– Taishi, kaip prasidėjo jūsų kelias krepšinyje?
– Krepšinį pradėjau žaisti būdamas šešerių metų amžiaus. Turiu ketveriais metais vyresnį brolį, kuris irgi žaidė, todėl šia sporto šaka užsiiminėti pradėjau ir aš.
Kai baigiau vidurinę mokyklą Japonijoje, persikėliau į JAV, Vašingtono valstiją. Ten žaidžiau kartu su Kevinu Durantu. Mes tapome gerais draugais, kartu leisdavome laiką. Vidurinėje mokykloje mes buvome tarsi broliai. Mes vis dar palaikome kontaktą su KD. Pastarąjį kartą gyvai matėmės Tokijo olimpinėse žaidynėse, kai jis čia lankėsi su JAV rinktine.
Kai baigiau mokyklą JAV, persikėliau į Portlando universitetą, kuriame studijavau visus ketverius metus. Amerikoje išbuvau aštuonerius metus, o po to grįžau į Japoniją, kurioje vienuolika metų žaidžiau profesionalų krepšinį, iš kurių septynerius – Tokijo „Alvark“ komandoje.
– Teko girdėti, jog vidurinėje mokykloje žaidėte kartu su Linu Kleiza, legendiniu Lietuvos krepšininku.
– Taip, taip! Tai buvo pirmasis mano sezonas, Lino – paskutinis. Jis tapo pirmuoju mano kontaktu su Lietuva. Linas buvo piktas gerąja prasme. Pašėlęs vyrukas, labai aistringas žaidėjas, kuris nekentė pralaimėjimų. Jis man sudarė puikų pirmąjį įspūdį apie Lietuvą. Žinoma, aš ir taip žinojau, kad Lietuva yra puiki krepšinio šalis. Mūsų mokyklos komandoje dar žaidė Arvydas Lidžius. Tai – aukštaūgis, kuris turėjo gerą metimą iš toli. Kai šie du lietuviai baigė mokyklą, man teko žaisti su kitu lietuviu, kuris dabar teisėjauja NBA. Tai – Gediminas Petraitis, kurį vadindavome tiesiog „G“.
– Gal turite prisiminimų apie L.Kleizą?
– Linas buvo labai kompetentingas žaidėjas, kuris tiesiog nekentė pralaimėjimų. Pamenu, kai išvykoje žaidėme labai triukšmingoje salėje, žmonės keiksnojosi ir provokavo mus. Tai buvo įtemptos, apylygės rungtynės. Linas po pergalingų baudų metimų pridėjo pirštą prie lūpų ir vis tildė (juokiasi). Toks vyrukas buvo Linas. Jis padėdavo mums užsikurti.
Pamenu ir tai, jog treniruotėse netrūkdavo peštynių. Linas buvo tikras neklaužada.
– Ką per šį laiką supratote apie D.Adomaitį?
– Per šį laikotarpį apie Dainių supratau daugybę dalykų, kaip ir išmokau iš jo daug. Žinoma, pirmiausia kalbant apie krepšinį, apie taktiką. Jis supranta, ką daro, visada turi idėjų, kaip pagerinti žaidimą. Svarbiausia, ką jau buvau minėjęs, kad Dainius visada yra labai stipriai pasiruošęs.
Treniruotėse žaidimas yra gludinamas iki detalių, vėliau Dainius būna žaidėjams paruošęs video analizę, paremta ir statistika. Jei žaidėjai treniruotėse nedaro to, ko Dainius prašo, jis gali būti labai griežtas, bet po pratybų Dainius vėl yra draugiškas. Jis puikiai moka komunikuoti – kalbasi su žaidėjais, kalbasi su manimi, kalbasi su komandos vadove ar personalo nariais. Jis kalbasi su visais – kartais apie krepšinį, kartais apie kitus dalykus. Tai – iškalbus žmogus, tad žaidėjai jo klausosi.
– Kokius pokyčius į „Alvark“ organizaciją įnešė D.Adomaitis?
– Jis atnešė daugiau derinių. Nepasakyčiau, kad atnešė kažko naujo, bet derinių ir taktikos supratimas – tikrai platesnis. Kiekvienas dalykas, ką mes darome, privalo turėti prasmę. Dainius visada iki smulkmenų paaiškina, ką ir kodėl mes darome. Svarbus yra laiko valdymas. Jei darysime tai ar tai, galėsime sutaupyti laiko, kurį panaudosime kažkam kita. Kai kurie treneriai Japonijoje išvis apie tai nekalba.
