Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 30d. 17:02

Agurko kelias į Lietuvą ir Kėdainius: Kaip jie tapo šalies agurkų sostine?

Agurkų griežinėliai Ar žinai?
123RF.com nuotr. / Agurkų griežinėliai

Agurkai – neatsiejama Kėdainių įvaizdžio dalis. Nuo temos apie agurkus kėdainiečiui nelemta pabėgti niekur: į kurią Lietuvos vietą jis benuvažiuotų, pirmiausia jo bus pasiteirauta, koks šiais metais agurkų derlius... Šis susitapatinimas tapo toks įprastas, jog atrodo, taip buvo visada. Tačiau tūlas kėdainietis, paklaustas apie agurko istoriją mūsų krašte, dažniausiai tebus girdėjęs apie žydus, esą buvusius daržininkystės pradininkais.

Agurkai atkeliauja į Lietuvą

Kas, kur, kada ir kokiais tikslais Kėdainiuose pradėjo auginti agurkus, kol kas niekas tvirtai negali atsakyti. Aišku viena, kad bent jau Lietuvos masteliu, tai nebuvo žydai.

Antikos laikais, gal iš Indijos, gal iš Egipto agurkai pirmiausia pasiekė senovės Graikiją. Gerai įvertinti gyventojų bei medikų, jie pradėjo sklisti po visą pasaulį.

Vytauto Didžiojo nuo Juodosios jūros pakrančių parsivežti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę karaimų belaisviai buvo bendravę su graikais ir jau žinojo agurkų auginimo subtilybes.

Anot istorikės H.Kobeckaitės, Trakuose, kur buvo karaimų centras, agurkai minimi jau 1428 metais. Kalbama, kad jau keliaudami į Lietuvą ir nežinodami, kokiomis sąlygomis gyvens, karaimai atsivežė ir įvairių augalų sėklų, taip pat ir agurkų.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Trakų karaimų kenesa
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Trakų karaimų kenesa

Nuo XVII a., prarandant Lietuvos valdovų dovanotas žemes ir karinį statusą valstybėje, pagrindinis, kaip sakė V. Sirokomlė knygoje „Kelionės po Lietuvą iš Vilniaus“, „šios doros izraelitų genties pragyvenimo šaltinis tapo daržai, visų pirma agurkai“.

Apie tai, koks sunkus daržininko darbas, vaizdžiai byloja karaimų patarlė: „Kas dirba daržą – geria kartų vandenį“.

Daržininkystė buvo ir tradicinis totorių verslas. Žinių apie šį neturtingų totorių užsiėmimą istoriniuose šaltiniuose randama jau XVI amžiuje. Savo daržuose jie augino ne tik agurkus, bet ir burokus, svogūnus, kopūstus, sėtinius, morkas ir mokėjo išauginti puikius derlius.

Karaimų koncentracijos vietos, žinomos nuo Vytauto laikų, buvo Upytės pavieto Krekenavos ir Naujamiesčio apylinkėse. Pastarojoje jų centras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a.

Spėjama, kad būtent iš tenykščių karaimų daržų agurkai plito į Šiaurę, link Livonijos ir Skandinavijos. Neatmetama galimybė, kad Nevėžio pakrantėmis šių daržovių auginimo tradicijos galėjo nesunkiai pasiekti ir prigyti Kėdainių apylinkėse.

Kad daržininkystės tradicijos Kėdainių krašte gyvavo jau nuo XVII a., rodo ir archyviniai šaltiniai.

1674 m., karaliaus Jono Sobieskio laikais, Pelėdnagių kaimui priklausė 39 valakai (833 hektarai arba 3095 m²) žemės. Šešis valakus kaimo gyventojai „šmotais“ buvo pasidaliję tarpusavyje, ir net penkiuose iš jų (nors ir neištisai) buvo auginamos daržovės.

