimusi lietuvė, o mūsų vaikai kalba lietuviškai. Tėvai pasiekė savo tikslą!“

Pasaulio lietuvių centras Čikagoje jungia solidžiausią lietuvišką krepšinio bendruomenę už Lietuvos ribų. Anot A.Matulevičiaus, aktyvesnes turėjo Detroitas, Klivlandas, Monrealis, lietuvių kaupiasi Floridoje, bet niekas neprilygsta Čikagai. Gegužės 17-ąją čia kaip tik organizuojamas Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos suvažiavimas (ŠALFASS) – ruošiama didžiulė šventė.

„Čia pas mus krepšinio mylėtojai, – apie Lemonto lietuvius pasakoja A.Matulevičius. – Tad atidarėm vaikų grupę ir įkūrėm lygą labai geroje vietoje.“

ČLKL nuotr./Roberta Butnoriūtė ir Aurimas Matulevičius
ČLKL nuotr./Roberta Butnoriūtė ir Aurimas Matulevičius

„Tai ką, sekmadienį tvarkingai – 10 a.m.“, – po rungtynių namo skirstėsi ČLKL vyrai. Įdomu, kad jie nebaigė žaisti visų 40 minučių. Kai skirtumas jau buvo daugiau nei aiškus, priešpaskutinę minutę Alytaus ir Lituanicos žaidėjai sutiko sustabdyti susitikimą ir paspaudę rankas išsiskirstė namo. Kai kurių jų rungtynės laukė jau šeštadienį – Lituanica dar žaidžia vietos mėgėjų klubų lygoje ir startuoja 8 val. 30 min. ryto.

Buvo smalsu klausytis šių vyrų pašnekesių iš šalies. Kai kurie jų kalba su stipriu lietuvišku akcentu. Kai kurie visai nekalba lietuviškai, nors turi lietuviškas pavardes. Bet visus juos sieja žaidimas, kaip sako Donatas, „number one“ – krepšinis.

Jeigu kada aplankysite Čikagą, nepatingėkite pavažiuoti 40 km nuo miesto centro. Nes ten rasite nedidelį lietuvišką stebuklą, kuris bus vienas įsimintiniausių ir maloniausių jūsų kelionės lankytų objektų.

ČLKL nuotr./ČLKL
ČLKL nuotr./ČLKL

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie 24sek