Graikijos krepšininkas pasakojo, kad pirmą kartą psichologinę duotbę išgyveno dar vaikystėje, stebėdamas, kaip vargsta jo tėvai. Vis dėlto didžiausias išbandymas užklupo apie 2020-uosius, kai prispaudė milžiniška atsakomybės našta ir psichologinis spaudimas.
„Pirmą kartą buvo tikrai sunku, kai buvau vaikas ir stebėjau, kaip sunkiai verčiasi mano tėvai. Antrą kartą – maždaug 2020-aisiais, kai susidūriau su psichinės sveikatos problemomis ir norėjau pasitraukti iš krepšinio. Man labai patinka krepšinis, bet nemėgstu būti žymus. Esu labiau intravertas, o mano brolis – labiau ekstravertas“, – prisipažino Giannis.
Anot jo, tuo metu ant jo pečių gulė ne tik sportiniai lūkesčiai, bet ir didžiulė atsakomybė šeimai. Po tėvo mirties jis turėjo rūpintis mama, ką tik buvo tapęs tėvu, o kartu jautė pareigą būti atrama ir savo broliui.
„Turėjau būti vienas geriausių sportininkų pasaulyje, bet tuo pačiu – tėvas savo vaikui, sūnus mamai ir tarsi tėvo figūra broliui. Spaudimas buvo toks didelis, kad norėjau mesti krepšinį“, – sakė jis.
Vis dėlto būtent šis laikotarpis tapo lūžio tašku. Giannis teigė supratęs, kad niekas negali atimti jo meilės žaidimui ir vidinio džiaugsmo.
„Tas etapas padarė mane tokiu, koks esu šiandien. Dvasiškai tapau nesulaužomas. Esu geresnis tėvas, geresnis vyras, geresnis sūnus ir apskritai geresnis žmogus“, – kalbėjo G.Antetokounmpo.
Svarbų vaidmenį šiame procese atliko jo brolis Thanasis. Pasak Giannio, būtent brolio palaikymas padėjo nepasiduoti akimirkomis, kai atrodė, jog viskas baigta.
„Pasakiau, kad man gana, kad viskas baigta. Thanasis tik pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Ką tu čia kalbi, idiote?“. Bet pridūrė: „Jei jau viskas, tuomet išeisime taip pat, kaip atėjome – aukštai iškeltomis galvomis.“ Tai man labai įstrigo“, – prisiminė G. Antetokounmpo.