Tokį didžiulį plotą užimantys daržai tikrai negalėjo būti skirti vien asmeninėms reikmėms. Šis faktas rodo, kad daržininkystė Pelėdnagiuose buvo nuo seno plačiai naudojamas kaip pagrindinis ir kaip pagalbinis verslas.

Kaime sklypus turėjo ir Kėdainių miestiečių šeimos. Galima įtarti, kad ir pastarosios, nors čia ir negyveno, tačiau taipogi užsiiminėjo būtent šiuo verslu.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kėdainiai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kėdainiai

Ir nors būsimai Neuburgo kunigaikštytei Liudvikai Karolinai Radvilaitei inventorių sudarinėjęs raštininkas nesukonkretino, kokios daržovės ten buvo auginamos, galima manyti, jog tarp jų tikrai buvo agurkai.

Taip pat ir vėlesniuose aplink Kėdainius buvusių dvarų ir palivarkų inventoriuose galima pamatyti, kad daržovėms skiriami nemaži žemės plotai.

Pvz., 1818 m., tų pačių Pelėdnagių palivarko 9 rėžiuose (t. y. 3 daržuose) auginamų daržovių plotas sudarė apie 3 margus (1 margas – 0,71 ha).

Visgi daržovės nebuvo laikomos pagrindiniu pajamų šaltiniu. Dvarų klestėjimo pamatas buvo javų auginimas.

Gal todėl inventorių sudarytojai stropiai suskaičiuodavo visus pasėtų žiemkenčių, miežių ir kviečių pūrus, paminėdavo vieną kitą statinę žirnių ir pupų, o visas likusias kultūras įvardindavo bendriniu daržovių pavadinimu.

Kiekvienas valakininkas turėjo po 3 margus sodybai ir daržui, tačiau kokias kultūras jis augino, raštininkų nedomino – svarbiausia, kad būtų atliktas lažas ar laiku sumokėtas činšas.

Ką XIX a. ūkininkas augino savo reikmėms, galima spręsti iš jo mitybos raciono – pagrindą sudarė miltiniai patiekalai. Mums taip įprastas raugintas agurkas buvo retenybė – žiemai dažniausiai buvo raugiamos statinės burokų ir kopūstų.

Mums taip įprastas raugintas agurkas buvo retenybė – žiemai dažniausiai buvo raugiamos statinės burokų ir kopūstų.

Paieškojus analogijų kituose regionuose, matosi, kad daržininkyste plačiai vertėsi jau minėti Trakų ir Panevėžio apylinkių karaimai, Vilniaus apylinkių totoriai, kurie daržovėms auginti nuomojo sklypus iš Vilniaus magistrato.

Taigi, agurką galima laikyti miestiečio valgiu, o būtina sąlyga, norint pragyventi iš jų auginimo, yra didesnio miesto artumas.

Daržininkystė gelbsti kėdainiškius

Nuo XIX a. antros pusės Kėdainių miesto gyventojų pradėjo sparčiai daugėti. Miestas augo ir plėtėsi, didėjo vartotojų poreikiai.

Didėjo žydų miestiečių skaičius, 1873 m. jie sudarė apie du trečdalius visų gyventojų. 1899 m. mieste buvo 138 registruoti daržininkai. Didesnė dauguma iš jų tikriausiai buvo žydai, nes santykinai nedideliuose nuomojamos žemės plotuose pelningai auginti buvo įmanoma tik daržoves ir vaisius.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Daržas po liūties
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Daržas po liūties

Visuomeninės žemės dešimtinė (1,0925 ha) miestiečiams tuo metu buvo nuomojama už 10-15 rublių. Sklypus daržams daržininkai nuomodavosi ir iš kitų žemės savininkų ar naudotojų.

Perpildytame amatininkais mieste daržininkystė ir sodininkystė buvo natūrali išeitis, gelbėjantis nuo gręsiančio skurdo, lydėjusio dažną ne žemės ūkiu užsiimantį miestietį. Uždarbis iš šio verslo nebuvo labai didelis, blogo derliaus metais kartais neužtekdavo net nuomai už sklypus.