Kita priežastis, kodėl nusprendžiau pasirašyti sutartį su Dainiumi, yra krepšinio IQ. Nežinau, ar jūs tą pastebėjote, bet japonų krepšininkų krepšinio supratimas, lyginant su europiečiais, yra žemas. Aš, kaip komandos vadovas, noriu, jog mūsų žaidėjai imtų geriau suprasti šį žaidimą. Žaidėjas turi suprasti, ką ir kodėl kiekvienoje situacijoje mes norime padaryti. Krepšininkai yra pagrindiniai veikėjai, esantys aikštelėje, tad jie turi gerai viską suprasti, reaguoti į įvykius atitinkamai.
Japonijos krepšinis pagal atletiškumą ir įgūdžius vis labiau eina į priekį, bet mums dar trūksta tinkamo IQ. Ties šia vieta Dainiaus atvykimas yra labai svarbus, nes jis mus moko ir mažiausių detalių svarbą. Tai – labai naudinga mums.
– Ties kuo „Alvark" dar galėtų patobulėti, jei nekalbėtume apie jūsų paminėtą žaidimo IQ?
– Mums trūksta stabilumo. Žinoma, tai labiausiai gula ant žaidėjų pečių. Treneriai būna paruošę planą rungtynėms, o žaidėjams reikia į tai reaguoti visas 40 minučių. Kol kas mes to nedarome visas 40 minučių. Tai – ir trenerių darbas. Ne tik Dainiaus, bet viso štabo. Jie turi žengti žingsnį į priekį ir vis priminti bei paaiškinti žaidėjams treniruočių metu apie įvairias detales. Tai yra priežastis, kodėl šįmet prie mūsų prisijungė Efka (Evaldas Beržininkaitis – aut. past.). Tai – labai patyręs specialistas, daugybę metų dirbęs Eurolygoje. Jis atlieka puikų darbą komunikuodamas su žaidėjais, o vėliau – su Dainiumi. Manau, kad viskas eina teisinga linkme, bet turime dirbti dar geriau.
– Kokį įspūdį spėjote susidaryti apie E.Beržininkaitį per šiuos pirmuosius jo darbo mėnesius klube?
– Labai patyręs treneris. Jis turi puikų supratimą apie krepšinį, tad Efkos pastebėjimai yra labai naudingi tiek treneriui, tiek žaidėjams. Tai naudinga visai organizacijai.
Žinoma, pirmieji metai Japonijoje visada yra sudėtingi, nes čia viskas yra kitaip – nuo žmonių kultūros iki krepšinio. Taigi, per pirmąsias savaites, o galbūt ir mėnesius, Evaldas bando suprasti kokie yra japonų krepšininkų įgūdžiai, ką jie gali duoti aikštelėje, kaip jie mąsto. Laikui einant jis vis daugiau individualiai bendrauja su žaidėjais. Tai – labai naudinga žaidėjams.
– Ar Artūras Gudaitis išpildo klubo lūkesčius, ko tikėjotės prieš pasirašydami su juo sutartį?
– Manau, kad Gudai nėra lengva. Niekam nėra lengva, kai atvyksta žaisti į Japoniją, nes krepšinis čia yra kitoks, teisėjų traktavimas yra kitoks. Kartais menkiausi prisilietimai gali būti įvertinami pražanga. Reikia prie to prisitaikyti.
Kitas dalykas – pagal mūsų žaidimo sistemą A.Gudaitis nerinks po 20 taškų. Mes žaidžiame komandinį krepšinį, paremtą „pikenrolu“ bei gerais metikais iš toli. Jis niekada neturės rungtynių, kai atliks 20 metimų. Aš nevertinu Gudos pagal dvigubus dublius ar 20 taškų pasirodymus. Svarbiausia, kad jis puikiai supranta krepšinį. Mes tai jaučiame statomose užtvarose, sprendimuose, gynyboje. Tai dažniausiai neatsispindi skaičiuose, bet Guda mums duoda puikių dalykų, ypač gynyboje. Tai – energija, atkovoti kamuoliai, blokuoti metimai, visokios žiūrovams nematomos smulkmenos.
– Kokį įspūdį esate susidaręs apie Lietuvos krepšinį?