Mokytojas I.Ptaškinas 1899 m. rašė, kad daržininkai „visą vasarą kasasi po daržus kaip kurmiai – sėja, sodina, ravi visi sukaitę, suplukę, bet pelno gauna labai mažai“.

Kita agurkų augintojų kategorija buvo ne miestuose gyvenę kumečiai (dar vadinti „daržininkais“), iš palivarko naudmenų ar valstiečių žemės gaudavę 3-7 dešimtinių žemės sklypą, kurį įdirbdavo savo arba dvarininko gyvuliais ir padargais. Užaugintas daržoves jie realizuodavo vietinėse rinkose, taip prisidurdami vieną kitą rublį prie savo vargano užmokesčio už darbą dvaruose.

Daržai dažniausiai būdavo Nevėžio, Smilgos, Obelies, Šušvės ar kitų upelių, kurių Kėdainių apylinkėse buvo gausu, pakrantėse ir terasose. I.Ptaškinas pastebi, kad jie būdavo dažnai „naikinami vasaros upės potvynių bei didelių lietų, kurie kartais kyla birželio ar liepos mėnesiais“.

Užaugintą produkciją daržininkai parduodavo vietos turguose, kitą dalį veždavo į Kauną, Liepoją, Mintaują (dab. Jelgavą), Rygą. Postūmį prekyboje davė 1871 m. šalia miesto nutiestas Romnų – Liepojos geležinkelis, kuris Kėdainius sujungė su Vilniumi, Šiauliais, Ryga, Liepoja, Maskva, Gudijos ir Ukrainos miestais.

Žinoma, kad 1896 m. iš Kėdainių geležinkelio stoties buvo išgabenta 2322 pūdai (38035 kg) agurkų, o 1897 m. į Liepoją – jau 10 vagonų agurkų.

Žinoma, kad 1896 m. iš Kėdainių geležinkelio stoties buvo išgabenta 2322 pūdai (38035 kg) agurkų, o 1897 m. į Liepoją – jau 10 vagonų agurkų.

Agurkų verslas tarpukariu

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo daržininkų verslas Kėdainiuose klestėjo ir toliau. Šį laikotarpį iliustruoja ir nuotraukos, kuriose matosi abejose Nevėžio pakrantėse ir aukštutinėse terasose besidriekiančios agurkų ir tarpukariu išpopuliarėjusių pomidorų plantacijos.

Kėdainių rajono savivaldybės nuotr./Agurkų laukai
Kėdainių rajono savivaldybės nuotr./Agurkų laukai

Fotografijose mums santūriai šypsosi ir lietuviai, ir žydai daržininkai. Iš pastarųjų tarpukariu iškilo keletas stambesnių daržovių augintojų, kuriems šis darbas buvo ne tik pragyvenimas, kaip Rusijos okupacijos laikais, bet tapo pelningu verslu.

Viena didesnių buvo Golombeko-Fridlando-Šteinbacho bendrovė. Kėdainių krašto muziejaus fonduose saugoma nuotrauka, kurioje užfiksuotas, tikriausiai, vienas iš vadovų, stovintis prie daugybės firminių pomidorų dėžių. Tačiau nėra abejonių, kad šie verslininkai augino ir agurkus.

Pelėdnagiškė O.Stanionienė atskleidė, kad už Paobelio smuklės plytintys daržai priklausė „Stenbokui“, kaip vadino jį lietuviai. Moteris daugybę metų dirbo agurkų plantacijose ir buvo tikra šio amato profesionalė.

Kėdainių rajono savivaldybės nuotr./Agurkų dėžės ir p.Steinbachas
Kėdainių rajono savivaldybės nuotr./Agurkų dėžės ir p.Steinbachas

Atsakingas darbas – išrūšiuotus agurkus tolygiai įtrinti druska, ir galais, vienodomis eilėmis, talpiai sudėti į statines, būdavo patikimas būtent jai. Agurkus augino ir Pelėdnagių žydas Liandsbergis, turėjęs krautuvę Kėdainiuose, Kauno gatvėje.

Sūdytų agurkų statines, kaip prisimena kitas Pelėdnagių gyventojas V.Butkus, jis su talkininkais veždavęs prie Šerkšniaus upės (netoli tilto Kėdainių-Babtų kelyje) ir užmerkdavo šaltoje tėkmėje. Iš ten jie buvo vežami į prekybos taškus Kėdainiuose, Kaune, Tauragėje ir kitur.

Panašiai agurkus konservuodavo ir karaimai. Juos jie raugindavo apipylę specialiu sūrymu ir sudėdavę į statines.

Panašiai agurkus konservuodavo ir karaimai. Juos jie raugindavo apipylę specialiu sūrymu ir sudėdavę į statines.

Statinę užkaldavo. Ežere arčiau kranto būdavo atitvertas gardelis, kad povandeninė srovė statinių nenuridentų giliau.

Tik ežere statines su agurkais jie laikydavo kur kas ilgiau – iki pat pavasario. Tada prakirsdavo ledą ir statines ištraukdavo. Per tuos kelis mėnesius agurkai labai gerai užsikonservuodavo ir būdavo labai skanūs.

Josvainiškiai Vainauskai pasakoja, kad miestelyje gyvenusios apie 20 žydų šeimų daugiausiai vertėsi prekyba. Krautuves ir žemę dažniausiai nuomodavosi. Šušvės upės pakrantėse augindavo pomidorus ir agurkus – šių daržovių plotai buvo nemaži, todėl būdavo samdomi darbininkai.

Kėdainių rajono savivaldybės nuotr./Agurkininkai, tarpukaris
Kėdainių rajono savivaldybės nuotr./Agurkininkai, tarpukaris

Kita josvainietė Elena Šukevičienė prisimena, kad darbininkams mokėdavo po 1,5 lito už darbadienį. Jos manymu, žydai pirmieji vertėsi pomidorų ir agurkų auginimu, o josvainiečiai šį verslą iš jų perėmė. Užauginta produkcija buvo vežama į didesnius miestus.

Elena ir Dominykas Čepai, taip pat gyvenę Josvainiuose, prisimena, kad šias daržoves veždavo į Kauno ir Kėdainių prekybos taškus.

Agurkų verslui gana smarkų smūgį sudavė karo ir pokario metai. Karo metais buvo išžudyti visi Kėdainių daržininkai žydai, pokariu – nacionalizuotos krautuvės, konfiskuota žemė.

Taip negrįžtamai pradingo keliose daržininkų kartose kaupta patirtis, sutraukyti dešimtmečiais klostęsi verslo ryšiai, prarastos pardavimo rinkos.

Liūdnas likimas ištiko ir Trakų karaimų agurkininkus – per sovietinės kolektyvizacijos vajus buvo prarasta, kalbama, dar viduramžiais iš Krymo atsivežta agurkų veislė. Kita Trakų agurkų rūšis savo savybėmis nebegalėjo prilygti senajai, tad karaimų daržininkų šlovė išblėso.

Kėdainiuose agurkininkų amatas atsigavo. Nors visi žinojo jo mastus, tačiau verslas buvo pusiau pogrindinis – niekas apie jį viešai nekalbėjo, nerašė laikraščiai, nerodė televizija, nebuvo vedama jokia valstybinė apskaita ir statistika.

Sovietinė valdžia bandė apriboti plantacijų dydį, vykdė gąsdinimo akcijas, nugriaudama vieną kitą „nelegalų“ šiltnamį. Tačiau Kėdainių krašto agurkininkai sėkmingai išgyveno iki mūsų dienų, agurką padarydami neatsiejamu mūsų miesto simboliu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"