– Žinau Kauno „Žalgirį“. Girdėjau apie šią komandą puikių dalykų iš Dainiaus, o ir pats esu stebėjęs jų rungtynes Eurolygoje. Galiu pasakyti, kad Lietuvoje žaidžiamas puikus krepšinis. Ten – geresni žaidėjai, stipresni ir greitesni, galiausiai – protingesni. Mačiau, kad sirgaliai „Žalgirio“ arenoje yra puikūs. Arena ten yra pilna, o atmosfera – fantastiška. Tikiuosi, kad kažkada galėsiu atvykti į Kauną, pajusti tą atmosferą, iš arti susipažinti su „Žalgirio“ organizacija ir išmokti naujų dalykų.
– Kiek stebite Eurolygos krepšinį?
– Rytais mėgstu pasižiūrėti NBA, vakarais ar naktimis – Eurolygą, kartais Europos taurę. Pernai daug stebėjau „Paris“ žaidimą, kai jie laimėjo Europos taurę. Smagu, kad jiems puikiai sekasi ir Eurolygoje. TJ Shortsas – fantastiškas žaidėjas, kuris „Paris“ komandai nustato visą toną.
– Galbūt pats turite svajonę padirbėti už Japonijos ribų?
– Japonijos krepšinis auga. Žinoma, aš mėgstu studijuoti kitų šalių krepšinį – ar tai būtų Europoje, ar NBA. Mano pagrindinis prioritetas – kuo įmanoma labiau sustiprinti „Alvark“ krepšinio organizaciją.
– Kiek didelis „Alvark“ žingsnis tobulėjimo kelyje bus nauja „Toyota“ arena, atversianti duris kitais metais?
– Tai – milžiniškas žingsnis mūsų organizacijai. Labai svarbu turėti savo areną, savo treniruočių bazę. Mes visa tai turėsime po vienu stogu. Arena nebus pernelyg didelė, talpins 10 tūkstančių žiūrovų. Svarbu tai, jog ji bus Tokijo centre. Manau, kad tokiu būdu galėsime gauti pasaulinio dėmesio, nes tai – „Toyota“ arena.
Mūsų klubo tikslas – tapti geriausiu klubu ne tik Japonijoje, bet ir visoje Azijoje. Norėčiau, kad ateityje „Toyota“ arenoje galėtume žaisti prieš kitų žemynų geriausius klubus. Mūsų ilgalaikis tikslas – surinkti komandą, kuri galėtų varžytis prieš bet ką pasaulyje.
– Kiek organizacijoje juntamas Japonijos titulo alkis, kai pastarąjį kartą olimpą pasiekėte prieš penkerius metus?
– Penkeri metai be titulo Japonijoje yra labai ilgas laiko tarpas. Turime dominuoti Japonijoje, jei norime būti geriausi visoje Azijoje. Mes norime titulo šįmet, tuomet – kitąmet, dar po metų ir t.t. Toks turi būti mūsų mentalitetas.
– Kaip manote, kiek laiko gali užtrukti, kol „Alvark“ taps geriausia komanda Azijoje?
– Manau, kad turime didžiulį potencialą. Galvoju, kad galime tai pasiekti per artimiausius 3-5 metus. Turime į viską žiūrėti žingsnis po žingsnio – geriausia komanda Tokijuje, geriausia komanda Japonijoje, o tuomet – geriausia komanda Azijoje. Mūsų tikslas turėtų būti toks, jog 3-5 metų bėgyje būtume žinomi visur – Europoje, Amerikoje, Afrikoje, visur.
– Teko girdėti, jog nauja Japonijos lyga startuos po dvejų metų, kurios tikslas yra tapti antrąja pasaulyje lyga po NBA. Kaip ketinate tai pasiekti, kaip ketinate aplenkti Eurolygą?
– Tai nėra lengva, bet toks yra mūsų tikslas. Nemanau, kad nauja lyga viliasi tapti antrąja lyga pasaulyje po 2-3 metų. Tai – ilgalaikė projekcija, ilgalaikė siekiamybė, kuri galbūt įvyks po 10, 20 ar net 30 metų.
Eurolyga turi gilią istoriją ir puikias komandas, didžiulius biudžetus ir nuostabius žaidėjus. Ten viskas yra labai aukštame lygyje. Labai gerbiu šią lygą ir puikiai suprantu, jog konkuruoti su ja ypač sunku.
